Svorio metimas šiaurės vingyje wa

Jis bene pir­ masis paaiškino karščio, siekiančio apie laipsnių, poveikį. Tada neįsivaizdavau, kiek tokių apsilanky­ mų dar bus. O prekyba per amžius buvo šios šalies pagrindinis verslas. Jungtinės Valstijos tai darė ne itin subtiliai.

Norėjau, kad susitiktų policijos ir priešgaisrinės saugos komisarai, Nepaprastųjų situacijų valdymo įstaigos direktorius ir tarpusavyje kuo daugiau paben­ drautų - man reikėjo jų patarimo, ką pranešti žmonėms. Gaisrininkams pasakiau, jog noriu, kad priešgaisrinės saugos komisaras Tomas Von Essenas prisijungtų prie grupės.

Tomas buvo nuskubėjęs į pirmojo bokšto fojė, kai tik į jį buvo smog­ ta, ir norėjo likti ten su savo žmonėmis, bet jo reikėjo man, kad patartų žmonėms, kaip evakuotis. Nemaniau, kad matau juos paskutinį kartą.

Visi keturi tą dieną žuvo. Praleidau ten apie keturiasdešimt minučių. Be dešimt minučių dešimtą ryto rekvizavome biurus Barclay gatvės ame niekuo neišsiskiriančiame pastate. Juos Merrill Lynch naudojo pagalbinėms biuro reikmėms - netrukus pradė­ jome kurti telefono ryšį.

Tony Carbonetti nuėjo į vieną kam­ barį susisiekti su Baltaisiais rūmais, Joe Lotha - į kitą skam­ binti' gubernatoriui. Kad ir svorio metimas šiaurės vingyje wa siaubingai viskas atrodė, nie­ kas neįsivaizdavo, kad bokštai grius.

Pasaulio prekybos centras jau buvo pergyvenęs teroristų išpuolį metais - tuomet spro­ gusi bomba nutraukė visas elektros ir komunikacijos sistemas ir paliko šimto pėdų skylę per keturis aukštus, bet nė vienas bokštas nemanė griūti. Būdami Barclay gatvės ame name susisiekėme su Baltai­ siais rūmais. Jis atsakė, kad naikintuvai išsiųsti prieš dvylika minučių ir kad jie pasirodys artimiausiu laiku.

Paklausiau, ar tiesa, kad buvo pultas Pentagonas, nes ma­ niau, jog maniškiai per tokį sąmyšį ne taip suprato radijo pra­ nešimą. Galiu kalbėti svorio metimas šiaurės vingyje wa pre­ zidentu? Atsakė, kad jie evakuoja Baltuosius rūmus ir kad vi­ ceprezidentas paskambins man laidiniu telefonu. Tuomet dar nežinojau, kad prezidentas yra Floridoje, ir maniau, kad Pen­ tagono ataka reiškia, jog imtasi papildomų atsargumo priemo­ nių.

Prezidentą privalo saugoti visi. Kai sudužo trečiasis lėktu­ vas, buvo galima įtarti, kad daugiau jų dar gali būti pakeliui. Johnui Hinckley mėginant nužudyti Ronaldą Reaganą, dir­ bau generalinio prokuroro padėjėju. Galvojau apie išpuolį ir apie visus evakuacijos planus, kurių būta Šaltojo karo metais. Ketinau pasikalbėti su viceprezidentu ir iš karto jo žodžius perduoti Niu­ jorko žmonėms per žurnalistus, kuriuos Sunny darbuotojai su­ rinko lauke.

Po sekundės kitos ryšys nutrūko. Šią akimirką te­ lefono linijos atstatymas prikaustė mano dėmesį. Taigi prireikė laiko svorio metimas šiaurės vingyje wa, kodėl dingo ryšys. Kelios minutės po dešimtos išgirdome perkūnišką griausmą. Numetamas svoris, kas iš tikrųjų atsitiko. Kai kas pamanė, kad tai 70 kilogramų taksas praranda svorį išpuolio garsas - sudrebėjusi žemė leido taip manyti.

Kadangi vis dar vyliausi išgirsti viceprezidento balsą, ant grin­ dų nekritau. Net apsupti dūmų ir visokiausių daiktų, skraidančių lauke, negalėjome įsivaizduoti griūvant viso bokš­ to. Stovėjau prie to telefono minutę ar dvi tikėdamasis, kad viceprezidentas galės man prisiskambinti. Nors tiksliai nežinojome, kas vyksta, tapo aiš­ ku, kad išsigelbės kur kas mažiau žmonių nei manėme.

Supra- tau, jog reikia evakuotis. Tai padaryti nebuvo lengva - įėjimas užverstas. Įvairūs daiktai, taip pat betono nuolaužos, plieno raiz­ giniai daužėsi į pastato fasadą, dauždami visus iki vieno pietų Pusės langus, tarp statinių formavosi griuvėsių ir pelenų krū- v°s. Lauke pasidarė tamsu, nes milžiniška griūvančio bokšto banga užgesino saulę, švietusią vos prieš porą valandų. Priėjome prie pirmųjų durų ir policininkas stumtelėjo jas. Pamėginome kitas, jos irgi neatsidarė, paskui tre­ čiąsias.

Nutarėme grįžti tuo pačiu keliu atgal. Pamė­ ginome eiti galiniais laiptais, bet jie buvo uždaryti grandine. Per pirmojo aukšto langus'stebėjau, kas darosi lauke, - pelenai ir dūmai sudarė nepermatomą miglą. Netikėtai prieš mus išniro du žmonės. Jie, pasirodo, yra prie­ žiūros darbuotojai, ir vienas jų prisipažino žinąs apačioje kitą iš­ ėjimą, vedantį po žeme į prijungtą prie mūsų Church gatvės ąjį namą.

Jį gerai žinojau, kadangi šiame name patalpas nuo­ mojosi miesto Teisės departamentas. Niekas nežinojo, kas šis vyrukas, bet, atrodo, jis žino, kur veda, tad su­ grįžome į rūsį. Maniau, rasime dar vieną užrakintą išėjimą - ko­ dėl šis turėtų skirtis nuo tų, kuriuos jau išmėginome.

Lipome že­ myn vorele, kiekvienas paskendęs savo mintyse, bet to nerodan­ tis, galvojantis, ką darys toliau. Jis - didelis, stiprus policininkas profesionalas. Matydamas, kaip jis, visiems vorele einant durų link, šlubčioja sužeista koja, galvo­ jau apie mūsų padėties rimtumą, apie kiekvieno mūsų drąsą.

Pa­ galiau pasiekėme duris. Vienas iš priežiūros vyrukų švelniai palietė rankeną ir pasuko - opp, ir durys atsidarė. Iškart pajutome pa­ lengvėjimą, bet šį jausmą greitai pakeitė kitas: buvo blogai, o da­ bar - dar blogiau. Kai iš rūsio patekome į Church gatvės ojo namo fojė, atrodė, kad pragaras ištrūko į laisvę. Fojė buvo su langais iš vi­ sų pusių, ir visa, ką galėjome matyti pro juos, tebuvo neper­ matoma balta siena. Nuolaužos lakstė gatve kaip tornado sce­ noje iš Ozo burtininko.

Vienas iš Bernie pavaduotojų ir mano artimas draugas Tiboras Kerekesas prasibrovė vidun kraujuo­ jantis ir visas pasidengęs baltais suodžiais. Net jo firminis spal­ vingas kaklaraištis buvo padengtas dulkių sluoksniu. Jis buvo sukrės­ tas ir vos atpažįstamas. To­ kio sukrėsto šiaip jau savimi pasitikinčio žmogaus povyza veikė blaivinamai. Bernie šoko jį guosti. Jis ir Tiboras kartu tarnavo armijoje, kartu studijavo kovos menus bei dirbo Korėjoje ir Sau­ do Arabijoje.

• XVII amžiuje Prancūzija, vadovaujama kardinolo Richelieu, įdiegė moder­ nųjį požiūrį į tarptautinius santykius, grindžiamą nacionaline valstybe ir motyvuojamą nacionaliniais interesais kaip jos aukščiausiu tikslu.
• Nurykite kaspinuočio norėdami numesti svorio
• В связи с одной из таких работ он и познакомился со Сьюзан.
• Diplomatija | Henry Alfred Kissinger | download
• Кошачья жила.
• Svorio netekimas ir kalcio kanalų blokatoriai
•  Боже ты мой, - пробормотал лейтенант из другого конца комнаты.

Tų laikų nuotraukose matome Bernie Tiboro krauju suteptais marškiniais. Susispietėme Church gatvės ojo namo fojė Tiborui aiški­ nant, kas dedasi lauke. Pasodinau jį ant palangės. Taip stovėjome kelias minutes, bet aš nusprendžiau iš­ eiti. Jei liksime viduje ir pastatas grius, žus didelė dalis miesto val­ džios. Lauke buvo kur kas daugiau vilčių, kad valdžią galėsime iš­ saugoti. Trumpai pamaniau, jog norėčiau verčiau būti pakirstas gatvėje nei prispaustas griuvėsių pastato viduje. Bet šią mintį tu­ rėjau išmesti iš galvos: turėjau rūpintis susitikimu su spauda ir bendraudamas su jos atstovais kažką žmonėmis patarti.

Išėję iš Church gatvės ojo namo, pamatėme reporterius, skubančius į įvykio vietą.

Nusprendžiau pasiūlyti visiems judėti į šiaurę, taip pat pranešti, kad miesto valdžia yra gyva ir padė­ tį kontroliuoja. Einant Canal gatvės link, grupė didėjo. Apsidairiau - tarp dau­ gybės žmonių buvo ir Patti Varrone, buvusi ypač svarbių bylų sky­ riaus detektyvė, pakankamai drąsi ir savimi pasitikinti, kad net mano akivaizdoje galėjo palaikyti Mets6.

Į jos rusvus plaukus bu- 6 Mets - New York Mets - vietinė beisbolo komanda, dažniausiai konkuruojanti Su Yankees, kurią palaiko Giuliani. Ji atrodė apstulbusi, bet kartu ir susikaupusi. Bernie pasiūlė sa­ vąjį, buvusį čia pat, ir drauge padėjome jam įsėsti.

Reikėjo nedelsiant atkurti vadovavimą miestui. Svorio metimas šiaurės vingyje wa de­ partamentas, dubliavęs mūsų vadovavimo centrą, prarado tele­ fono ryšį. Jis taip pat buvo potencialus taikinys.

Apsvarstėme galimybę kurtis gaisrinėje Duane gatvėje. Anksčiau čia veikė ug- niagesybos muziejus ir buvo daug tuščios erdvės. Tačiau Tony atkreipė dėmesį, kad gaisrinė yra Federalinių rūmų šešėlyje, o šie taip pat gali būti taikinys. Kitas pasirinkimas - Pirmoji nuo­ vadu. Tuokart prie mūsų prisijungė Tomas Von Es- senas. Kai pirmasis bokštas krito maždaug be dviejų minučių pusę vienuoliktos, Tomas buvo beveik pasiekęs Murray gatvę, už keturių kvartalų į šiaurę nuo Pasaulio prekybos centro.

Jaučiau jį už nugaros. Stabtelėjau ir žvelgiau į debesį, ky­ lantį iš Žemutinio Manhattano dubumos, paskui išgirdau lėk­ tuvų skleidžiamą garsą. Bet vėl teko liautis mąstyti, reikėjo susikaupti.

Mūsų mobilieji telefonai tylėjo. Laidinio ryšio linijos Žemu­ tiniame Manhattane neveikė. Visi įvažiavimai į miestą uždary­ ti. Metro ir autobusai nevažinėjo, nebuvo matyti ir taksi.

Visiš­ kai neaišku, kas vyksta - ant Pasaulio prekybos centro buvo įrengta daug antenų, kurios perdavinėjo mobiliojo ryšio ir te­ levizijos signalus; šie nusilpo iki minimumo. Primityvu, šokiruo­ jamai siurrealu. O virš dulkių, suodžių ir stiklo, kuriais svorio metimas šiaurės vingyje wa dar lijo, tebebuvo tobulai žydras dangus. Mūsų vadovybė neturėjo savo darbo vietos.

Padengta pe­ lenais, ji tapo beveik nematoma. Bernie, tarsi senovės Vakarų skautų dalinio vadas, pasiuntė kelis savo žmones į Tribeca Grand sutvarkyti telefono linijų ir parengti patalpas. Kai tik įė­ jau į pagrindinį fojė, iš karto atsisakiau šios vietos - visas pa­ statas buvo vien langai. Mačiau pernelyg daug stiklo lietaus per pastarąsias dvi valandas Jei ne aplinkybės, būtų juokinga ma­ tyti apie dvidešimt miesto valdžios vyrų, įeinančių į viešbutį, ap­ sisukančių ir tuoj pat vėl išeinančių.

Kažkas prisiminė, osios gaisrinės pastatą Houston gatvės bei Šeštosios aveniu kampe.

Paėjome kelis kvartalus šiauriau. Šį pastatą prisimenu ypač gerai. Mirus ka­ pitonui Drennanui, keturiasdešimt dienų kovojusiam už savo gy­ vybę, čia pasikviečiau ir prezidentą Clintoną.

Visi ugniagesiai buvo Pasaulio prekybos centre, tad atvykę radome tuščią pastatą užrakintomis durimis. Tokia diena. Visa miesto vadovybė - meras, vicemerai, svorio metimas šiaurės vingyje wa numesti svorio 2 savaitė keletą minu­ čių stengėsi patekti į gaisrinę, bet durys buvo iš nesudaužomo organinio stiklo Plexiglas.

Mes visą rytą praleidome tarp sudaužytų stiklų, o šitos stiklinės durys niekaip nepasidavė. Galiausiai įėjome išlaužę užraktą. Iš susirinkimo miesto rotušėje atvyko turėjusios ją evakuoti asis­ tentės Beth Petrone, Janna Mancini ir Kate Anson, lydimos uiano draugo Bobbie Waldmano. Jie turėjo korteles su nume- r,ais, kurių mums reikėjo, kad pasiektume Baltuosius rūmus, Albany ir visus kitus.

Jis pri­ pažino nerimavęs, kad dingau, ir pasiteiravo, ar viskas gerai. Pasisiūlė iškviesti Nacionalinę gvardiją, ir aš sutikau. Anksčiau I L VUt Hi S priešinausi bijodamas, kad jie, nepasirengę veikti ypatingoje Niu­ jorko miesto aplinkoje, turės didelių sunkumų. Tapo aišku, kad reikia tiek pagalbos, kiek jos galima gauti. Sutarėme, kad kai tik perkelsime miesto valdžią, jis susitiks su mumis.

Dabar, be kelių minučių vienuoliktą, buvau pasirengęs nau­ jausiai spaudos konferencijai. Telefonu kalbėjausi su 1-uoju New York televizijos kanalu, ir prašiau visų išlaikyti rimtį bei pada­ ryti viską, kad būtų evakuotas Žemutinis Manhattanas.

Patiki­ nau žmones, kad kalbėjausi su gubernatoriumi ir Baltaisiais rū­ mais, kad miestą saugo mūsų kariai ir kad mačiau lėktuvus. Dar pasakiau, ką tuomet galvojau. Niekada nebuvo nieko panašaus.

Nu­ vykau ten iškart po įvykio ir mačiau žmones, šokinėjančius nuo Pasaulio prekybos centro. Labai baisu, ir sakau jums, kad viso­ mis priemonėmis, kokias tik turime, stengiamės išgelbėti kuo daugiau žmonių.

Galutinis prarastų gyvybių skaičius gali būti siaubingas.

1.  - Может, чего-нибудь выпьешь.
2. Request Rejected
4. Miego grafikas numesti svorio
5. Svoris numeta barzdą
6.  На маршруте двадцать семь их отсоединяют.
7. Liekninantys aukštus juosmeninius džinsinius šortus

Suskirsčiau savo pareigas į tris dalis. Pirma, turiu bendrauti su žmonėmis, padaryti viską, kad juos nuraminčiau bei prisidė­ čiau prie tvarkingos ir saugios evakuacijos. Antra, pasirengti pri­ imti sužeistuosius. Tuokart maniau, kad žmones trauksime iš griuvėsių dar keletą dienų ir kad sužeistųjų skaičius viršys ketu­ rių artimiausių ligoninių - Šv. Tad norėjau sukurti sis­ temą, galinčią koordinuoti visus miesto medicinos centrus - valstybinius ir privačius.

Ką jie puls toliau? Ar bus kitokių atakų - minosvaidžių minų, įkaitų grobimų? Biologinis ginklas? Žinojome, kad žavimasi mū­ sų tuneliais ir tiltais. Su Bernie aptarėme, kuriuos pastatus sau­ goti, nagrinėjome informaciją ir planavome kiekvieno, kuris gali būti sučiuptas, svorio metimas šiaurės vingyje wa saugumo strategiją. Ar jie gali pulti akcijų biržą? Paskambinau Dickui Grasso, Niujorko akcijų bir­ žos vadovui, norėdamas sužinoti, kokie ten reikalai. Jis neno­ rėjo prisidėti prie sąmyšio Žemutiniame Manhattane ir laikė žmones viduje, laukdamas iki galės saugiai ir tvarkingai pasiųs­ ti namo tūkstančius brokerių ir prekybininkų.

Liepiau jam dar laukti ir pažadėjau paskambinti, kai policija praneš, kad visus galima išleisti. Paskambinau Dickui vėl apie pirmą valandą ir sutarėme, kad jau galima skirstytis. Šioje įvykių gausoje viena detalė liko nepastebėta. Viskas vyko dieną prieš federaliniame teisme - vos keli kvartalai nuo įvykio vietos - numatytą skelbti nuosprendį Mohamedui Rashedui Da- oud al-Owhali, Osamos bin Ladeno pagalbininkui.

Jis buvo kal­ tinamas nužudęs žmonių teroristinio išpuolio prieš JAV am­ basadą Kenijoje metu. Sutelkiau dėmesį į tuos, kuriuos myliu. Kai ėjome gatve, pa­ prašiau policijos suteikti papildomą apsaugą mano šeimai. Pa­ skambinau Donnai ir pasakiau, kad pasiunčiau daugiau apsau­ gininkų evakuoti Grade Mansion7 svorio metimas šiaurės vingyje wa, kaip sprendėme iš žval­ gybos raportų, buvo galimas taikinysir sutarėme, kad ji su vai­ kais liks nakvoti Naujajame Džersyje.

Tuomet paskambinau Judith Nathan, kuri buvo šalia manęs dvejus sunkius metus. Mūsų ryšiai tuo metu buvo labai vieši ir jai taip pat buvo grasinama. Pamaniau, kad puolantieji miestą gali būti pavojingi ir jai, tad norėjau būti tikras, kad ji yra saugi.

Paprastai, kai skambinu Judith, ji girdi mano balsą, nesvarbu, ar aš renku numerį, ar kas kitas tai daro, ar laiko rankose tele­ foną iki jai atsiliepiant. Aš gi norėjau būti tikras, kad kalbu su ja net dėl tokių smulkmenų, kaip antai: kada susitiksime vaka­ 7 Grade Mansion - Niujorko mero rezidencija.

S rieniauti. Tai tapo mūsų asmeniniu ritualu. Kai tik rėžėsi pir­ masis lėktuvas, Judith žinojo, kad išvykstu į įvykio vietą. Įsirė- žus antrajam lėktuvui ir griuvus abiem bokštams ji nepaprastai išgyveno. Patti pasakė, kad tai neįmanoma, nes kalbu kitu telefonu. Kai galiausiai perėmiau telefoną, pasakiau Judith, kad my­ liu ją ir kad ji liktų savo bute - čia ji bus saugiausia. Ir kad apsauga jau pakeliui.

Sutarėme, kad ji prisijungs prie manęs gaisrinėje, kadangi dar nenusprendėme, kur įsikurs laikinoji valdžia. Važiuodama į pie­ tus 'Lexington aveniu susitikti su manimi, Judith matė didelę minią žmonių, susirinkusių aplink garsiakalbius - paaugliai, pa­ gyvenę žmonės, svorio metimas šiaurės vingyje wa plauko niujorkiečiai. Ji per radiją gir­ dėjo mano balsą, liepiantį kiekvienam judėti į šiaurę. Jausmas buvo dvejopas. Viena, buvau gyvas ir pakankamai pajėgus da­ ryti, ką turiu daryti, - vadovauti žmonėms krizės metu.

Kita, liepiau jiems eiti į šiaurę, nors pats vis dar buvau pietuose. Kažkas iš Bernie skautų komandos pasiūlė laikinąja miesto rotuše paversti Policijos akademiją ojoje riebalų nuostolių juosmens juosta. Net jei ir taip, persikraustymas buvo tikras logistiko iššūkis.

Mūsų buvo dau­ giau kaip dvidešimt, plius žiniasklaidos atstovai, o teturėjome tik keletą automobilių. Tony vairuotojas keistuolis Eddie Ka- lanzas, prieš pradėdamas dirbti miestui, buvo skolų išieškoto- jas.

Palaukęs, kol visi bus susodinti į automobilius, patraukėme į Policijos akademiją. Beveik visi mano administraci­ jos nariai susikimšo mažuose kabinetuose. Neilgai trukus jau pla­ navome savo veiksmus. Kaskart, kai koks miesto valdžios narys pasirodydavo gyvas ir sveikas, kolegos jį apkabindavo ir išbučiuo­ davo.

Man prireikė septynerių metų surinkti tokią komandą, su­ derinti jos veiksmus taip, kad galėtume priimti kuo didesnius iššūkius. Nemaniau, kad įveiksime viską, kas mūsų laukia, bet žinojau, jog net jei reikėtų kautis, visa komanda būtų kartu.

Tai buvo nyki gaisro Šv. Agnietės bažnyčioje reminiscencija. Beth dirbo mano ko­ mandoje jau aštuoniolika metų. Ji buvo maloni asmenybė, ir aš galvojau, kad buvo gera dirbti su ja taip artimai ir taip il­ gai. Man buvo didelė garbė ištekinti Beth už nuostabaus žmo­ gaus Grade Mansion metų gegužę. Vyras - kapitonas Terry Hattonas - vadovavo Priešgaisrinės saugos departamento Pir­ majam elitiniam gelbėjimo padaliniui, ko gero, pačiam naujo- viškiausiam. Jis buvo apdovanotas devyniolika medalių ir padėkų už dvidešimt vienerių metų darbą FDNY.

Kai Beth jau buvo benueinanti, staiga sumojau, kad Terry turi būti kažkuriame bokšte. Pamačiau ašaras jos akyse. Stipriai apkabinau ją ir nepajutau, kaip pats apsiverkiau. Terry Hattonas, aišku, buvo ne vienintelė skaudi netektis. Geoffas dirbo grupėje, svorio metimas šiaurės vingyje wa Bare­ ly gatvės ame name. Kate, tuo metu dar nežinojusi, kad I I.

Geoffas buvo miesto rotušėje, kai įsirėžė pirmasis lėktuvas. Jis paskambino tėvui ir pranešė, kad išvyksta į įvykio vietą. Vie­ nintelis pretekstas vykti ten svorio metimas šiaurės vingyje wa ieškoti savo sūnaus. Nutrūkus ryšiams, jis tapo nepasiekiamas. Ieškodamas mūsų, jis užlipo iki iojo aukšto. Visi kiti buvo jau evakuoti iš pastato. Kai pasiekė 8 aukštą, pirmasis, šiau­ rinis, bokštas griuvo, dalis jo užvirto ant World Trade Center 7 stogo. Pastate ėmė kauptis dūmai ir dulkės nuo griuvusių bokštų.

Kadangi vyrai matė tik šiaurinę pusę, jie negalėjo žinoti apie griūtį. Nors darėsi sunku kvėpuoti, langų ne­ buvo galima atidaryti.

Jie specialiai buvo sustiprinti, nes pastate buvo įkurtas vadovavimo centras. Šis, pramušęs pirmąjį stiklą, atšoko atgal. Iš antro karto pavyko. Drauge vyrai stovėjo prie lango dvi valandas šauk­ dami ugniagesiams apačioje. Šie pastebėjo šaukiančiuosius, bet pranešė negalį pakilti gelbėti jų. Jis atrodė panašus į žmogų, ilgai klaidžiojusį po sniego pūgą.

Kartais tiesiog palaima neturėti laiko ilgai mąstyti apie tra­ gedijas, vykstančias aplinkui. Ar abu nesistebėjote, kur, po velnių, yra visi, kai turė­ jote jau kelias valandas sėdėti čia? Ji tapo svarbi ne tik mano asme­ niniame gyvenime, bet ir miesto rotušės bendrijos dalimi.

Diplomatija

Kuo ji galėtų prisidėti prie mūsų? Tuo tarpu Judith siūlė mums nusiprausti veidus. Statybinių medžiagų ir įvairių dulkių mišinys stingdė odą.

Neapsakomai nuostabus ho­ Y rizontas žydro dangaus fone. Niujorkas bet kuriuo lai­ ku yra unikalus, tačiau tokiais rytais, koks buvo rugsėjo ąją, atrodė tikrai ypatingai.

Netgi dabar ma­ no akys dega prisiminus visa tai, bet anuomet nenorėjau nė mi­ nutės skirti veidui. Judith daug metų dirbo slauge, paskui - far­ macininke. Ji mokėjo tvarkyti komandą, turėjo daug kitų orga­ nizacinių gabumų.

Be to, ji iš kitų išsiskyrė plačiu mokslo ži­ nių, būdingų tyrinėtojai, spektru. Šiuos sugebėjimus pastebė­ jau, kai ji padėjo man kovoti su vėžiu. Dabar kiekvienas, esantis netoli įvykio vietos, taps Judith klientu. Ji pažinojo gydytojus ir administratorius, žinojo, kokio dydžio yra pagalbos teikimo kambariai, kur jie yra ligoninės pastate.

Likusią dienos dalį ji praleido tikrindama lovų skaičių Šv. Vėlyvą popietę Policijos akademijoje susitikau su Niujorko bedikų atestacijos vadovu dr. Išgirdęs apie trage­ diją, iš karto nuvyko ten stebėti ir spręsti, kaip galėtų veikti jo tarnybą. Mačiau supjaustytą veidą ir frankenšteiniškai atrodan­ čius siuvimo randus ant abiejų plaštakų viršaus. Paklaustas, kas nutiko, prisipažino buvęs apipiltas pastato nuolaužų lietaus.

Kad neatitrauktų gydytojų, labiau reikalingų kitur, dr. Jis buvo pirmasis pa­ sakęs, kad vargu ar galėsime ką nors ištraukti gyvą. Jis bene pir­ masis paaiškino karščio, siekiančio apie laipsnių, poveikį.

Tą dieną vykau į Nulinį tašką9 dar penkis kartus. Per pirmą­ ją kelionę jaučiau tik beribį pyktį. Bet pirmą kartą nesitvardžiau - tie­ siog leidau jam išsilieti.

Reikėjo savo akimis pamatyti nelaimės vietą ir mūsų gelbė­ jimo operaciją, susivokti, ką teks daryti artimiausiais mėnesiais. Visada laikiau porą atsarginių batų savo automobilyje, jei kiltų gaisras ar nutiktų kokia kita nelaimė. Apsiaučiau jais ir eičiau Iš prigimties esu optimistas.

Ir dabar manau, jog reikalai ge­ rės, kad Amerikos ir Niujorko žmonės nugalės visas kliūtis. Taigi šios milžiniškos nelaimės akivaizdoje, stovėdamas tarp šešioli­ kos akrų smilkstančių griuvėsių, viduje virė prieštaringi jausmai, bet visgi vilties išgelbėti išlikusiuosius nepraradau. Tiesą sakant, ne laikas emocijoms. Buvo įniršio, baimės ir liūdesio akimirkų, bet kai reikėjo tiek daug padaryti, nebuvo galima pasiduoti jausmams. Pirmąją dieną, manau, galėjau tik tris kartus pasiduoti silpnumui.

Pirmąsyk, kai kalbėjau su Beth apie Terry. Kitą kartą gaisrinėje, kai sužinojau, kad žuvo My- 9 Nulinis taškas, epicentras - originalo kalboje Ground zero - vieta, paprastai laikoma kieno nors atskaitos tašku. Pasaulio prekybos centras vadintas Ground zero daugelyje dokumentų ir tekstų.

Supratau, jei praradau tuos, kurių nebuvo pastatuose, mūsų ne­ tektys bus siaubingos. Buvo laikas, kai sprendžiau sunkiausias savo gyvenimo pro­ blemas, o laikraščiai mirgėjo nuo straipsnių apie mane - ne­ korektiškų ir žeminančių. Jis parašydavo žinutę ar paskambindavo, kad pa­ sakytų, ką apie mane mano.

Pamenu ųjų Velykas. Jis ne­ žinojo, kad rengiuosi prostatos vėžio biopsijai. Jis priminė visą tą laiką, kurį pralei­ dome ligoninėse su sužeistais ugniagesiais, ir sakė, kad turiu ta­ lentą guosti sielvartaujančiuosius.

Jis patiksiąs pastabas Grade Mansion, jei rastų ką nors laikraščiuose apie mane. Priminė, kad visi klysta, niekas nėra tobulas ir kad aš dirbu norėdamas padėti žmonėms. Vėliau jo nuotrauka buvo eksponuota ant pastato sienos. Jo linguojantis kūnas, šviesūs plaukai ir švelnus veidas Buvo sunku visa tai matyti. Trečias kartas, kai tą dieną išgyvenau didžiulę netektį, buvo sužinojus, kad Barbara Olson skrido lėktuvu, kuris įsirėžė į Pen­ tagoną. Man pakalbėjus antroje spaudos konferencijoje, o poli­ cijos, priešgaisrinės saugos bei nepaprastųjų situacijų valdymo ko­ misarams padarius savo pranešimus, atsakinėjome į klausimus.

Pranešėja iš vietinio CBS10 poskyrio Marcia Kramer paklausė, ar girdėjome įrašytą balsą moters, skridusios 77 reisu ir kalbėjusios su vyru, generaliniu juriskonsultu, neva grobikai pjauna keleivių gerkles kartoninių dėžių rėžikliais. S tačiau palengva ėmiau suprasti, ko klausiama. Paprašiau Marcia pakartoti svorio metimas šiaurės vingyje wa. Tada supratau, kad kalbama apie Olsonus. Barbara ir Tedas buvo mano draugai.

Galima tik spėlioti, ko­ dėl kai kurie vaizdai išnyra iš atminties tik sužinojus kažką bai­ saus. Akimirksniu mario atmintyje iškilo ilga melsva Barbaros suknia, kurią ji vilkėjo prieš kelis mėnesius su Tedu trumpam stabtelėjusi miesto rotušėje, kai vyko į vakarienę nacionalinia­ me respublikonių moterų klube.

Po mėnesio jie apsilankė vėl ir šįkart pabuvo ilgiau. Leidome sau pailsėti ir paplepėti apie senus laikus bei pasidžiaugti tarpusavio draugija. Norėjosi verkti čia pat spaudos konferencijoje, bet negalė­ jau - buvo per daug žmonių.

Tuojau pat nuėjau į laikiną pri­ vatų kabinetą Policijos akademijoje. Pakalbėjau su Tedu, ir tai buvo vienintelė akimirka, kai leidau sau išsiverkti. Kito karto tą dieną nebuvo. Ir šie jausmų proveržiai truko ne ilgiau kaip minutę. Turėjau greitai susitvardyti, susikaupti ir spręsti tūkstančius dalykų: ar Di­ džioji centrinė stotis apsaugota? Ar gauta pranešimų apie nau­ jus išpuolius?

Kaip atgabenti į miestą statybos įrangą ir iš kur? Nedelsdamas nusprendžiau, kad įvykio vietoje dirbsime visą naktį, dvidešimt keturias valandas per parą.

Žinojau, kad kiek­ vieno šansai išgyventi po griuvėsiais bus tuo mažesni, kuo ilgiau lauksim, ir todėl norėjau apšviesti visą teritoriją, kad darbai tęs­ tųsi, o ne baigtųsi aštuntą vakare ir vėl prasidėtų aštuntą ryte. Šios dvylika valandų galėjo būti lemiamos, bet ir griuvėsių plo­ tas buvo didžiulis. Kaip apšviesti tokio dydžio plotą, juolab rasti žmonių, pasirengti darbui ir tiekti jiems elektrą žinant, kad ke­ liai ir priėjimai užgriozdinti paliktais automobiliais ir pastatų griuvėsiais?

Įpareigojau vicemerą Rudį Washingtoną surinkti ar koja diena degins riebalus kiamą techniką ir atgabenti į įvykio vietą, Richie Sheireriui lie­ piau pasirūpinti apšvietimu. Sykiu baiminausi, kad galime būti puolami ir naktį. Jei buvo numatyta sugriauti miestą, teroristai galėjo laukti sutemų, kad susprogdintų daugiau pastatų.

Taigi su­ pratau, kad policija turi likti vietoje ir tamsiuoju paros metu. Kai kas iš mano darbuoto­ jų tvirtino, kad, jei nepateiksime skaičių, žiniasklaida manys, kad nesiorientuojame situacijoje. Iš karto nusprendžiau nežaisti spė­ lionių dėl žuvusiųjų.

Grįžau į Policijos akademiją apie vienuoliktą vakaro. Patik­ rinau, kaip ruošiamasi svorio metimas šiaurės vingyje wa ir liepiau visiems truputį pail­ sėti, nes laukia dar ilgas, nežinia kiek truksiantis darbas. Judith išsiunčiau namo, tvirtai pasižadėjęs netrukus grįžti. Bet eiti dar negalėjau. Grįžau į Nulinį tašką. Eidamas aplink įvykio vietą, mąsčiau apie tai, ką mąstė kiekvienas, matęs tragediją ir jos pa­ darinius.

Buvo taip nerealu, tarsi filme. Pašvietėme aukštyn - gelbėtojai kasė deginti riebalus su winstrol kalnus.

Žmonės kartkartėmis išlįsdavo iš drumzlinų dulkių debesų, ugnis ir dūmai išsibarstę po visą plotą, cemento gabalai, įstaigų inventorius vis dar krito nuo ap­ griautų pastatų. Sutikau Bernie ir abu kurį laiką ėjome tylėda­ mi. Kelis kartus užsimerkiau ir tikėjausi atsimerkęs pamatyti te­ bestovinčius bokštus dvynius.

Tai nerealu. Tai ne­ realu. Prakeiksmas realus, o man reikia išsiaiškin­ ti, kaip dabar su juo gyventi. Per dvi valandas Niujorkas prarado tūkstančius gyvybių, šim­ tus ugniagesių, policininkų ir kitų pagalbos darbuotojų, dalį pui­ kiai pažįstamo peizažo. Šį kartą tai ne piniginės vagystė, ne užpuolimas gatvėje ar koks peiliu svorio metimo salonas suojantis narkomanas. Tą naktį apie pusę trijų ryto grįžau į savo gero draugo Ho- wardo Koeppelio apartamentus, kuriuose gyvenau pastaruosius keletą mėnesių.

Howardo televizorius buvo įjungtas ir tada pir- kartą pamačiau, kaip bokštai iš tikrųjų griuvo, supratau, kaip Vlskas buvo pavojinga ir chaotiška. Buvau pervargęs. Palikau veikiantį televizorių išjungtu garsu, jei dar kas nutiktų, o žiniasklaida sužinotų anksčiau už policiją. Tada nusirengiau ir pasiruošiau kitus drabužius taip, kad galėčiau šokti į juos, jei kas atsitiktų naktį.

Prisiminiau kažkur skaitęs, kad majorui La Guardia tai buvo tapę' įpročiu. Tapo ir man per kitas dvi savai­ tes.

Keistai jaučiausi būdamas ajame aukšte. Ant naktinio stalelio laikiau Roy Jenkinso rašytą Winstono Churchillio biog­ rafiją - skaičiau ją paskutinėmis savaitėmis. Valandėlę pasklai- džiau skyrius, aprašančius, kaip metais jis tapo Ministru Pirmininku.

Galvojau apie londoniečius, išgyvenusius siaubin­ gus bombardavimus ir sykiu tebekūrusius savuosius gyvenimus. Mąsčiau ir apie tai, kad šiandieninio Izraelio žmonės daro tą patj. Tai sustiprino įsitikinimą, kad amerikiečiai susidoros su šiuo iššūkiu. Užmigau apie pusę penkių. Prabudau neprabėgus nė valandai ir laukiau patekant saulės: nebuvau tikras, kad ji pasi­ rodys.

Kai pamačiau ją kylančią, palengvėjo. Dabar - mano ei­ lė kovoti. DALIS 2 S v a r b ia u s iu s d a r b u s d ir b k p ir m ia u s ia iekvieną rytą aštuntą valandą kuo nors nudžiuginu savo K mamą. Visą mano vaikystę ji mokė vienos dorybės - pa­ rengti mokyklos namų darbus prieš einant žaisti. Tam išeikvodavau didelę dalį dienos, ir tai mane erzindavo, tačiau su visais savo mokymais ji, pasirodo, buvo teisi.

Taigi nuo metų pradėdavau kiekvieną rytą susirinkimu su savo aukščiausiais pavaldiniais. Rytinio susirinkimo svarba ne­ perdėta. Būdamas meras, praleidau tik kelis tokius susirinkimus ir tik tada, kai sutrukdydavo kitas svarbus įsipareigojimas. Lai­ kau tai pamatiniu akmeniu bet kokioje veikiančioje sistemoje, o ypač - sudėtingoje. Tapęs meru supratau, kad darbas gali svorio metimas šiaurės vingyje wa.

Dienos iš­ šūkiai, daugybė klausimų, reikalaujančių mano dėmesio, gali lengvai sujaukti darbotvarkę. Pagrindinis rytinio susirinkimo tiks­ las - kontroliuoti dienos darbus ir neleisti, kad nutiktų kitaip. Mes galime daug nuveikti per pirmąją valandą tik todėl, kad tarpusavio ryšiai yra labai aiškūs.

Žmonės, kuriems reikia pa­ siekti mane, kaip ir bet kokios didelės organizacijos nariai, sie­ kiantys perduoti informaciją pagrindiniam vykdytojui, žino, kad jų reikalai bus tvarkingai sprendžiami per jų atstovus susirinki­ me. Ir aš galiu patikinti, kad mano pavaduotojai ir komisarai veikia taip pat - perduoda informaciją savo darbuotojams.

Tai pasiekta aštuntos valandos susirinkimu. Jis vienąsyk smulkiai papasakojo, kaip Kocho ad­ ministracijoje daugelis komisarų manė esą įgalioti daryti poli­ tinius pareiškimus. Jie galėjo kreiptis į mane, nes aš norėjau ginčus spręsti viduje, o ne viešai spaudoje.

Pirmosios mano kadencijos pradžioje kai kurie tarnautojai mėgino apeiti kitus darbuotojus ir kreipdavosi į mane privačiai. Viena, kai jūsų iniciatyvą prigesina meras, kas kita, kai geri bi­ čiuliai nurodo priežastį, kodėl gera idėja gali neveikti, arba pa­ siūlyti geresnį problemos sprendimo būdą. Šios įtaigos ar pa­ viešinimai dažnai būdavo geriausia išeitis miestui, taigi vertos dėmesio. Primygtinai reikalavau tokius siūlymus pateikti rytinia­ me susirinkime.

Dažnai vertinga informacija iš šalies galėjo pa­ didinti šansus sulaukti mano pritarimo. Išimtį apeiti kolektyvą ir teikti informaciją tiesiogiai man tu­ rėjo Denny Youngas, oficialiai vadinamas svorio metimas šiaurės vingyje wa patarėju. Jo mi­ sija skyrėsi nuo kitų - užuot vadovavęs savo skyriui ir liekninantys marškinėliai biu­ džetą bei projektus, jo vienintelis rūpestis buvo saugoti mus visus.

Sumanymo esmė buvo nusikratyti kuo daugiau darbų pirmąją darbo valandą. Su meru - kaip ir su bet kurios didelės organi­ zacijos vadovu - norėjo susisiekti daugybė žmonių. Kad ir kiek turėčiau darbuotojų bei rinkėjų, su visais jais reikia bendrauti. Aišku, negaliu to daryti tiesiogiai. Tad stengiausi į susirinkimus kviesti atstovus, per kuriuos galėčiau bendrauti su visais žmo­ nėmis ir per kuriuos jie bendrautų su manimi. Kaip veikia rytiniai susirinkimai? Aštuntą valandą mano aukš­ čiausi pavaldiniai - nuo penkiolikos iki dvidešimties žmonių - S v a r b i a u s i us darbus dirbk pirmiausia 4i susėda aplink stalą pasirengę aptarti praėjusios dienos įvykius ir planuoti šios dienos darbus.

Per keturiasdešimt penkias mi­ nutes ar pusantros valandos pagal laikrodžio rodyklę aplink stalą susėdę valdininkai pasidalija naujienomis iš departamentų ar agentūrų, kurioms atstovauja.

Jame turėdavo dalyvauti keturi vicemerai, kurie, be kita ko, yra atsakingi ir už daugelį miesto valdžios agentūrų; agentūrų komisarai, raportuojantys tiesiogiai man, t.

Policijos, Prieš­ gaisrinės saugos departamentai ir Vaikų tarnybos administraci­ ja; Personalo tarnyba, vyresnysis patarėjas, Bendrovių reikalų tar­ nyba ji išmano visų miesto ieškinių ir bylų statusą ; biudžeto direktorius, komunikacijų direktorius; OEM1 direktorius, mano administracijos Personalo skyriaus viršininkas, dienotvarkės su­ darymo vadovas ir miesto planavimo komisijos pirmininkas. Be šių nuolatinių narių, prie mūsų jungdavosi komisarai ar atstovai agentūrų, turinčių tuokart itin svarbių reikalų.

Vakarų Nilo viruso pavojaus ar juodligės panikos metu, pavyzdžiui, daž­ nai dalyvaudavo sveikatos apsaugos komisaras Nealas Cohenas. Man reikėjo specifinės mediko ekspertizės, o ne pasakojimo, perfiltruoto per vicemerą, nors Sveikatos apsaugos departamen­ tas buvo vicemero kompetencijoje. Net jei nebuvo jokių speci­ finių problemų, norėjau, kad komisarai dalyvautų maždaug kartą per mėnesį rotacijos principu - geriau kiekvienas tegu žengia koja kojon su gyvenimu ir retkarčiais parodo savo veidą.

Pavyzdžių, rodančių rytinių susirinkimų efektyvumą, - bega­ lės. Kadangi į juos susirinkdavo visa miesto valdžia, kiekvieną dieną buvo priimama daugybė sprendimų. Štai keletas įdomės­ iu detalių iš reprezentacinės dienos - m.

Po to įvykio lankiausi ligoninėje, kur kalbėjomės apie jo padarinius. Bernie Kerikas paaiškino, kad Policijos departamentas tvirtina, jog rankinio laik­ rodžio, kurį nešiojo Gennardo, modelis yra įkaltis, tad jo dar­ buotojams reikėtų svorio metimas šiaurės vingyje wa dėmesį į žmones, nešiojančius to­ kius laikrodžius.

Kiek pabuvęs su gedinčia šeima ir atsižvelgda­ mas į tai, kad pareigūnas buvo nužudytas darbe, pasiūliau pa­ šalpą padvigubinti iki 20 dolerių. Mano patarėjo padėjėjas Larry Levy priminė, kad 10 dolerių yra statuto nustatyta riba. Jei visi sutiks, aš galiu pranešti apie dvigubą pašalpą vė­ liau vyksiančioje spaudos konferencijoje, taip pat ir faktą, kad Gennardo turėjo įprotį užrašyti savo inicialus ant turimų dides­ nio nominalo banknotų. Šis faktas iki šiol laikytas paslaptyje tikintis, kad ir taip galima rasti pinigus.

Kadangi pastangos iki šiol nedavė rezultatų, Bernie ir aš pamanėme, kad geriau pra­ šyti visuomenės pagalbos. Bernie griebėsi telefono ir suorgani­ zavo plakatą su specifiniais Gennardo inicialais, užrašytais ant pinigų, kiti ėmėsi kito darbotvarkės punkto - striptizo klubo, kuris buvo planuotas atidaryti ateinančio penktadienio vakarą Midland Beache, Staten Islande.

Sunny Mindei tą dieną rytiniame Staten Island Advance per­ skaitė, kad bendruomenė atsiriboja nuo to klubo. Atskiroji nuo­ monė buvo už naująjį klubą. Jo atstovas, ci­ tuotas Advance, patvirtino, kad miestas negali sutrukdyti ati­ daryti klubo, nors man tai atrodė visiškas absurdas. Paprašiau 2 Michaelas Gennardo buvo nužudytas savo įstaigos garaže, iš jo pagrobta nuo iki dolerių, taip pat unikalus auksinis Rolex laikrodis bei žiedas su dei­ mantu.

Gennardo turėjo įprotį svorio metimas šiaurės vingyje wa savo inicialus MG ant didesnio nominalo banknotų. Mano ilgametė prokuroro patirtis kuždėjo, kad pavar­ dė popieriuose nebūtinai atitinka tikrovę.

Diskusijos apie tai, ką aptarėme susirinkime, tęsdavosi darbuo­ tojams susiskirsčius į mažesnes grupes. Skirtingos susirinkusiųjų grupės, aišku, dirbdavo skirtingu tem­ pu. Mano pirmosios kadencijos pradžioje susirinkimai vykdavo ypač audringai, nes ginčijomės dėl svarbiausių prielaidų ir su­ kūrėme filosofiją, kuria turėjome vadovautis ateityje.

Šalia manęs visada būdavo keletas draugų ir kolegų iš Teisės departamento ir rajono prokuratūros. Tai buvo kovinga žmonių grupė, nebijanti susigrumti su manimi ir tarpusavyje.

Trečiaisiais metais komanda perėjo nuo debatų apie principus prie veiksmo, ir debatų karštis truputį atslūgo.

Ketvirtaisiais metais ta­ pome tikri bendraminčiai. Kadangi Niujorko miesto meras ren­ kamas daugiausia dviem kadencijoms, nekilo rinkimų kampani­ jos klausimo. Sudarėme ilgalaikį kiekvienos grupės darbo planą. Dirbome, kol prieblanda atsliūkindavo į administraciją Po Pasaulio prekybos centro bokštų užpuolimo rytiniai susirin­ kimai tapo dar reikšmingesni.

Pernakt jie transformuodavosi į fo­ rumą, kuriame planuota reakcija į įvykius ir atstatomieji darbai. Dažnai atvyk­ davo specialistų, turinčių specialių žinių ir savo nuomonę. Rytinis susirinkimas buvo mano vadovavimo šerdis. Jis tar­ navo daugeliui tikslų - sprendimams priimti, komunikuoti, net socializuotis.

Bet svarbiausia - jis gerokai padidino mano atsa­ komybę. Rytinis susirinkimas reiškė ir mano, kaip vykdytojo, ir jo dalyvių atsakomybę. Šie, grįžę į savo agentūras, veikė tokiais pat metodais. Užuot stengęsi apsaugoti save nuo klaidų priimant sprendimus, jie imdavosi veiksmų žinodami, kad kai kas galiau­ siai gali būti neteisus, bet užtat darbai bus padaryti ir padaryti priimtinu laiku. Bet kokioje didelėje organizacijoje susirinkimai dažnai išjuo­ kiami, vadinami kliuviniais kelyje į pažangą, kuriuos pakiša biu­ rokratai, veikiau kalbantys nei veikiantys.

Iš tikrųjų mano ryti­ niai susirinkimai buvo ypač naudingi sudarant dienotvarkę, ku­ rią privalėjau įgyvendinti. Mano meriškasis personalas žino, kad kiekvieną dieną pama­ tys mane savo darbo vietoje tam tikru laiku. Daugelis vykdytojų, netgi Niujorko miesto meras, buvo žinomi kaip besislapstantys už sekretorių ir padėjėjų, paliktų išklausyti kilusių problemų, nu­ garų.

Kasdienis susirinkimas, kuriame kiekvienam duota teisė iš­ sakyti savo rūpesčius, reiškė, kad mano darbuotojai iš savo boso gaus teigiamą ar neigiamą atsakymą. Jie žino, kad gali tai pasa­ kyti kiekvienam, kas belauktų vienokio ar kitokio mano sprendi­ mo, numesti svorio padidinti spermatozoidų skaičių tikrai pamatys mane kitą dieną.

Ir net jei klausimas ne­ gali būti išspręstas per dvidešimt keturias valandas - galbūt jį rei­ kia ilgiau svarstyti ar papildomai ištirti, - mano darbuotojai bent jau svorio metimas šiaurės vingyje wa, kad esu informuotas apie tą reikalą, ir gali smulkiai pa­ aiškinti klientui, kas šiuo metu yra svarstoma.

Šis metodas veikė abiem kryptimis. Mano pavaldiniai žino, kad aš matau juos taip pat aiškiai, kaip jie mato mane. Jei atsiranda problema, sakykime, gatvių va­ lymas - galbūt pastebėta, kad padaugėjo perpildytų šiukšliadė­ žių svorio metimas šiaurės vingyje wa laikraštis išspausdino repliką apie nešvarias apylinkes - svorio metimas šiaurės vingyje wa operatyviesiems darbams, atsakingas už Sanitarinės priežiūros departamentą, negali tikėtis, jog nesutiks manęs ir išvengs klausimo apie reikalą.

Jis žino, kad to galiu paklausti rytą kaip apie svarbiausią dalyką, ir tikėtis kokių nors pasiūly­ svorio metimas šiaurės vingyje wa sprendimui priimti. Ne visada lengva priversti žmones prisipažinti, kad jie ne viską žino. Bet kuris vadovas tikisi, kad jo aukštesnįjį personalą su­ daro patyrę specialistai ir sėkmingai dirbančios individualybės. Žmonės dar neįpratę atsiskaityti grupei, kurios narių nepažįs­ ta, arba kai atsiranda priešininkų ar besistengiančiųjų pasiro­ dyti geriau.

Tai - sveikos konkurencijos ženklas. Bosas turi prie­ šintis šiam nenorui iš anksto ir nuolat. Lyderis turi išmokti ben­ drauti su žmonėmis, tarp kurių galima tikėtis priešpriešų. Ne­ sugebėjimas įvardyti problemų, juolab jų slėpimas, negali būti toleruojamas. Norint išvengti susirinkimo nuobodulio, reikalus būtina tvar­ kyti greitai.

Kiekvieną dieną užsitęsiantis susirinkimas tampa naš­ ta. Tempui palaikyti visada paaiškinu, kodėl rengiamas susirin­ kimas - ne kad jo dalyviai parodytų savo meistriškumą atsto­ vaujamoje srityje, bet kad pasidalytų ar gautų informacijos, kuri galėtų būti svarbi visai grupei.

Kiekvienas dalyvis turi žinoti, kad jis ar ji yra kviečiami pasisakyti, bet to daryti neverčiami. Kilo grėsmė, kad tai taps problema po Pasaulio prekybos cen­ tro tragedijos.

Tą rugsėjį keletą savaičių savo reguliarius susirin­ kimus pratęsdavome dar ir devintos valandos susibūrimais, ku­ riuose dalyvaudavo tuomet visuomenei buvę itin reikšmingi ko­ misarai ir kitų agentūrų atstovai, kaip antai: teismo medicinos tardytojai, transporto komisaras, už griuvėsių valymą atsakingi žmonės.

Visi jie buvo labai svarbūs, ir aš jais labai pasitikėjau. Liepiau savo tarnautojams informuoti pakvies­ tuosius, kad tikimasi jų pasisakymo tada, kai jie turi ką pasa­ kyti, bet neturi jaustis apvylę mane, jei ir patylės. Aš taip pat negiriu tų, kurie kalba tik dėl to, kad klausytųsi savęs. Buvo per mažai laiko, kad jį švaistytume veltui, ypač pirmosiomis sa­ vaitėmis. O už gausybę informacijos ir emocijų, kurias reikia kontroliuoti, greitesnis, tikslesnis yra keitimasis nuomonėmis, ne­ leidžiantis visiems, įskaitant ir mane, nuvargti.

Rytinis susirinkimas davė ir kitokių reikšmingų rezultatų. Pa­ prastai susirinkimai prasideda smagiais penkias minutes trun­ kančiais juokeliais. Sociali- zacija ir paprasti kasdieniai kontaktai leido apsisaugoti nuo pykčio proveržių. Kartkartėmis vykdavo tarpusavio grumtynės.

Bet buvau tikras, kad kasdieniai kontaktai, kuriuos primygtinai pa­ laikiau, neleido šiems mūšiams virsti karais, kurie galiausiai kenktų miestui. Buvo dar viena priežastis kviesti susirinkimus kiekvieną die­ ną: jų dažnumas sudarė sąlygas atlikti darbus iki galo. Pernelyg dažnai, ypač politikoje, drąsios iniciatyvos pakimba ore. Per ry­ tinį susirinkimą mano darbuotojai žino, kad jei pirmadienį nu­ sprendžiu kažką daryti su konkrečia problema, atitinkamo ko­ misaro prašysiu pateikti planą antradienį ir nekantriai lauksiu trečiadienio, kad išgirsčiau, kaip sekasi.

Jei vietoj dviejų dienų būtų skirtos dvi savaitės, tikėtina, kad komisaras tą laiką ne tin­ giniaus, o stengsis pasitvirtinti veiksmų planą. Parkinsono dės­ nis, kad darbas dirbamas visą laiką, kuris jam skirtas, neabejo­ tinai tinka valdžiai - bet tik tada, kai jai leidžiama taip dirbti.

Reikia stengtis pradėti valdyti procesą kaip galima anksčiau. Būtina kuo daugiau sužinoti apie visus iššūkius, dažnai dar gerokai prieš jiems pasirodant. Esmė yra ne tik pradėti dirbti galva ir parengti užduotį rankoms, bet ir duoti toną - sau pačiam ir tiems, kurie iš tavęs to tikisi. Kitą dieną, metais laimėjus pirmąją kadenciją, mano pirmtakas Davidas pinkinsas pasikvietė mane į miesto rotušę.

Request Rejected

Niekada iki tol nesidomėjau šiuo pastatu. Buvau tik Mėlyno­ joje salėje, kur vyksta spaudos konferencijos, mero privačiame biure ir sykį teko priešpiečiauti rūsyje su Edu Kochu miesto rotušės rūsys naudotas kaip miesto kalėjimas, ir į apačią reikė­ jo lipti atgrasiais spiraliniais laiptais. Tą dieną su meru Dinkinsu dairydamasis po rotušę suneri­ mau - bus problemų su darbo vietomis. Kai dirbau Vašingto­ ne ir lankiausi Baltuosiuose rūmuose ar kitur, buvau liudytojas aršios kovos dėl ribotos erdvės ir supratau, kad mes irgi turėsi­ me bėdų, jei paliksime žmonėms teisę patiems užimti stalus.

Taigi m. Sekmadienį įstaiga buvo gerokai apmirusi. Vaikščiojome po ją dvi valandas, pasižymėdami ben­ drajame plane, kaip kas išdėstyta. Kai kitą savaitę atsikraustė darbuotojai, jau žinojau, kur kiekvienas turi sėdėti - taip išven­ gėme peštynių dėl vietų. Miesto rotušės infrastruktūra nebuvo pasirengusi vykdyti ties milijardų dolerių vertės operacijų. Nekalbu apie tai, kad nebuvo minkštų kampinių baldų, bet paprasčiausiai nebuvo vie­ tos įrengti tai, ko reikėjo labiausiai. Po pirminės apžiūros su Peteriu pasukome į Tweed Courthouse, už kvartalo į šiaurę nuo rotušės, pažiūrėti, ar negausime ten papildomo ploto.

Nežinau, kaip tvarkėsi ankstesnė administra­ cija, svorio metimas šiaurės vingyje wa aš, žinodamas, kokią reikšmę teikiu susirinkimams, tu­ rėjau gauti didelę konferencijų salę. Rotušės trečiajame aukšte yra puikus, kambarys, vadinamas Visumos komitetu, - ten didelis Jameso Monroe5 portretas ka­ bo priešais nuostabų senelio laikrodį. Kambariu tradiciškai nau­ dojasi miesto taryba, dalydamasi su mero biuru.

Pavyko susi­ tarti - mes klausymams skirta sale čia vyksta dideli žmonių su­ sibūrimai, panašūs į rotušės susirinkimus dalysimės su miesto taryba, jei ji mums leis naudotis Visumos komitetu.

Prieš pat vidurnaktį, pasitinkant uosius, mano draugas Pietų Niujorko rajono federalinis teisėjas Michaelas Mukasey prisaikdino mane savo namuose. Inauguracijos ceremonija vy­ ko diena vėliau nei buvo nustatyta. Mat buvo žydų šabas ir aš norėjau ortodoksų bendrijos svorio metimas šiaurės vingyje wa sudaryti galimybę joje da­ lyvauti. Šiaip ar taip, religinė žydų bendrija mane smarkiai rė­ mė.

Kadangi daviau priesaiką prieš sausio 1-ąją, negaliu būti oficialiai inauguruotas, tad suplanavome ceremo­ niją kitą dieną - sekmadienį.

Pa­ kviesiu kardinolą invokacijai. Taigi taip išsprendėme problemą. Akivaizdu, kad Wilsonui buvo svarbu ne tiek susitarti dėl karo baigimo sąlygų ar buvusios tarptautinės tvarkos atkūrimo, kiek pertvarkyti tarp­ tautinių santykių sistemą, gyvavusią bemaž tris šimtus metų.

Tuo tar­ pu Europos lyderiai - kai buvo priversti paisyti JAV užsienio politi­ kos, - kreivomis žiūrėjo į Amerikos prisiimtą misiją. Abi pusės elgėsi taip, tarsi kita būtų pati pasirinkusi savo diplomatinę elgseną, bet, būdama išmintingesnė ar ne tokia karinga, galėjusi pasirinkti ir pri­ imtinesnę. Tačiau tiek amerikiečių, tiek europiečių požiūrį į užsienio politiką suformavo unikalios aplinkybės.

Amerikiečiai gyveno apytuščiame že­ myne, kurį nuo grobuoniškų valstybių saugojo du didžiuliai vande­ nynai, o kaimynai nebuvo itin stiprūs.

Kadangi Amerikai negrasė jokia jėga, kurią reikėtų atsverti, jai vargu ar galėjo rūpėti galių pusiausvyra, net jeigu jos lyderiams būtų šovusi keista mintis primesti Europos są­ lygas žmonėms, kadaise šiam žemynui atsukusiems nugarą. Skausmingos saugumo dilemos, kamavusios Europos tautas, nesie­ kė Amerikos beveik metų.

O kai galų gale pasiekė, Amerika du kartus kariavo pasaulinius karus, kuriuos pradėjo Europos valstybės. Abiem atvejais galių pusiausvyra Jungtinių Valstijų įsitraukimo metu jau buvo sutrikusi, ir atsiskleidė paradoksas: daugelio amerikiečių nie­ kinama galių pusiausvyra iš tikrųjų laidavo Amerikos saugumą, ultravioletinių spindulių kūnas ploiesti veikė taip, kaip numatyta, ir tik jos sutrikimas įtraukė Ameriką į tarp­ tautinę politiką.

Galių pusiausvyrą kaip priemonę santykiams reguliuoti Europos valstybės pasirinko ne iš įgimto vaidingumo ar dėl Senojo pasaulio pomėgio regzti intrigas. Remtis demokratija ir tarptautine teise Ame­ riką skatino unikalus saugumo supratimas, tuo tarpu Europos diplo­ matija buvo nukaldinta skaudžių istorijos smūgių.

Galių pusiausvyros politikos Europai teko imtis tada, kai žlugo jos pirmasis pasirinkimas - viduramžių svajonė sukurti visuotinę imperi­ ją, - ir iš tos senovinės aspiracijos pelenų iškilo daugybė maždaug vienodo pajėgumo valstybių.

Tokioms valstybėms sąveikaujant esama tik dviejų galimybių: arba viena valstybė tiek sustiprėja, kad ima vy­ rauti ir sukuria imperiją, arba nė viena iš jų neįgyja pakankamai galios, kad pajungtų kitas. Antruoju atveju agresyviausio tarptautinės ben­ drijos nario užmačias sutelktomis jėgomis tramdo kiti nariai; o tai ir yra galių pusiausvyra.

Pagaliau pusiausvyros sistema ir nebuvo kurta kaip vaistas nuo kri­ zių, juolab nuo karų. Gerai veikdama, ji turėjo tik riboti valstybių siekį vyrauti ir konfliktų svorio metimas šiaurės vingyje wa. Jos tikslas buvo ne tiek taika, kiek stabi­ lumas ir nuosaikumas. Dažnas galių pusiausvyros teoretikas mėgina sudaryti įspūdį, kad tai yra natūralus tarptautinių santykių pavidalas. Iš tikrųjų žmonijos istorijoje galių pusiausvyros sistemos egzistavo labai retai.

Jų niekada nebuvo nei Vakarų pusrutulyje, nei dabartinės Kinijos teritorijoje nuo Priešiškų karalysčių laikotarpio pabaigos daugiau kaip prieš me­ tų. Didžiumai žmonijos ir ilgiausiais istorijos tarpsniais įprasčiausia valdymo forma buvo imperija.

Imperijos nesuinteresuotos veikti kaip tarptautinės sistemos dalis, jos pačios siekia būti tarptautine sistema. Imperijoms galių pusiausvyra nereikalinga. Būtent tokia buvo Jung­ tinių Valstijų užsienio politika abiejose Amerikose, o Kinijos - bemaž visais laikais - Azijoje. Vakaruose vieninteliai veiksnių pusiausvyros sistemų pavyzdžiai būtų svorio kritimas procentais Graikijos ir renesansinės Italijos miestų-valstybių sam­ būvis, taip pat Europos valstybių sistema, kuri susiklostė po Vestfalijos taikos, pasirašytos metais.

Skiriamasis šių sistemų bruožas tas, kad faktą - iš esmės vienodo pajėgumo valstybių egzistavimą - jos pakylėjo iki pamatinio pasaulio tvarkos principo. Kaip intelekto produktas, galių pusiausvyros samprata atspindėjo visų didžiųjų Švietimo politinių mąstytojų įsitikinimus.

Jų manymu, visata, neišskiriant nė politikos srities, funkcionuojanti pagal racio­ nalius, vienas kitą atsveriančius principus, ir pažiūrėti atsitiktiniai pro­ tingų žmonių veiksmai iš esmės krypstą bendro gėrio link, nors tokios prielaidos patvirtinimų nebuvo itin gausu tą šimtmetį, kai po Trisde­ šimties metų karo konfliktai liepsnojo bemaž be paliovos.

Tokį pat po­ žiūrį atspindėjo valdžių atskyrimo ir apribojimų bei atsvarų idėjos, kaip jas suvokė Montesąuieu ir kokios buvo įgyvendintos Amerikos konstitucijoje. Atskiriant valdžias siekta ne darnaus valdymo, o išveng­ ti despotizmo; visų valdžios šakų rūpinimasis savais interesais esą ap­ saugosiąs nuo kraštutinumų ir taip pasitarnausiąs bendram gėriui.

Tie patys principai buvo taikomi ir tarptautiniams reikalams. Daugiau kaip šimtmetį tokie lūkesčiai lyg ir pildėsi. Po Prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų sukeltos sumaišties Europos lyderiai galių pusiausvyrą atkūrė per metų Vienos kongresą ir kiek apmaldė brutalų kliovimąsi jėga, tarptautinę elgseną pamėginę susais­ tyti teisiniais ir moraliniais saitais.

Tačiau XIX amžiaus pabaigoje Europos galių pusiausvyros sistema sugrįžo prie jėgos politikos prin­ cipų, tik dabar kur kas negailestingesnėje aplinkoje. Bauginimas tapo įprasta diplomatijos priemone, vienas jėgų išmėginimas ėjo pas­ kui kitą. Galiausiai metais kilo krizė, kurios niekam nepavyko išvengti. Po Pirmojo karo katastrofos Europa nebeatgavo pasaulinės lyderės pozicijų. Pagrindine žaidėja tapo Jungtinės Valstijos, ir netru­ kus Woodrow Wilson aiškiai davė suprasti, kad jo šalis atsisakanti žaisti pagal europines taisykles.

Per visą savo istoriją Amerika niekada nebuvo galių pusiausvyros sistemos dalyvė. Iki pasaulinių karų ji pelnėsi iš galių pusiausvyros, nesiveldama į intrigas ir kartkarčiais leisdama sau ją pakritikuoti. Šal­ tojo karo metu Amerika stojo į ideologinę, svorio metimas šiaurės vingyje wa ir strateginę kovą su Sovietų Sąjunga, tačiau dviejų jėgų pasaulis remiasi visiškai kito­ kiais principais negu galių pusiausvyros sistema.

Dviejų jėgų pasau­ lyje neįmanoma apsimesti, kad konfliktai prisideda prie bendrojo gėrio; čia vienos pusės laimėjimas visada yra kitos pralaimėjimas.

Rudolph W Giuliani Ken Kurson - Lyderis LT | PDF

Viena - kai netenki, ko trokš­ ta širdis. Kita - kai gauni. Arba kad karo prevencija yra ne vien diplomatijos, bet ir teisės reikalas, ir kad Ame­ rika priešinasi ne apskritai kaitai, o konkrečiam kaitos būdui, visų pir­ ma jėgos naudojimui.

Bismarck ar Disraeli būtų išjuokę teiginį, neva užsienio politikoje būdas svarbiau už esmę, jei išvis būtų jį supratę. Jokia kita valstybė nėra kėlusi sau tokių moralinių reikalavimų, kokius kelia Amerika. Jokia kita šalis nėra taip graužusis dėl atotrūkio tarp savo moralinių vertybių, absoliučių pagal apibrėžimą, ir netobulumo, būdingo konkretiems atvejams, kuriems jas reikia taikyti.

Vykstant nuožmiam ideologiniam konfliktui, vienui viena šalis, Jungtinės Amerikos Valstijos, turėjo ištisą rinkinį priemonių - politinių, ekonominių, karinių - nekomunistinio pasaulio gynybai organizuoti. Tokia valstybė galėjo reikalauti, kad jos nuomo­ nės būtų paisoma, ir dažniausiai išvengdavo problemos, su kuria susi­ duria mažiau privilegijuotų visuomenių politikai: kad turimos priemo­ nės verčia siekti tikslų, menkesnių už svajones, ir kad aplinkybės reikalauja netgi tai daryti žingsnis po žingsnio.

Tradicinė galios samprata per Šaltąjį karą iš esmės suiro. Bemaž visada tai buvo karinės, ekonominės ir politinės stiprybės sintezė, ku­ rios sudedamosios dalys, apskritai imant, simetriškos. Šaltojo karo me­ tais šie galios elementai išsklido kas svorio metimas šiaurės vingyje wa. Antai Sovietų Sąjunga buvo karinė galiūnė ir kartu ekonominė neūžauga. Arba šalis galėjo būti ekonomikos milžinė, bet tuščia vieta kariniu atžvilgiu, svorio metimas šiaurės vingyje wa liudija Ja­ ponijos pavyzdys.

Šaltasis karas baigėsi, ir šie elementai, matyt, artės vienas prie ki­ to, darysis simetriškesni. Santykinė JAVkarinė galia palengva mažės. Nesant aiškaus priešininko, didės vidaus spaudimas nukreipti ištek­ lius iš gynybos į kitas sritis - šis procesas jau prasidėjęs. Kai nebėra bendros grėsmės ir kiekviena šalis į savo pavojus žvelgia iš nacio­ nalinės perspektyvos, tos visuomenės, kurios anksčiau glaudėsi po Amerikos sparnu, bus priverstos imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.

Taigi naujos tarptautinės sistemos veikimas artės prie pusiausvyros netgi karinėje srityje, nors tokiai būsenai pasiekti gali prireikti keleto dešimtmečių. Šios tendencijos bus itin ryškios eko­ nomikoje, kur Amerikos vyravimas tolydžio mąžta ir konkuruoti su ja jau lengviau.

XXI amžiaus tarptautinė sistema bus paženklinta tariamo priešta­ ravimo: viena vertus, ji fragmentuosis, kita vertus - globalės.

Kita vertus, tarptautiniai santykiai pirmą sykį istorijo­ je yra tapę iš tiesų globalūs. Susisiekiama akimirksniu, pasaulio eko­ nomika lygiagrečiai funkcionuoja visuose žemynuose.

Iškilęs ištisas kompleksas problemų, kurias galima išspręsti tik viso pasaulio pastan­ gomis, - tai branduolinių ginklų plitimas, aplinkos apsauga, demo­ grafinis sprogimas, ekonominė tarpusavio priklausomybė.

Taikantis prie besi­ klostančios pasaulio tvarkos, nemaža sunkumų kils ir kitiems didie­ siems žaidėjams. Nacionalinės valstybės, suvereniteto api riebalų degintojas pažengęs galių pusiausvyros sampra­ tos susiklostė Europoje, vienintelėje šiuolaikinio pasaulio dalyje, kur svorio metimas šiaurės vingyje wa veikusi daugiavalstybė sistema. Šios idėjos vyravo tarptautiniuo­ se santykiuose bemaž trejetą šimtmečių.

Savo santykinį silpnumą jos bando kompensuoti kurdamos vieningą Europą ir skiria tam didžiumą savo pastangų. Net jeigu tai pavyks, jos neturės jokių receptų, kaip vienin­ gai Europai elgtis pasaulio scenoje, nes tokio politinio vieneto dar nie­ kada nėra buvę.

Tuo tarpu Rusija visada buvo ypatingas atvejis. Europos scenoje ji pasirodė vėlai - gerokai vėliau, negu ten įsitvirtino Didžioji Britanija ir Prancūzija, - ir jai, regis, netiko nė vienas iš tradicinių europinės diplomatijos principų.

Ribodamasi su trimis skirtingomis kultūrinėmis zonomis - Europa, Azija ir musulmonų pasauliu, - Rusija turėjo atsi­ riekusi po gabalą kiekvienos, taigi niekada nebuvo nacionalinė valsty­ bė europine prasme. Jos valdovams aneksuojant gretimas teritorijas nuolat keitusi savo pavidalą, Rusija paprasčiausias būdas prarasti kūno riebalų procentą tokia imperija, kurios net neįmanoma lyginti su jokia Europos galiūne.

Maža to, po kiekvieno naujo užkariavimo, prisijungus dar vieną svorio metimas šiaurės vingyje wa tautą, keitėsi ir šios valstybės pobūdis. Tai viena iš priežasčių, kodėl Rusijai atrodė būtina laikyti milžinišką kariuomenę, kurios dydis niekaip nesisiejo su jokia tikėtina grėsme jos saugumui iš išorės. Kamuojama čia nesaugumo manijos, čia prozelitinės karštinės, blaškydamasi tarp Europos reikalavimų ir Azijos pagundų, Rusijos svorio metimas šiaurės vingyje wa perija visuomet buvo svarbi Europos pusiausvyrai, tačiau niekada nesijautė esanti jos dalis.

Užkariavimų ir saugumo reikmės Rusijos ly­ derių galvose buvo susiliejusios į viena. Po Vienos kongreso jokia kita didelė valstybė nesiuntė savo karių į svetimas žemes taip dažnai kaip Rusija. Analitikai neretai aiškina, kad rusų ekspansionizmas kyląs iš nesaugumo jausmo. Bet rusų autoriai kur kas dažniau mini mesijinį polinkį. Pakilusi į žygį Rusija retai turėdavo saiko jausmą; sutramdyta ji įsižeisdavo ir užsisklęsdavo su pagieža širdyje.

Bemaž visą laiką Rusijos valstybė buvo idėja, ieškanti progų įsikūnyti. Kaip ir Europai, jai teks nemažai pasistengti, kad suvoktų savo tapatybę. Ar ji stengsis grįžti prie savo istorinio ritmo ir atkurti žlugusią imperiją? O gal mėgins savo svorio centrą perkelti į rytus ir tapti aktyvesne Azijos diplomatijos dalyve?

Kaip reaguos į ne­ ramumus aplinkui, visų pirma nerimastinguose Viduriniuosiuose Rytuo­ se? Rusija visada bus lemiamai svarbi pasaulio tvarkai, ir kartu, per neiš­ vengiamą sąmyšį ieškant atsakymo į šiuos klausimus, kels jai grėsmę. Besiklostanti pasaulio tvarka nauja ir Kinijai. Du tūkstančius metų kinų imperija buvo valdoma vienos tvirtos rankos. Be abejo, vienval­ dystė retkarčiais susvyruodavo. Karai Kinijoje kildavo ne rečiau kaip Europoje. Tačiau dažniausiai jie vykdavo tarp pretendentų į impera­ toriaus sostą, todėl laikytini veikiau pilietiniais negu tarptautiniais; be to, anksčiau ar vėliau jie neišvengiamai baigdavosi kokios nors naujos centrinės valdžios iškilimu.

Iki XIXamžiaus Kinija neturėjo kaimynų, galėjusių mesti jai iššūkį, ir net neįsivaizdavo, kad tokių galėtų atsirasti. Kinų dinastijas nuvertusius svetimšalius užkariautojus galiausiai absorbuodavo kinų kul­ tūra, svorio metimas šiaurės vingyje wa jie imdavo tęsti Vidurio Karalystės tradicijas. Valstybių suve­ renios lygybės samprata kinams nebuvo žinoma; pašaliečius jie laikė barbarais, privalančiais paklusti, - taip XVIII amžiuje Pekine buvo sutiktas pirmasis britų pasiuntinys.

Kinijai atrodė, kad jai nedera siųsti į užsienį savo pasiuntinių, tačiau ji nesidygėdama kiršindavo toli­ muosius ir artimuosius barbarus. Vis dėlto tai buvo ypatingų atvejų strategija, o ne kasdienio veikimo sistema kaip kad Europos galių pu­ siausvyra, ir ji nesuformavo tokio pastovaus diplomatinio establishment, koks būdingas Europai.

XIX amžiuje Europos kolonializmo pažeminta Kinija atsigavo tik visai neseniai, po Antrojo pasaulinio ka­ ro, atsidurdama jos istorijoje dar neregėtoje daugiapolėje erdvėje.

Japonija irgi buvo užsisklendusi nuo pasaulio. Penkis šimtus metų iki ųjų, kai komodoras Matthew Perry privertė ją atsisakyti sava­ noriškos izoliacijos, Japonijai atrodė per žema kurstyti vienus barbarus prieš kitus arba, kinų pavyzdžiu, laikyti juos sau pavaldžiais. Atsisky­ rėlė Japonija didžiavosi unikaliais papročiais, savo karines tradicijas prisimindavo per pilietinius karus, o vidaus sanklodą grindė įsitiki­ nimu, esą sava kultūra atsparesnė už atneštinę, pranašesnė už ją ir galų gale greičiau ją įveiksianti negu absorbuosianti.

Šaltojo karo metais, kai didžiausią grėsmę Japonijos saugumui kė­ lė Sovietų Sąjunga, savo užsienio politiką ji tapatino su Amerikos, esančios už tūkstančių mylių, politika. Nauja pasaulio tvarka su savo 21 I SKYRI US gausybe iššūkių bemaž neabejotinai privers šalį, turinčią tokią išdidžią praeitį, gerai pagalvoti, ar išmintinga kliautis vienui vienu sąjunginin­ ku. Japonija neišvengiamai pasidarys jautresnė Azijos galių pusiau­ svyrai negu tai įmanoma Jungtinėms Valstijoms, esančioms kitame pusrutulyje ir žvelgiančioms trimis kryptimis - per Atlantą, per Ramųjį vandenyną ir į Pietų Ameriką.

Kinija, Korėja ir Pietryčių AzijaJaponijai įgaus kitokią reikšmę negu Amerikai, ir dėl to Japonijos užsienio po­ litika darysis savarankiškesnė, labiau pasitikinti savimi. Indijos, kuri dabar iškyla kaip nemenka jėga Pietų Azijoje, už­ sienio politika daugeliu atžvilgių remiasi europinio imperializmo rudimentais, atmieštais senosios kultūros tradicijomis.

Iki pasirodant britams, šis subkontinentas tūkstantmečius nebuvo vientisas politinis vienetas. Britams pavyko kolonizuoti jį mažomis karinėmis pajėgo­ mis todėl, kad iš pradžių indams atrodė, kad vienus užkariautojus paprasčiausiai keičia kiti. Tačiau, įvedus vieningą valdymą, Britų im­ periją sužlugdė būtent tos liaudies valdžios ir kultūrinio nacionaliz­ mo vertybės, kurias ji pati diegė Indijoje.

Vis dėlto, kaip nacionalinė valstybė, Indija yra naujokė. Paskendusi rūpesčiuose, kaip išmaitinti šitiek gyventojų, Indija Šaltojo karo metais šliejosi prie Neprisijun­ gusiųjų judėjimo. Tačiau dydį atitinkančio vaidmens tarptautinėje arenoje Svorio metimas šiaurės vingyje wa dar neturi.

Taigi nė viena iš svarbiųjų šalių, kurioms skirta kurti naują pa­ saulio tvarką, iš esmės nėra patyrusi, ką reiškia daugiavalstybė siste­ ma, kokia dabar klostosi.

Dar niekada nauja pasaulio tvarka nebuvo lipdoma iš tiekos skirtingų požiūrių ir tokiu globaliu mastu. Jokia ankstesnė tvarka galių pusiausvyros sistemos neturėjo derinti su vi­ suotiniu demokratiniu nusiteikimu ir tokiu technologijos proveržiu, koks dabar vyksta pasaulyje.

Retrospektyviai žvelgiant, visoms tarptautinėms sistemoms, matyt, būdinga neišvengiama simetrija. Kai jos jau būna susiklosčiusios, sun­ ku įsivaizduoti, kur galėjo nueiti istorija, jei būtų pasirinktas kitas ke­ lias, - ir apskritai ar būta kitų kelių.

Kai tarptautinė tvarka dar tik klostosi, tikriausiai galima rinktis iš daugybės. Tačiau kiekvienas pasi­ rinkimas siaurina tolesnes galimybes. Tad ypač svarbūs pirmieji žings­ niai. Ar tarptautinė tvarka bus palyginti stabili, kaip po Vienos kong­ reso, ar labai nepastovi, kaip po Vestfalijos ar Versalio sutarčių, priklausys nuo vieno dalyko: kaip pavyks suderinti tai, kas leidžia šalims jaustis saugiai, ir tai, ką jos laiko esant teisinga.

Vienos kongrese dalyvavusių valstybių vadovai buvo aristokratai, vie­ nodai traktavę neapčiuopiamus dalykus ir sutarę dėl pagrindinių; po­ kario pasaulį formavę Amerikos lyderiai rėmėsi nepaprasto darnumo ir gyvybingumo intelektine tradicija. Dabar ryškėjančią tvarką kuria valstybių vadovai, atstovaujantys labai skirtingoms kultūroms. Jie valdo tokias sudėtingas biurokra­ tijas, kad neretai daugiau jėgų tenka skirti administracinės mašinos priežiūrai negu tikslams numatyti.

Kartais į aukštumas juos iškelia ne tokie bruožai, kurių reikėtų valstybei valdyti ir kurie juo labiau ne­ tinka tarptautinei tvarkai konstruoti. Be to, vienintelį turimą daugiavalstybės sistemos modelį sukūrė Vakarų visuomenės, tad daugeliui dalyvių jis gali nepatikti. Vis dėlto vienintelis pavyzdys, kurį galima pasitelkti mėginant su­ prasti uždavinius, tenkančius dabarties politikams, yra ankstesnių, daug valstybių aprėpusių pasaulio tvarkų - nuo Vestfalijos taikos iki mūsų dienų - iškilimai ir žlugimai.

Istorijos studijos nepateikia jokių metodinių nuorodų, kurių būtų galima automatiškai laikytis; istorija moko pavyzdžiais, atskleisdama tikėtinus panašių situacijų padarinius. Tačiau kiekviena karta turi pati sau nustatyti, kurios aplinkybės yra iš tikrųjų panašios. Intelektualai analizuoja tarptautinių sistemų veikimą; valstybių va­ dovai jas kuria. Bet analitikų ir vadovų padėtis smarkiai skiriasi.

Ana­ litikas gali rinktis, kurią problemą nagrinėti, tuo tarpu valstybės galvai problemos primetamos. Prie išvados analitikas gali eiti tiek laiko, kiek reikia; vadovą laikas nuolat spaudžia. Analitikas niekuo nerizikuoja. Jeigu jo išvados pasirodo esą klaidingos, jis gali imtis kito traktato. Analitikas žino visus faktus; jis bus vertinamas pagal savo intelekto galią.

Valstybės vadovui tenka remtis duomenimis, kurių tuo metu neįmanoma patikrinti; istorija jį vertins pagal tai, ar išmintingai susitvarkė su neišvengiama kaita ir ypač ar jam sekėsi saugoti taiką. Štai kodėl nagrinėjimas, kaip valstybių vadovai iki šiol sprendė pa­ saulio tvarkos problemas - kas pavyko, kas ne ir kodėl, - nėra šiuo­ laikinės diplomatijos supratimo pabaiga; tai gali būti jo pradžia. Iki XX a. Domėtis pasauliu Ameriką skatino du veiksniai: jos sparčiai auganti galia ir laipsniškas tarptautinės sistemos, kurios ašis svorio metimas šiaurės vingyje wa Europa, žlugimas.

Lūžį paspartino du iškilūs prezidentai - Theodore Roosevelt ir Woodrow Wilson. Šiedu vyrai laikė valdžios vadžias tuo metu, kai pasaulio įvykiai traukė besispyriojančią valstybę į savo ver­ petą.

Abudu tikėjo, kad Amerikai skirtas pagrindinis vaidmuo pasaulio scenoje, nors savo šalies atsivėrimą ir grindė skirtinga filosofija.

Roosevelt buvo brandus galių pusiausvyros analitikas. Tarptautinio vaidmens Amerikai jis troško todėl, kad to, jo nuomone, reikalavo šalies nacionaliniai interesai; pasaulinės galių pusiausvyros jis negalėjo įsivaizduoti be Amerikos.

Wilsono prezidentavimo metais Amerika tapo pagrindine pasaulio žaidėja, skelbdama principus, kurie, nors ir atspindėjo amerikinės minties truizmus, Senojo pasaulio diplomatams reiškė re­ voliucinį šuolį. Pagal tuos principus, taika priklausanti nuo demokra­ tijos plėtros, valstybės vertintinos tais svorio metimas šiaurės vingyje wa etiniais matais kaip ir individai, o kiekvienos jos nacionalinis interesas esąs laikytis univer­ salios teisinės sistemos.

Visko mačiusiems Europos diplomatijos, grindžiamos galių pusiau­ riebalų nuostolių įkvėpimas instagram, veteranams Wilsono moralios užsienio politikos nuostata atrodė keista, net dviveidiška.

Vis dėlto vilsonizmas išliko, o jo amžininkų abejones istorija išsklaidė. Wilson pirmasis iškėlė mintį sukurti pasau­ linę organizaciją, Tautų Lygą, kuri palaikytų taiką remdamasi kolekty­ viniu saugumu, o ne valstybių sąjungomis. Nors Wilsonui nepavyko uždegti ja savo tėvynainių, idėja gyvavo toliau. Vilsoniškojo idealizmo būgnų dundesys lydėjo Amerikos užsienio politikos žygį po jo pa­ ženklintos takoskyros ir tebelydi iki šių svorio metimas šiaurės vingyje wa.

Savitas Amerikos požiūris į užsienio politiką neatsirado akimirksniu ar kaip vienkartinio įkvėpimo padarinys. Ankstyvosiomis Respublikos dienomis Amerikos užsienio politika buvo sudėtingas nacionalinių in­ teresų atspindys - jos tikslas, paprastai tariant, buvo stiprinti jaunos valstybės nepriklausomybę.

Suprasdami, kad Europos šalys nekels grėsmės Amerikai tol, kol bus priverstos varžytis tarpusavyje, Tėvai kūrėjai gana mielai manipuliuodavo niekingąja galių pusiausvyra, kai tai būdavo jiems naudinga. Nepaprastai sumaniai manevruodami tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, jie sugebėjo ne tik išsaugoti JAV nepriklausomybę, bet ir išplėsti jų teritoriją. Nenorėdami, kad kas nors laimėtų lemiamą pergalę per Prancūzų revoliucijos karus, jie pasiskel­ bė esą neutralūs. Napoleono karus Jefferson apibūdino kaip kovą tarp sausumos tirono Prancūzijos ir vandenyno tirono Anglijos ,1- kitais žodžiais, abi kariaujančios šalys morališkai jam buvo lygiavertės.

Įsi­ savindama vieną pirmųjų neprisijungimo formų, Amerika įsitikino neutralumo kaip derybų įrankio naudingumu - vėliau tai suprato ir daugelis kitų naujų valstybių.

Kita vertus, atmesdamos Senojo pasaulio metodus, Jungtinės Vals­ tijos vis dėlto neatsisakė teritorinės ekspansijos. Atvirkščiai, nuo pat pradžių jos įnirtingai siekė išsiplėsti abiejose Amerikose. Viso to kulminacija 25 II SKYRI US Luizianos pirkimas iš Prancūzijos metais, pridūręs prie jaunos šalies milžinišką, neapibrėžtą teritoriją vakariau Misisipės ir suteikęs galimybę pretenduoti į ispanų valdas Floridoje ir Teksase, - šitoks pamatas padėjo Jungtinėms Valstijoms tapti labai galinga valstybe.

Senojo pasaulio jėgos politikos smerkimas ir teritorinė ekspansija skersai Šiaurės Amerikos žemyno jiems neatrodė nesuderinami dalykai. Jungtinių Valstijų skverbimąsi į vakarus jie laikė veikiau vidaus negu užsienio politikos reikalu.

Jo įpėdinis James Monroe, ne­ įžvelgdamas prieštaravimo, ekspansiją į vakarus teisino tuo, kad ji būtina norint paversti Ameriką pasaulio galiūne: Visiems turėtų būti akivaizdu, kad juo toliau vyks ekspansija, žinoma, ne­ peržengiant teisėtų ribų, juo didesnę veikimo laisvę turės abi [valstijos ir federacinė] Vyriausybės ir juo didesnis bus jų saugumas; ir visais kitais atžvilgiais tai bus naudinga Amerikos žmonėms.

Teritorija - maža ar di­ delė - suteikia valstybei daugelį jos bruožų. Tai lemia jos išteklių, gy­ ventojų skaičiaus, fizinės jėgos mastą. Trumpai kalbant, teritorijos dydis nulemia skirtumą tarp galingos ir negalingos valstybės. Europos galiūnės kariavo nesuskaičiuojamą daugybę karų, kad tik neleistų iškilti galinčioms įsivyrauti valstybėms. Tuo tarpu amerikiečius galios ir atstumo derinys skatino manyti, kad bet kurį iššūkį galima atremti po to, kai jis bus mestas.

Europos vals­ tybės, kurių saugumo atsarga buvo kur kas mažesnė, kūrė koalicijas prieš kaitos galimybę; Amerika buvo pakankamai toli, kad savo po­ litiką grįstų priešstata kaitos realybei. Mūsų atsiskyrimas ir atokumas nuo Europos mums leidžia pasirinkti kitokį kelią. Visiškai svorio metimas šiaurės vingyje wa, kad Amerika, kaip laisvės principo saugotoja, vandenynų jai suteiktą saugumą laikė ap­ vaizdos ženklu ir savo veiksmus aiškino aukštesne moraline įžvalga, o ne didžiule saugumo atsarga, kokios neturėjo jokia kita valstybė.

Ankstyvoji Respublikos užsienio politika rėmėsi įsitikinimu, kad nuo­ latiniai karai Europoje yra jos ciniškų valdymo būdų padarinys. Europos lyderiai savo tarptautinę sistemą grindė nuostata, kad harmonija išsi­ kristalizuojanti per savanaudiškų interesų varžybas, tuo tarpu ameri­ kiečiai vaizdavosi pasaulį, kuriame valstybės veikia kaip partneriai, o ne kaip vienas kitu nepasitikintys varžovai.

Amerikos lyderiai griežtai atmetė europiečių nuomonę, kad valstybių moralės nedera vertinti to­ kiais pat matais kaip individų moralės. Pasak Jeffersono, egzistuoja tik viena etikos sistema žmonėms ir valstybėms - būti dėkingiems, bet ku­ riomis aplinkybėmis laikytis įsipareigojimų, būti atviriems ir dosniems ir tai galiausiai atitinka tiek vienų, tiek kitų interesus. Karų daž­ numą Europoje Amerika aiškino įsigalėjimu valstybės institucijų, nei­ giančių laisvės ir žmogaus orumo vertybes.

Žmonės nėra priešai, bet tampa tokiais dėl klaidingos valdymo sistemos. Tvirta daugumos amerikiečių nuomone, demokratijos nekariau­ ja viena su kita. Prielaidai, kad respublika iš prigimties yra taikingesnė už kitas valdymo formas, prieštaravo Alexander Hamilton: Sparta, Atėnai, Roma ir Kartagina buvo respublikos; dviejose jų, Atėnuose ir Kartaginoje, klestėjo prekyba.

Vis dėlto jos nė kiek ne rečiau dalyvau­ davo karuose, tiek puolamuosiuose, tiek gynybiniuose, negu jų tuome­ tinės kaimynės monarchijos. Britanijos valdymo sistemoje žmonių at­ stovai tėra viena įstatymų leidžiamosios valdžios šaka.

O prekyba per amžius buvo šios šalies pagrindinis verslas. Tačiau reta valstybė kariavo dažniau nei ji. Beveik visi Amerikos lyderiai ir tada tikėjo, ir dabar tiki, kad Amerikai yra tekusi ypatinga pareiga skleisti savo vertybes ir taip stiprinti taiką pasaulyje. Tada, kaip ir dabar, buvo nesutariama tik dėl metodo. Ar Amerika turi aktyviai ska­ tinti laisvųjų institucijų plitimą, laikydama tai pagrindiniu savo užsienio politikos tikslu, ar, atvirkščiai, ji turi kliautis vien pavyzdžio jėga?

Pirmosiomis Respublikos dienomis vyravo požiūris, kad gimstanti amerikiečių tauta geriausiai pasitarnaus demokratijai savo dorybes įkū­ nydama savojoje šalyje. Šias precedento neturinčias idėjas kėlė šalis, kuri klestėjo visą XIXamžių, kurios institucijos veikė kuo puikiausiai ir kurios vertybės buvo įtvirtintos.

Tarp tauraus principo ir išlikimo sunkumų Amerika neįžvelgė jokios priešpriešos. Moralę pasitelkiant kaip matą tarptau­ tiniams ginčams spręsti, ilgainiui susiklostė unikalus dvilypumas ir grynai amerikinė savigraužos atmaina. Jeigu savo užsienio politikoje amerikiečiai privalo būti tokie pat dori kaip ir asmeniniame gyvenime, kaip tada analizuoti šalies saugumą?

Ar kraštutiniu atveju tai reiškia, kad moralė svarbiau už išlikimą?

Ar Amerikos ištikimybė laisvoms institucijoms savaime suteikia moralumo aurą netgi patiems savanaudiškiausiems veiksmams? Kitais žodžiais tariant, jis troško, kad Amerika turėtų tiek viena, tiek kita - kad ji galėtų džiaugtis savo galios vaisiais netapdama įprastinių jos panaudo­ jimo padarinių auka.

Apie metus Jung­ tinės Valstijos rado kompromisą, leidusį joms turėti tiek viena, tiek kita net iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Iki XXamžiaus pradžios Amerikos užsienio politika buvo gana pa­ prasta: įgyvendinti šalies akivaizdžią lemtį ir vengti įsipareigojimų užjūriuose.

Amerika buvo palanki demokratinėms vyriausybėms visur, kur įmanoma, tačiau nesiėmė veiksmų savo palankumui patvirtinti.

Rudolph W Giuliani Ken Kurson - Lyderis 2006 LT

Tokią nuostatą metais apibendrino tuometinis valstybės sekre­ torius Quincy Adams: Kur tik buvo ar bus išskleista laisvės ir nepriklausomybės vėliava, ten jos [Amerikos] širdis, palaiminimas ir maldos. Tačiau ji nesiverš už savo sienų, ieškodama pabaisų, kurias reikėtų sunaikinti.

Ji yra palanki visų laisvei ir nepriklausomybei. Bet gina ir kovoja tik už save pačią. Tai įkūnijanti Monroe doktrina atsirado tada, kai Šventoji sąjunga svarbiausios narės - Prū­ sija, Rusija ir Austrija XIX amžiaus trečiąjį dešimtmetį ėmėsi slopinti revoliuciją Ispanijoje.

Didžioji Britanija, iš principo nusistačiusi prieš kišimąsi į bet kieno vidaus reikalus, irgi nenorėjo taikstytis su Šven­ tosios sąjungos kėslais Vakarų pusrutulyje.

Britų užsienio reikalų sekretorius George Canning pasiūlė Jungti­ nėms Valstijoms imtis bendrų veiksmų, kad Ispanijos kolonijos Ame­ rikos žemynuose neatitektų Šventajai sąjungai. Jis norėjo būti tikras, kad nepriklausomai nuo įvykių Ispanijoje jokia Europos valstybė negalėtų kontroliuoti Lotynų Amerikos. Be savo kolonijų Ispanija nebūtų toks gardus kąsnis, samprotavo Canning, ir tada arba dingtų noras kištis, arba kišimasis taptų beprasmis.

John Quincy Adams britų sumanymą suprato, bet nepasitikėjo jų motyvais. Dar per mažai laiko buvo praėję nuo britų įsiveržimo į Va­ šingtonąkad Amerika dėtųsi su buvusia metropolija. Iki tol pagrindinė Amerikos užsienio politikos taisyklė buvo nesivelti į kovas Europoje.

Monroe žengė dar vieną žingsnį: ir Europa neturinti kištis į Amerikos reikalus. O Amerikos reikalus jis suprato gana plačiai. Monroe doktrina neapsiribojo vien principo deklaravimu. Ji drąsiai perspėjo Europos galiūnes, kad jaunoji valstybė nedvejodama stosianti į karą, jei Vakarų pusrutulio neliečiamumui iškilsiąs pavojus.

Dangstydamasi Monroe doktri­ na, ji galėjo siekti tikslų, niekuo nesiskiriančių nuo kokio nors Europos karaliaus svajonių, - plėsti prekybą ir įtaką, aneksuoti teritorijas, - ki­ taip tariant, tapti didžiąja galiūne net nesigriebdama jėgos politikos. Amerikos troškimas plėstis neprieštaravo įsitikinimui, kad ji esanti do­ resnė ir principingesnė už bet kurią Europos šalį.

Savo ekspansijos nelaikydamos užsienio politika, Jungtinės Valstijos galėjo remtis jėga prieš indėnus, prieš Meksiką, Teksase - ir nejausti sąžinės graužaties. Trumpai tariant, Jungtinių Valstijų užsienio politika buvo neturėti užsienio politikos. Kaip ir Luizianą kaip numesti riebalus naudojant lipo 6 Napoleon Bonaparte, Canning turėjo tei­ sę girtis kūręs Naująjį pasaulį tam, kad pataisytų pusiausvyrą Sena­ jame, - mat Didžioji Britanija leido suprasti, jog paremsianti Monroe doktriną Karališkuoju laivynu.

Tačiau Amerika prisidėjo prie Europos galių pusiausvyros taisymo tik tuo, kad neįsileido į Vakarų pusrutulį Šventosios sąjungos. Visais kitais atvejais Europos galiūnėms teko rū­ pintis savo pusiausvyra Amerikai nedalyvaujant. Iki XIXšimtmečio pabaigos pagrindinė Amerikos užsienio politikos užduotis buvo palengva plėsti Monroe doktrinos taikymo ribas. Minint šimtąsias doktrinos metines jos prasmė jau buvo gerokai išplėsta Amerikos hegemonijai Vakarų pusrutulyje pateisinti.

Pilietinis karas trumpam pristabdė Amerikos pastangas plėsti savo teritoriją. Svarbiausias Vašingtono užsienio politikos rūpestis dabar buvo stengtis, kad Europos valstybės nepripažintų konfederacijos ir kad Šiaurės Amerikoje neatsirastų daugiavalstybė sistema, o su ja europinė galių pusiausvyros politika. Bet metais prezidentas Andrew Johnson jau vėl teisino ekspansiją Monroe doktrina, šį sykį Jungtinėms Valstijoms perkant Aliaską: Šių bendruomenių priklausymas ar pavaldumas užsieniui iki šiol trukdė jų plėtrai ir silpnino Jungtinių Valstijų įtaką.

Chroniška revoliucija ir anar­ chija ten būtų ne mažiau kenksminga. Jungtinės Valstijos darėsi galingiausia pasaulio valstybe. Imigracija padėjo padvigubinti Amerikos gyventojų skai­ čių. Ir buvo galima manyti, kad augimas dar labiau spartės. Dar svorio metimas šiaurės vingyje wa buvę tokios valstybės, kuri, taip didindama savo galią, nebūtų stengusis paversti jos pasauline įtaka.

Amerikos lyderiams irgi kilo tokia pagunda. Prezidento AndrewJohnsono laikų valstybės sek­ retorius Seward svajojo apie imperiją, apimančią Kanadą, didžiąją dalį Meksikos ir gerokai išsiplėtusią į Ramųjį vandenyną.

Granto adminis­ tracija norėjo prisijungti Dominikos Respubliką ir svarstė, ar neįsigijus Kubos. Tokio pobūdžio iniciatyvas tuometiniai Europos lyderiai Disraeli ir Bismarck - būtų supratę ir joms pritarę. Tačiau Amerikos Senatas ir toliau teikė pirmenybę vidaus reika­ lams, atmesdamas visus ekspansionistinius projektus. Iki metų Ameri­ kos kariuomenė pagal dydį buvo keturiolikta pasaulyje, net po Bulga­ rijos, o karinis laivynas mažesnis negu Italijos, nors jos pramonės pajėgumas trylika kartų viršijo Italijos pramonės pajėgumą.

Amerika nedalyvavo tarptautinėse konferencijose ir buvo laikoma antraeile valstybe. Tuo pačiu metu vienas vokiečių diplomatas Madride siūlėsi dirbti už mažesnę algą, kad tik nebūtų išsiųstas į Vašingtoną. XIXamžiaus devintojo dešimtmečio pa­ baigoje Amerika pradėjo didinti savo karinį laivyną, kuris metais dar buvo mažesnis už Čilės, Brazilijos ir Argentinos.

Visą XIX amžių jie manė Didžiąją Britaniją metant didžiausią iššūkį Amerikos interesams, o Karališkąjį laivyną laikė rim­ čiausia strategine grėsme. Tad nenuostabu, kad Amerika, pradėjusi mankštinti raumenis, stengėsi panaikinti britų įtaką Vakarų pusrutu­ lyje, - pasiremdama Monroe doktrina, kuriai Didžioji Britanija kadaise taip karštai pritarė. Jungtinės Valstijos tai darė ne itin subtiliai.

Neturėdamos lygių Svorio metimas šiaurės vingyje wa pusrutulyje, Jungtinės Valstijos pradėjo skverbtis ir į platesnę tarptautinių santykių areną. Pasauline galiūne Amerika tapo bemaž savaime.