Adele labas svorio metimo parodija.

A vliau raiau eiles apie radijo bangas. Buvo labai šalta, mes, visi vaikai, ant pe­ čiaus sulipę šnekėjomės.

Tik šiuo metu mes, gyvenan­ tieji tėviškėje, galėjome su broliu daugiau bendrauti ir išsikalbėti įvai­ riausiomis temomis.

Parvykęs dažnai pasakodavo apie savo draugą Kazį Borutą, kuris mo­ kėsi aukštesnėje klasėje, vėliau mo­ kytojų seminarijoje. Apie jį iš Anta­ no daug gero girdėdavau: kad jis labai gabus, kad turi daug knygų, daug jų skaito, ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, o svarbiausia — ir pats rašo gerus eilėraščius, kurių, deja, tuo metu dar nebuvau skaitęs.

Kitas geras draugas, su kuriuo Antanas kartu mokėsi gimnazijoje,— Vincas Žilionis. Su šiais ir kitais draugais Antanas atostogų metų susirašinėjo kai kuriuos laiškus skaitydavo ir mums. Nors šių brolio draugų dar ne­ pažinojome, bet norėjom susipažinti ir prašydavome Antano, kad juos pa­ sikviestų į svečius tėviškėn.

Ypač mėgdavo pjauti žolę, kirsti rugius ir vasarojų. Pjauti su dalgiu jį buvo iš­ mokę vyresnieji broliai, tik niekad Antanas neišmoko išsiplakti dalgio. Jam dalgis turėjo būti gerai išplak­ tas, pagaląstas, tuomet mielai imdavo jį į rankas ir pjaudavo žolę ar vasa­ rojų iki prakaito.

Dirbo ir kitus dar­ bus,— grėbdavo javus, kraudavo į kupetas, vėliau padėdavo suvežti į klojimą ir t. Laisvalaikiu, įsitaisęs kur nors sode ar prie ežero, daug skaitydavo. Karštomis dienomis jo pareiga būdavo padėti riebalams deginti bites, kad nepabėgtų spiesdamos.

Saulėtomis dienomis Antanas vaikščiodavo pus­ nuogis, tik su glaudėmis. Per vasarą smarkiai įdegdavo saulėje ir, vasarai baigiantis, būdavo panašus į raudon­ odį.

Mėgo Antanas bendrauti su kaime likusiais savo bendraamžiais: Babeckų Albinu, Andzulevičių Antanu, Skamaročių vyrais ir kitais. Susirink­ davo dažniausiai sekmadieniais prie ežero, maudydavosi, plaukiodavo lenktyniaudami arba sugulę ant eže­ ro kranto klausydavos Antano pasa­ kojamų anekdotų ir visokių linksmų istorijų.

Kartais čia susirinkdavo ir daugiau jaunimo. Pasikviesdavo se­ nuką Bieliūną, kuris mokėjo groti smuiku. Jis mielai grodavo polką, valsą arba suktinį. Jaunimas šokda­ vo ant ežero kranto, o kad būtų lengviau, tai dažniausiai basi. Vėliau persimesdavo į trobą. Kad plūkto molio grindys nedulkėtų, jas pašlaks­ tydavo vandeniu. Ataidėdavo ir kitų kaimų: Būdviečių, Gulbinavo ir net Eistiškių vyrų dainos. Mėgindavo ir Antanas kartu užtraukti, bet ne visa­ da jam išeidavo. Jis sakydavo, jog nemoka taip garsiai rėkti.

Mėgo dai­ nuoti sau vienas, pusbalsiu. Daug vėliau, jau būdamas studen­ tas, Antanas išmokė mus naujų dai­ nų, kurios atrodė negirdėtos ir drą­ sios. Patiko mums dainelė: Sutikau, pamačiau ją per mitingą, Kada ėjom gatve dieną lytingą. Ypač darė įspūdį posmas: Versk, daugiau kaip 55 kaip numesti svorio, kas supuvo.

Naują kursime Lietuvą, Traktoriais išarsim Ateitį jos garsią! Tik vėliau sužinojau, kad šią dainą parašė P. Antra, kuri ne mažiau patiko, tai S. Nėries parašyta daina: Kraugerių armija balta-juoda Šias dainas dainuodavome truputį su baime, kad nesužinotų Liubavo policijos nuovados viršininkas ir ne­ pasodintų adele labas svorio metimo parodija daboklę. Vasarą, kada jau būdavo į klojimą suvežtas šienas, mudu su broliu Pra­ nu buvome įpratę eiti ant šieno mie­ goti.

Pirmąsias naktis, kol šienas ne­ susigulėjęs, vis smigdavome gilyn. Pradžioje ir visokie vabaliukai ne­ duodavo ramybės, bet vėliau šienas susigulėdavo, pagrindas pasidaryda­ vo tvirtesnis ir būdavo labai patogu ir smagu čia miegoti.

Naujai suvež­ tas šienas kvepia visokiais vasaros kvapais. Už kluono baloje iki vėlu­ mos kvarkia varlės, o paryčiais at­ sklinda iš Ežerbalio vandens paukš­ čių balsai. Tik naktys vasarą labai trumpos, sunku būdavo rytais anksti keltis ir vėl pradėti kasdieninius darbus. Juo labiau kad ir Antanas kartu miegodavo, jis iki vėlumos vis pasakojo apie savo darbus bei suma­ nymus arba visokias istorijas iš per­ skaitytų knygų.

Tik atsigulę galėda­ vome su Antanu kaip reikiant išsi­ kalbėti, nes dienomis vis nebūdavo laiko. Tie vakarai, kuriuos praleidau su broliu Antanu klojime ant šieno, su kiekviena vasara vis labiau plėtė mano akiratį, vis daugiau sužinoda­ vau apie įvairius mokslo pasiekimus ir vis labiau ėmiau mėgti knygas ir literatūrą. Čia pirmą kartą išgirdau ir apie tokius žymius užsienio rašy­ tojus kaip Mopasanas, Servantesas, Tomas Manas ir kiti. Antanas, pats be galo mylėdamas knygas, nepatin­ gėdavo kartais atpasakoti vienos ki­ tos turinį, ypač tų, kurios dar nebu­ vo išverstos į lietuvių kalbą.

Greitai prabėga vasara, baigiasi atostogos, ir Antanas išvažiuoja mo­ kytis, o mes, namiškiai, nekantriai laukiame kitų atostogų, kitos vasaros. Parvažiavęs atostogų, vis daug skaitė, bandė su žodynu skaityti rusų ir vokiečių kalba.

Mė­ gino po truputį rašyti. Rašė daugiau­ sia eilėraščius, sakydamas, kad atei­ tyje gal išleis ir atskirą, tik savo eilė­ raščių knygą. Vieną tos vasaros die­ ną mūsų namuose pasirodė Vincas ¡Žilionis.

Antanas labai džiaugėsi su­ laukęs draugo. Žilionis ir mums patiko. Buvo linksmas, draugiškas, su visais turėjo apie ką pašnekėti. Ypač Žilionis patiko mamai. Išsikal­ bėjus paaiškėjo, kad jis gimęs tame pačiame Vidgirių kaime už Marijam­ polės, kuriame ir mūsų mama gimė bei augo. Jiedu daug šnekėjosi apie to krašto bendrus pažįstamus ir jų li­ kimus.

Mama svečią su Antanu vai­ šino pienu, medumi arba bulviniais blynais, kuriuos abu labai mėgo. Vakarais kur nors susėdę ilgai kalbėdavo apie knygas, apie visokius literatūrinius sumanymus. Kiek su­ pratau, V. Žilionis tada rašė kažko­ kius apsakymėlius. Adele labas svorio metimo parodija jam duo­ davo literatūrinių patarimų. Antanas jau mokėsi Kauno universitete, brolis Pi­ jus, baigęs Veiverių mokytojų semi­ nariją, dirbo mokytoju Adele labas svorio metimo parodija apskri­ tyje Daugirdiškių kaime, vėliau per­ sikėlė arčiau Kaimo, į Karmėlavą, sesuo Izabelė ištekėjo.

Namuose pa­ jėgiausi darbininkai liko vyresnieji broliai Juozas su Pranu ir aš. Vėliau Pranas išvažiavo mokytis į Gruzdžių veterinarijos technikumą, o mamai namuose tvarkytis padėjo jauniau­ sioji sesuo Agotėlė. Kaip ir anksčiau, nekantriai lauk­ davome, kada broliai sugrįš. Artėjant šventėms ar vasaros atostogoms, vi­ sada iš Antano arba Pijaus gaudavo­ me telegramą ar laišką, kur būdavo nurodyta tiksli parvykimo data. Bro­ lių važiuodavau dažniausiai aš. Pa­ ruošęs vežime arba rogėse patoges­ nes sėdynes, traukdavau į Kalvarijos geležinkelio stotį.

Atstumas nedide­ lis — 15 kilometrų, bet keliai daž­ niausiai būdavo blogi, tekdavo kra­ tytis tris, kartais ir daugiau valandų. Mūsų susitikimai stotyje visada bū­ davo širdingi ir šilti. Grįžti atgal neprailgdavo, broliai klausinėdavo apie namus, kaimynus, o aš vis pasako­ jau.

Važiuodavom per Kalvariją, vė­ liau keletą kilometrų per Palčebales,— čia žema vieta ir beveik visada blogas kelias, ratai klimpdavo, ark­ liai vežimą per purvą vos patrauk' davo.

Pravažiavus šią lygumą, Skariškės kaime kelias kiek geresnis ir įdomesnis, prasideda kalnuotos vie­ tos, pamažu priartėdavom prie Trem­ pimų kaimo ir riebalų nuostolis barcelona namų.

Smagu būdavo visiems susirinkti į gimtąją pastogę. Svarbiausias asmuo šeimo­ je buvo mūsų mama, ir ją visi labiau­ siai mylėjome. Broliai parveždavo lauktuvių, o man su Agotėle, kaip paprastai, geriausios dovanos buvo knygos ir visokie žurnalai, kurių An­ tanas vis daugiau mums atgabenda­ vo.

Antanas, kaip paprastai, būdavo linksmas. Jis turėjo tarnybą, gyveno gerai, ir iš namų jau niekuo nereikė­ jo jam padėti. Prisimenu, kartą per Kalėdų atos­ togas sugrįžęs Antanas rado mamą sergančią. Stiprus peršalimas ją pa­ guldė į lovą. Susėdus prie Kūčių sta­ lo, mama truputį užkando.

O Antanas buvo atvežęs butelį likerio. Pripylęs gal kiek per daug, daugiau kaip pusę stiklinės, ragina: ,Išgerkite, mamyte, tuos vaistus ir matysite — rytoj būsi­ te sveika kaip ridikas". Žinai, kai įsimetė ta liga, tai vargau dvi savaites, o da­ bar vėl sveika". Vėliau ji savo drau­ gėms sakydavo, kad geriausias vais­ tas nuo gripo tai likeris. Patardavo išgerti pusę stiklinės, atsigulus šiltai apsikloti, išprakaituoti, ir liga tuoj pat praeis.

Išdalino mums, įrašęs geriausius lin­ kėjimus nuo autoriaus, ir žiūrėjo, kaip reaguosime. Perskaičius kiek labiau patiko tik keli eilėraščiai, o kiti buvo kažkokie neįprasti — ne­ sklandūs. Atsakiau: — Ne visi patiko, Maironio ge­ resni.

Antanas tik pasakė, kad Maironis yra didelis poetas ir reikia daug dirbti norint pasiekti jo lygį. Rodos, pirmą Antano studentišką vasarą atsilankė mūsų tėviškėje Ka­ zys Boruta. Jis buvo jaunas, gražus, visada su akiniais ir pypkute danty­ se. Tuo metu buvo grįžęs iš Vienos ten, rodos, studijavo. Antanas ir kiti namiškiai džiaugėsi sulaukę savo namuose tokio svečio, mums gerai žinomo poeto K. Man atro­ dė, kad K. Boruta buvo adele labas svorio metimo parodija rimtas, nelinksmas.

Vieną ir gyvenimą šia­ me mieste charakterizavo neigiamai. Matyti, nelengva jam ten buvo. Su Adele labas svorio metimo parodija beveik nesiskirdavo. Vaikš­ čiodami po laukus, po Liubavo apy­ linkes, vis kalbėdavosi. Kartą, K. Bo­ rutai sutikus, Antanas iš rankraščių paskaitė kelis jo eilėraščius, kurie la­ bai man patiko. Brolis, matydamas, kad domiuosi K. Žinojau, kad K. Boruta buvo pri­ verstas bastytis po svetimus kraštus, ir buvo jo gaila.

Jo eilėraščiai visa­ da mane žavi savo drąsumu, skambu­ mu ir revoliucingumu. Humoro gyslelė ir pirmieji litera­ tūriniai bandymai gal truputį atsi­ spindi ir žemiau pateikiamame pasa­ kojime. Gretimam kaime gyveno toks Jonas Bezgėla.

Vyras apie 30 metų. Jaunystėje persirgęs meningitu ir nuo to laiko pasidaręs gerokai keis­ tas. Gyveno neturtingoje šeimoje su motina ir broliu. Jonas namuose be­ veik nebūdavo, jis eidavo per žmo­ adele labas svorio metimo parodija kapodamas malkas, kitus ūkio darbus dirbdamas. Vienoje vietoje ilgiau k a ip kelias dienas neišbūdavo. Labai mėgo keliones ir mokėjo įdo­ miai pakalbėti. Atsilankydavo Jonas ir mūsų namuose. Dažniausiai užei­ davo vasarą, kai Antanas atostogau­ davo.

Kartais pra­ šydavo: — Antanuk, tu mokytas žmogus, išmokyk mane gražią prakalbą pasa­ kyti, ir kad būtų juokinga. Už tai mane gerai pavaiši­ na, išgerti duoda. Be rašto, atmintinai mane išmokyk! Brolis greitai ką nors sugalvodavo ir kartodavo Jonui tą patį keletą kar­ tų, kol šio galvoje susikristalizuoda­ vo prakalbos kontūrai. Daug kartų garsiai kartodamas išmokdavo atmin­ tinai ir visai nebloga prakalba jam išeidavo.

Pavyzdžiui, prisimenu ištrauką iš vienos prakalbos, kuri buvo maždaug tokia: — Jūs netrukus išgirsite, kad Jo ­ nas po sėkmingų vedybų su preziden­ to dukra stato fabriką ant bedugnės kranto.

Fabriko ūžimas ir mašinų dundėjimas bus girdėti ant visos pa­ rapijos. Savo fabrike gaminsiu viso­ kius šriubus, muterkes ir patkavas, labai reikalingus sugriuvusio ūkio atstatymui. Iš mano mašinų patkavos ir uknoliai byrės vis coliais ir co­ liais Aš pakaustysiu visą tautą ir neslidinės mūsų brangi tėvynė Lietu­ va ir t. Tos prakalbos buvo naivios ir ma­ žos literatūrinės vertės, bet žmonėms patikdavo, Jonas susilaukdavo ovacijų, jį gerai pavaišindavo. Turėda­ mas prakalbą, prašydavo brolio Juo­ zo, kad padarytų naujas mediniais padais klumpes.

Užsimovęs tas klum­ pes dingdavo iš mūsų apylinkių dviems trims mėnesiams. Pėsčias ke­ liaudavo po Lietuvą, aplankydamas kiekvieną miestelį, kaimą, dirbda­ mas lengvesnius darbus ir sakydamas prakalbas. Grįždavo pavargęs, sudi­ lusiais klumpių padais. Praėjus ku­ riam laikui, vėl prašydavo adele labas svorio metimo parodija klumpių ir naujos prakalbos. Grįžęs dažnai būdavo nepatenkin­ tas, kad jo keliones varžo valstybės sienos ir Baltijos jūra.

Prieina lenkų, latvių ar vokiečių sieną, ir toliau jo neleidžia. Turbūt nebuvo Lietuvoje miestelio ar kaimo, kurio Jonas nebūtų aplan­ kęs. Labai smulkiai ir vaizdžiai pasa­ kodavo savo kelionių įspūdžius ir nuotykius. Antanas vis ketino para­ šyti apie Joną apysaką.

Baigė savo gyvenimą Jonas Bezgėla taip: pra­ džioje Didžiojo Tėvynės karo buvo rastas laukuose vokiečių nušautas. Per šias atostogas, pasistatęs so­ de staliuką, jis rašydavo įvairius straipsnius ir apsakymus. Ką nors parašęs, mėgdavo mums paskaityti klausdamas: — Kaip atrodo, ar gyvenimiška, ar galėjo taip būti? A r galėjo apsa­ kymų veikėjai panašiai kalbėti?

Mums dažniausiai viskas patikda­ vo, gal todėl, kad buvo aprašomos pažįstamos vietovės ir žinomi asme­ nys. Už kurio lai­ ko gaudavo ir mums duodavo paskai­ tyti jau išspausdintus savo kūrinius. Matyti, pats brolis juos laikė silpnesniais, mažesnės literatūrinės vertės. Laisvesnėm valandėlėm, kai nusi­ bosdavo skaityti arba rašyti, Anta­ nas, kaip ir anksčiau, mėgdavo ką nors padirbėti. Prisimenu, kartą aš ariau dirvą. Atėjęs Antanas prašo, kad duočiau ir jam pamėginti.

Antanui nieko iš to arimo neišėjo. Ne jis žag­ rę, o žagrė jį valdė. Noragas arba per giliai sminga į žemę, kad net ark­ liai nepatraukia, arba, iššokęs iš va­ gos, šliaužia paviršiumi. Taip apėjęs keletą vagų, visas suprakaitavo, me­ tė aręs ir sako: — Trauk velniai tokį darbą, kam man čia be reikalo vargti, artojas iš manęs, matyti, neišeis.

Mudu su broliu Juozu buvome įsi­ taisę kalvę. Nulipinome iš molio ma­ žą pastatuką, įrengėme ten pakurą, anglimis kūrenamą, pastatėme ran­ komis sukamą ventiliatorių, kuris ge­ 17 rai įpūsdavo ugnį ir pakeldavo tem­ peratūrą. Tokiu būdu geležį galima įkaitinti iki raudonumo, net iki bal­ tumo.

Įrankius vienus pirkome, kitus patys pasigaminome ir čia atlikda­ vome visus ūkyje reikalingus kalvės ir šaltkalvystės darbus. Pradžioje mokėjome tik pasmailinti akėtvirba­ lius arba noragus, o vėliau iš juosti­ nės geležies jau sugebėdavome pada­ ryti pasagas, patys ir arklius kaustė­ me.

Užeidavo ir Antanas į mūsų kal­ vę, jis mėgo pakilnoti kūjį ir kalda­ vo geležį, kol visas sušildavo. Džiaug­ davos, kad fiziškai padirbėti labai adele labas svorio metimo parodija. Mėgo vis rodyti savo rankų muskulus, turbūt galvojo, kad po kiekvieno menko darbelio tie musku­ lai padidėja. Vieną vasarą jis atvežė radijo aparatą, kurio kaimo žmonės nebuvo matę nė girdėję. Tas radijas buvo dar labai primityvus, detekto­ rinis. Antanas daug padėjo įrengiant sudėtingą anteną, įžeminimą. Klausė­ mės užsidėję ausines.

Buvo nuostabu, kad be jokių laidų girdėti kalba ir muzika per didelį atstumą, tik nepa­ togu, kad klausyti galėjo vos du žmo­ n ė s— turėjome dvejas ausines.

Ki­ tais metais Pijus pirko ir per atosto­ gas parvežė radiją su garsiakalbiu. Visą radijo komplektą sudarė, rodos, penki dalykai: pats radijo aparatas, baterijų blokas, akumuliatorius ir du garsiakalbiai.

Buvo girdėti jau kur kas daugiau stočių ir nereikėjo ausi­ 18 nių. Susirinkę kaimynai klausėsi su nepasitikėjimu, manydami, kad čia kažkokia apgavystė — gal paslėptas gramofonas, apie kurį buvo girdėję, o gal čia kokie burtai geriausias riebalų deginimas apk velnio išmislas. Šeštadienio vakarą, išklausius visą programą, Antanas pakvietė išeinan­ čius kaimynus rytojaus dieną klau­ syti per radiją mišių sakydamas: — Kam jums eiti kelis kilometrus į bažnyčią ir gaišti laiką, čia, patogiai susėdę, kaip ponai be nuovargio iš­ klausysite per radiją tas mišias.

Prisimenu, rytojaus dieną susirin­ ko apie penkiolika žmonių. Kai kurie kaimynai atsivedė savo žmonas ir vaikus. Visi labai rimtai ir atidžiai klausėsi iš Būti lieknam katedros transliuo­ jamų mišių ir pamokslo. Moterys klaupėsi, žegnojosi ir meldėsi.

Kai­ mynai, išklausę pamaldas, patenkinti skirstėsi, o Antanas aiškino: — Matote, čia jokių burtų nėra. Radijas yra geras žmonių išradimas. Čia galima išgirsti ne tik mišias, bet paskaitas, koncertus ir visa kita. Pijus turėjo ir fotoaparatą, taip pat gana primityvų; kiekvienai nuotrau­ kai reikėjo dėti į aparatą vis naują stiklo plokštelę. Antanas labai mėgo fotografuoti.

Nuotraukos išeidavo gana geros, kai kurios iš jų vėliau buvo panaudotos Antano leidžiamo­ se knygose ir kitur. Matydamas, kad mes domimės vi­ sokia nauja technika, Antanas atve­ žė namiškiams dovanų patefoną.

Tai buvo didelė medinė dėžė su rankena. Kartu buvo ir kelios plokštelės. Šią dainą An­ tanas buvo išvertęs į lietuvių kalbą, ją pats kartais dainuodavo. Išmoko­ me ir mudu su Agotėle. Turėjome keletą šokių plokštelių, ir jaunimui, kai norėdavo pašokti, nereikėjo ieš­ koti muzikanto.

Šiuo patefonu daug metų naudojomės. Gerai neprisimenu, kuri tai buvo Antano atostogų vasara, tik žinau, kad ji broliui buvo nelabai maloni. Be viso kito, šiame feljetone An­ tanas gana linksmai aprašė Vincą Suchockį iš Gulbinavo kaimo.

Tai vy­ ras apie 25 metų, didelis mušeika. Dalis jaunimo tuo metu dar buvo ga­ na tamsi. Šis dropas buvo slapta gabenamas iš Vokietijos, spekulian­ tai jį pardavinėjo po litą už šimtą gramų. Suchockis ir panašūs į jį pri­ sigėrę greitai išprovokuodavo muš­ tynes. Mušdavosi dažniausiai vieno kaimo vyrai su kito.

Poš­ kėjo laužomos tvoros, nes tvorų vir­ bai tinkami įrankiai muštynėms. Su­ chockis buvo kaimo mušeikų vadas. Jam virbų nereikėjo, nes jis niekada nesiskirdavo su savo ąžuoline, švinu apkaustyta lazda. Kalbėjo žmonės, kad prie jo lazdos galo pritvirtintas apie pusės kilogramo švino gabalas.

Taigi Suchockio vadovaujami mušei­ kos kartais gerai įkrėsdavo kito kai­ mo vyrams, bet kartais ir patys gaudavo į kailį. Priklausydavo nuo įvairių aplinkybių, nuo situacijos, mušeikų skaičiaus. A r didelės buvo muštynės, spręsdavo iš to, kiek ku­ rio galvoje liko žaizdų, kiek padary­ ta kitokių sužalojimų. Po muštynių keletą savaičių būdavo ramu.

Nu­ kentėjusieji gydydavosi žaizdas arba sėdėdavo daboklėje, nes kartais įsi­ maišydavo policija ir keletą paso­ dindavo. Suchockis buvo labai adele labas svorio metimo parodija.

Išgirdęs nors ir nepagrįstas paskalas apie save, visiems stengdavosi atsi­ lyginti, žinoma, su savo lazda. Ne­ paisydavo vyras tai ar moteris, ne­ svarbu kur, laukuose prie darbų, ke­ lyje ar šventoriuje prie bažnyčios.

Apie jo žygius brolis ir buvo pa­ pasakojęs minėtame feljetone. Suchockiui kažkas pasakė ar paskaitė, ką apie jį rašo laikraščiai. Jis, maty­ 19 ti, nujautė arba žinojo, kas parašė. Sutikęs artimą kaimyną Bieliūną, pa­ sakė: — Žinau, čia to Venclovų studen­ čioko darbas, aš jam pačiupsiu už kulno su lazda, nereikės jam nekal­ tus žmones šmeižti per gazietas. Antanas, apie tai išgirdęs, vengė Suchockio. Būdavo, kai karštomis dienomis išsirengęs prie' ežero skai­ tydavo knygą arba laukuose ką nors dirbdavo, tai, pamatęs Suchockį lin­ guojant per kalnus artyn, greitai su­ rinkęs savo daiktus, skubėdavo į na­ mus sakydamas, kad jis Suchockio nebijo, tik nenori su kvailiu turėti reikalą.

Suchockis nedrįsdavo užsukti į sodybą ir atsiskaityti adele labas svorio metimo parodija jam pada­ rytą nuoskaudą. Antanas kur nors eidamas,— į Liubavą parnešti laik­ raščių ar kitur, dėl visa ko pasiimda­ vo kokį nors pagalį arba kviesdavo mane ar Agotėlę kartu eiti.

Suchockis mūsų apylinkėje siautė­ jo keletą metų. Dažnai ar galite numesti svorio po chemoterapijos, kad Suchockis tai sumušė merginą, kuri nėjo su juo šokti, tai kokį kai­ myną ir pan. Kai Suchoc­ kis vienam iš jų vožė lazda, antrasis smogė atgal kažkokiu gelžgaliu.

Smūgis buvo mirtinas. Kaltininkas tuoj pat nuėjo į Liubavo policijos nuovadą pranešti, kad užmušė Su­ chockį. Buvo tardymas, vėliau adele labas svorio metimo parodija mas, kuris Balevičių nuteisė dvejus metus kalėti. Suchockio laidotuvės nebuvo tokios rimtos ir liūdnos, kaip paprastai būna. Visi džiaugėsi, kad pagaliau gavo galą visos apylinkės siaubas Suchockis. Antanas buvo išėjęs į Liubavą parnešti gau­ namos korespondencijos, o mes tuo metu troboje valgėme pietus. Sulojus šuniui, mama, žiūrėdama pro langą, sako, kad ateina kažkoks nepažįsta­ mas gražus vyrukas.

Įėjęs ir pasisvei­ kinęs klausia, ar čia gyvena toks An­ tanas, studentas. Vėliau pasisakė, kad jis esąs Petras Cvirka, ir klau­ sia — ar girdėjote tokį? Mes buvome labai daug apie jį girdėję, aš net at­ mintinai mokėjau vieną jo eilėraštį apie rožančių. Grįžo ir Antanas, nu­ džiugo pamatęs savo draugą. Mama juos pavalgydino, ir prasidėjo įvai­ rūs pokalbiai.

Adele \

Cvirka savo links­ mumu, nuoširdumu ir gyvumu mus visus sužavėjo ir, pabuvęs keletą die­ nų, pasidarė labai artimas bei savas. Antanas su Cvirka daug vaikščioda­ vo po Liubavo apylinkes, laipiojo po Kačergų kalnus. Maudėsi ežerėlyje, mėgo pabūti Koplyčkalnyje arti tė­ viškės esantis gražus kalnelis, apau­ gęs beržais, pro kurį teka mažas upe­ liukas. Miegoti eidavome į kluoną ant šieno. Čia kalbėtasi daugiausia lite­ ratūrinėmis temomis. Antanas ruošė spaudai liktų tik šlapia vieta. Mama klausy­ savo pirmąją prozos knygą.

Prisime­ dama pertraukdavo: nu, jau anksčiau rinkome knygai vi­ — Kas tave nešė į tuos kalnus, ar sokius pavadinimus, o Antanas vis nėra geresnių vietų kur nuvažiuoti, nebuvo patenkintas. Čia Cvirka davė juk galėjai nukristi ir užsimušti. Matyti, todėl išvykęs — į Prancūziją, Vokietiją.

Cvirkai patiko tas pavadinimas, Grįžęs visada daug pasakodavo apie kad mūsų apylinkėse ir Koplyčkalny- matytus miestus: Berlyną, Paryžių, je augo daug gražių beržų. Tokiu pa­ apie vieną iš didžiausių muziejų Luv­ vadinimu vėliau ir išėjo brolio pir­ rą, Eifelio bokštą, garsiąją Paryžiaus moji apsakymų knyga.

Labai buvome sukrėsti, kai Su P. Adele labas svorio metimo parodija, taip pat K. Boruta ir jis pasakojo apie Verdeno mūšio lau­ V. Žilioniu nenutrūko mano pažintis kus ir kita. Tokia proga pasitaikė, rodos, jam mokantis tre­ čiame kurse. Tą vasarą Antanas par­ Per mūsų pokalbius Antanas kar­ važiavo jau baigiantis atostogoms ir, tais užsimindavo, kad jie, P. Cvirka, susirinkus visai šeimai, vis pasakojo V. Žilionis, J. Šimkus ir kiti jauni ra­ apie savo kelionę.

Kelionei vadovavo šytojai, ketina išleisti savo žurnalą, jo labai gerbiamas profesorius kuris turėtų būti įdomesnis už tuo B.

Važiavo per Vokietiją, metu ėjusius žurnalus. Vėliau Anta­ Austriją, Italiją. Pasakojo apie tų kalnų Tikrai, šis žurnalas skyrėsi nuo ki­ grožį, kaip jie, visa grupė, lipo susi­ tų ir savo moderniška išvaizda, ir tu­ rišę virvėmis ir pasiekė beveik ketu­ riniu. Jame esantys straipsniai bei rių kilometrų aukštį. Antanas mokėjo eilėraščiai buvo kovingi, drąsūs, įdo­ gana vaizdžiai viską nupasakoti sa­ mūs. Vėliau gaudavome ir kitus nu­ kydamas, kad lengvai galėjo, nutrū­ merius.

Antanas buvo patenkintas 21 žurnalu, nors reikėjo daug darbo ir laiko surinkti medžiagą, suredaguoti ir išleisti. Buvo rūpesčių ir visokių nemalonumų su cenzoriais ir t. Artėjo broliui mokslo pabaiga uni­ versitete. Paskutinę studijų vasarą tėviškėje jis įtemptai dirbo rašyda­ mas diplominį darbą. Poilsio valan­ dėlėmis pasakodavo visokius nuoty­ kius iš studentų gyvenimo. Tais lai­ kais universitete buvo įvairių korpo­ racijų, įdomūs būdavo jų tarpusavio santykiai, ginčai ir kita.

Antanas vi­ sada labai gerai atsiliepdavo apie kai kuriuos profesorius. Kartais prisimindavo ir savo pirmuo­ sius mokytojus. Su meile ir dėkingu­ mu kalbėdavo apie Kazį Klimavičių ir Julių Butauską šis prikalbino tėtę leisti jį į mokslą ir paruošė stojimui į gimnaziją.

Kai Antanas baigė universitetą, prasidėjo kitas jo gyvenimo laikotar­ pis. Dirbdamas žydų gimnazijos mo­ kytoju, brolis nenutraukė ir savo mėgstamo literatūrinio darbo. Per atostogas rečiau pasirody­ davo tėviškėje. Taip pat ir Pijus re­ čiau lankydavosi; buvo sukūręs šei­ mą. Matyti, broliai turėjo savus pla­ nus ir savus interesus. Atėjo laikas ir man palikti gimtąją pastogę. Turėdamas dvidešimt trejus metus, išėjau iš namų ir pradėjau sa­ vo mokslus nuo pradžios mokyklos kurso.

Vien iš rašy­ mo irgi nepragyvensi. Rašyti taip, kaip valdžia pageidavo, brolis lengvas greitas saugus būdas numesti svorį lėjo. Žinoma, ir nenorėjo. Nuolatinį mokytojo darbą pagaliau gavo Klai­ pėdoje— ten buvo kiek kitokia at­ mosfera ir darbą gauti buvo lengviau.

Išsikėlus broliui į Klaipėdą, mudvie­ jų asmeniniai ryšiai lyg ir nutrūko. Susirašinėjome, dalindavomės minti­ mis bei įvairia informacija. Atsiuntė jis man naują savo knygą su užrašytais gerais linkėjimais. Gai­ la, kad vėliau, per karą, kartu su ki­ tomis knygomis ir šis adele labas svorio metimo parodija žuvo. Man riebalų nuostolis barcelona patiko todėl, kad buvo teisingai aprašytas to meto Kauno studentų ir inteligentijos gy­ venimas.

Buržuazinė spauda šią kny­ gą vertino neigiamai, pažangesnė — gyrė, ir eiliniam skaitytojui sunku buvo spręsti, kas teisus. Europos padangė vis labiau niau­ kėsi. Vokiečiai buvo pradėję karą. Grėsė pavojus Klaipėdai, o gal ir vi­ sai Lietuvai. Deja, ta diena atėjo.

Vokiečiai atplėšė Klaipėdą nuo Lie­ tuvos, ir brolis vėl grįžo į Kauną. Apie tai smulkiau nerašau, nes Anta­ nas pats labai išsamiai tai yra apra­ šęs. Grįžęs apsigyveno A. Tuo laiku gyvenau Kaune, taigi dažnai susitikdavom. Aplankydavo jis mane, bet dažniau aš buvodavau Fredoje. Gyveno jis čia malonioje draugiškoje šeimoje. Buvo linksmas, atrodė, kad viskuo patenkintas. Išeidavom mudu kartais pasivaikščioti Fredos šlaitais arba į Botanikos sodą. Antanas daug pasakodavo, kad ateis geresni laikai, kad turėtų būti visai kitokia santvarka.

Nupasakodavo, kokia ji, ta santvarka, jo supratimu turėtų būti. Nemėgo ir negailestingai kritikavo Lietuvos buržuazinę san­ tvarką. Kartais Fredoje matydavau ir P. Tuo metu jis buvo labai žinomas rašytojas,— jau parašęs ge­ riausias knygas. Pokalbiai su broliu ir P.

Cvirka dažniausiai sukdavosi adele labas svorio metimo parodija įvairius rašytojus, knygas ir ki­ tus literatūrinius reikalus bei suma­ nymus. Atėjo diena, kada keitėsi buržua­ zinė Lietuvos santvarka į naują — so­ cialistinę, tarybinę. Antanas adele labas svorio metimo parodija paskirtas į aukštas pareigas. Jis su nauja Lietuvos vyriausybe ir savo draugais labai daug dirbo,— krašto gyvenimas buvo iš pagrindų pertvar­ komas. Su Antanu šiuo laikotarpiu rečiau susitikdavome.

Kartais brolis saky­ davo: — Kaip puiku dabar būtų rašyti, kiek naujų įdomių temų, ir niekas, jokia cenzūra nevaržo, gali rašyti, ką tik nori. Bet rašymas nepabėgs. Da­ bar yra svarbesnių darbų, ir juos tu­ ri kas nors dirbti. Tie metai buvo didelio, įtempto darbo metai.

Gyvenimas pradėjo įei­ ti į normalias vėžes, bet staiga karas. Jis neaplenkė ir mūsų krašto. Didelis ir sunkus karas, kuris jau pirmąją dieną pareikalavo daug aukų. Neži­ nioj dingo ir brolis Antanas. Mes, pasilikusieji okupacijoje, pa­ tyrėme daug sunkių ir skaudžių die­ nų. Mūsų senutė mama glaudėsi pas jauniausią dukrą Agotėlę, kuri su sa­ vo šeima gyveno Salaperaugio kai­ me.

Aš gyvenau Kaune, dirbau sene­ lių namuose buhalteriu. Dažnai nak­ timis slėpdavausi mažame sandėliu­ ke, kad vokiečiai neišvežtų darbams į Vokietiją. Vakarais lankiau suau­ gusiųjų gimnaziją.

Kai galėdavau, nuvažiuodavau pas motiną. Dažnai rasdavau ją nusiminusią ir verkian­ čią. Labai mylėjo Antaną ir vis kar­ todavo: — A r gyvas tas mūsų Antanukas, gal jo ir kauleliai supuvę kur sveti­ mam krašte Praėjus gal dienos riebalų prarasti metų, slapta klau­ sydamasis Maskvos radijo, išgirdau kalbant brolį.

Skaitė jis savo naujus eilėraščius. Šią gerą žinią, artimiau­ siai progai pasitaikius, pranešiau ma­ mai. Ji labai palinksmėjo ir adele labas svorio metimo parodija viltimi, kad greitai baigsis karas, kad sulauks gyvo ir sveiko savo mylimo sūnaus. Taip prastūmėme dar apie metus. Karas ėjo į pabaigą, Tarybinė Armi­ ja išvadavo Vilnių ir Kauną. Aš, kaip ir dauguma žmonių, buvau pasitrau­ kęs toliau nuo fronto, į tėviškę. Čia teko išgyventi daug sunkių ir šiurpių momentų.

Paskui su pervargusią ir ligota savo mama sugrįžau į Kauną. Už kelių dienų pamatėme pro langą ateinant mūsų Antaną. Susitikimas buvo la­ bai jaudinantis.

Džiaugėmės visi, kad išlikome, kad vėl esame drauge. O naktį ištisais būriais pro skyles grindyse lįsdavo į kambarį ir per mūsų galvas striuoksėdavo lyg dresiruotos katės.

Didelės, riebios, pasiutusiai drą­ sios. Ne kartą naktį neapsikęsdami šokdavome iš lovų, užkišdavome skyles grindyse ir imdavome taip tvatinti nekviestąsias viešnias, jog iš karto jų keliolika paklo­ davome. Leonas Skabeika į užmuštas žiurkes žiūrėdavo su pa­ sišlykštėjimu. Guldavom ir stengdavomės užmigti. Leonas miegoti jau nebegalėdavo. Iš po lovos išsitraukęs medinę dėžutę, atsirakindavo, imdavos storą sąsiuvinį juodais blizgan­ čiais viršeliais ir, pasiklojęs prieš save, žiūrėdavo į jį.

Paskui pradėdavo rašyti. Kada atsiguldavo, aš jau nebegirdėdavau. Leono eilėraščius laikraščiuose ir žurnaluose maty­ davau, dar būdamas Marijampolėj.

Adam - Zagajewski. .Du - miestai.2013.LT - Work For Downloading Free

Jau tada jis man atrodė įdomus. Susipažinę universitete, radome daug bendro, nors kalbus jis nebuvo. Universiteto koridoriais Leonas vaikščiodavo iš lėto, žvelgdavo labai mėlynomis akimis iš po aukštos gražios kaktos, viršum kurios gar­ biniavosi juodi plaukai. Atrodė visas be galo švarus, tvarkingas, į ginčus su niekuo nesileisdavo, ir buvo aiš­ ku, kad kažką nuolat mąsto. Vidurnakčių aikštės, gėdos kvartalai, tragiška meilė, pilna kančių, nusivyli­ mo ir sielvarto — visa tai jo eilėraščiuose savotiškai jau­ dino.

Dabar, kada aplink Kauną ir pačiame Kaune kasdien vis vešliau sprogo pavasaris, kada net į mūsų erdvų niūrų kambarį vėjas naktį pro atdarus langus atnešdavo šviežią dvelkimą iš Aleksoto sodų, mudu su Leonu daug vaikščiodavom — po senamiesčio gatveles, po Vytauto kalną, panemunėmis. Abu kalbėdavom apie poeziją, apie literatūrą, apie gyvenimą ir mirtį.

Jis buvo apsi­ sprendęs bedievis dar iš Šiaulių gimnazijos, o gal ir iš Viekšnių, kur kadaise mokėsi, sarkastiškai šnekėdavo apie klerikalų režimą, apie ateitininkų įžūlumą, apie mūsų liaudies priespaudą ir tamsumą, kuriuo irgi la48 blausiai kaltino klerikalus.

Gal iš tikrųjų išreikšti nuo­ taikoms, kuriomis tada gyvenome, geriausiai tiko simbo­ listiniai Skabeikos vaizdai. Čia buvo daug protesto prieš skurdą, gyvenimo neteisybę, kurių tikrosios priežastys ligi galo nei jam, nei man nebuvo aiškios. O tą pavasarį daugely žmonių, kuriuos sutikdavom universitete, gatvėse, rinkose, jautėm naują nusiteiki­ mą. Jį tiksliausia būtų pavadinti viltimi ir laukimu. Ar­ tinosi nauji rinkimai į Seimą. Laikraščiuose įvairios partijos kiek galėdamos dergė adele labas svorio metimo parodija kitą, o politiniai veikėjai priešinguose laikraščiuose buvo maišomi su purvais, savuosiuose — aukštinami ir keliami į padanges.

Mūsų bendrabuty gyveno nemaža ateitininkų, ir da­ bar jie, žinodami, kas mes adele labas svorio metimo parodija, pro mus koridoriuje negalėdavo ramiai praeiti,— ypač broliai Balčiūnai, tikri peštukai, pradėjo kalbėti, kad mes išrūksime iš jų bend­ rabučio arba su mumis atsitiks dar blogiau Adomas Grybe kartą pranešė girdėjęs, kad Balčiūnai grasinę su­ mosią prieš mus pogromą. Nors mudu su Leonu ypatin­ gos baimės nejutome, Grybe, nepasitikėdamas blogai užsirakinančiomis kambario durimis, nakčiai užkrauda­ vo jas stalu, taburetėmis ir kitokiais rakandais, kad ne­ tekę pusiausvyros ateitininkai neįsiveržtų pas mus, kaip jis vaizdavosi, ginkluoti pagaliais.

Tai tikri galvažudžiai Bendrabutyje pastaruoju metu ateitininkų gerokai sumažėjo: daugelis jų dabar dalyvavo mitinguose, va­ žinėjo po miestelius agituodami. Liau­ dis tikėjosi laisvių, geresnio gyvenimo ir balsavo už valstiečius liaudininkus ir socialdemokratus. Seimo rin­ kimus mes irgi sutikome su didelėmis viltimis. Buvo linksma, kad baigėsi klerikalų viešpatavimas ir turėjo prasidėti kažkas naujo Universitete iš profesorių susirinkęs įskaitas, išva­ žiavau namo, į Trempinius.

Baigėsi pirmieji gyvenimo Kaune metai. Ką jie man davė? Moksle pasivariau pir­ myn ne per daugiausia. Neatrodė, kad per tuos metus būčiau pasidaręs protingesnis. Bet man teko pagyventi visai savarankiškai.

Mačiau, kaip sakoma, ir šilto, ir šalto. Susidūriau su neteisybe, niekšiškumu, bet sutikau ir puikių žmonių. Atsirado keletas naujų draugų, jų tarpe toks šaunus vyras, kaip Leonas. Kas svarbiausia, iš spaudos išėjo pirmoji mano knyga. Tegu ji nedidelė, ir kritika ją sutiko labai nevienodai gal taip ir reikiabet aiškiai žinojau, kad ši knygutė man yra adele labas svorio metimo parodija, bet ne paskutinė. Jau kaupiau eilėraščius naujam rinkiniui ir rengiaus jį išleisti, kai tik pasitaikys tinkamesnė proga.

O, kaip aš ilgėjausi kaimo ir jo žmonių! Trempiniai sutiko mane žydinčiomis pievomis, jūruojančiais javais, ant Koplyčkalnio ošiančiais beržais. Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiū­ rint į sodo žalumą, į iškerojusias liepas ties kiemo var­ tais, į bičių avilius, kurių, tėčiui mirus, deja, buvo jau kur kas mažiau Mane traukte traukė į laukus — norė­ jos pažiūrėti, kaip atrodo tolumos nuo mūsų kalno, vi­ liojo ežeras ir jaunystės draugai.

Kokie išaugę atrodė man jaunesnieji broliai Pranas ir Kazys! Ir Agotėlė buvo 50 jau žymiai didesnė. Visi jie šokinėjo iš džiaugsmo, pa­ matę adele labas svorio metimo parodija, o aš pasakojau jiems, ką matęs ir girdėjęs Kaune.

Mano gyvenimas jiems atrodė toks nepaprastas ir įdomus! O mama žiūrėjo i mane meiliom, graudžiom akim. Kai aš valgiau, sėsdavos greta manęs, pasakodavo ką nors apie save, mūsų šeimą ar kaimynus ir vis kar­ todavo: — Valgyk, tik jau valgyk. Ak, išalksti tam mieste Matau gi, išbalęs visas Valgiau ir pasakojau, kad paskutiniu metu — taip, truputį buvo blogiau, bet žiemą gyvenau pas vieną agro­ nomą,— ten man buvo baisiai gera.

Ir vėliau tikiuos vėl atsigriebti. Mieste taip jau yra — kartais tau sekasi, o kartais ne, ir nieko čia nepadarysi Mama aiškino, kaip sunku namie, kada į kariuomenę išėjo Juozas. Pijus jau mokytojavo, tiesa, netoli namų, kada-ne-kada ir jis par­ eidavo, padėdavo, patvarkydavo. Dabar, vasarą, jį iš­ šaukė į kursus mieste. Teta Anastazija apsigyveno su savo drauge davatkėle Gražiškiuose ties bažnyčia, ir namie nebebuvo girdėti jos nepertraukiamo zurzėjimo ir priekaištų, su kuriais visi buvo apsipratę ir kurie nie­ kieno nestebino, nepykino Zabelė jau buvo aukšta, graži mergina.

Pas ją važiavo iš visų pusių kavalieriai, bet supratę, kad dalia bus nedidelė, o ir kraitis ne kažin koks, ir vėl kažkur dingdavo — tur būt, baladodavos po tolimesnes parapijas, ieškodami kraičių ir dalių Dienos buvo šiltos. Kiek sugebėdamas padėjau dirb­ ti laukus. Su kaimo berniokais kasdien per apypietę plaukydavom ežere.

Tai buvo nuostabiai puiku! Jie ma­ nęs iš pradžių truputį lyg varžėsi, bet pamatę, kad aš, nors ir studentas, likau tas pats senasis jų draugas, darė­ si vėl tokie pat šnekūs ir paprasti. Sekmadieniais eidavome į Liubavą. Čia aš sutikda­ vau senus draugus — Antaną ir Praną Januševičius iš Epidemių, Zosę Jakubelskaitę, Liubavo daržininkės duk­ relę, kuri dabar irgi pradėjo mokytis Marijampolėje, Aleksandravo centro nuomininko dukteris — Anelę ir Bronytę — šviesiaplaukes inteligentiškas mergaites.

Senesnieji žmonės klausinėjo mane apie permainas politikoje, bet tų permainų ir aš dar nesuspėjau pajusti. Ir čia žmonės iš naujo Seimo ir naujos valdžios laukė palengvėjant gyvenimo.

Pa­ sirodo, jis prieš porą dienų grįžo iš Vienos. Ketvirta naktis dar nemigęs, bėgsiu vėl pas Žiugždą, Petrėną, Binkį ir k. Jei nebus žurnalo, aš, tur būt, atsi­ sakysiu nuo visokio darbo Lietuvoje ir kaip galima greičiau važiuoju atgal.

Rodos, po kelių dienų pamačiau Kazį mūsų kieme. Ar reikia pasakoti, koks džiaugsmingas buvo mūsų su­ sitikimas?! Mane be galo domino gyvenimas ir moks­ las Vienoje. Iš Kazio kalbos jutau, kad Viena jis nusi­ vylęs,— nieko artimo savo sielai ten neradęs, tik biurgerišką bukumą, o apie mokslus, berods, ir visai kalbėti nenorėjo, tepastebėjęs, kad kur Vienoje spiausi — visur pataikysi į adele labas svorio metimo parodija ar kitokį daktarą.

Tų daktarų ten esanti tokia infliacija, jog jie net barzdas kirpyklose skutą. Liaudininkų ir socialdemokratų pergalė Seimo rinki­ muose Kazio nedžiugino, bet kokios politikos ir visuo­ meninės santvarkos jis norėtų, man taip ir nebuvo aiš­ ku. Jis pasakojo Vienoje susidraugavęs su kauniečiu Marku Aronsonu, irgi bene filologijos mokslų daktaru, dideliu literatūros žinovu.

Aronsonas norįs išversti lie­ tuvių poetų eilėraščius ir paruošti jų ištisą rinkinį ar antologiją1. Kazys jau buvo rašęs, kad Aronsonas iš­ vertęs ir vieną kitą mano eilėraštį. Neregėta man nau­ jien a— tais laikais labai retai koks mūsų literatūros kūrinėlis pasirodydavo svetima kalba.

Tarėmės, ką reikėtų daryti mūsų jauniesiems poe­ tams, kurie nekenčia klerikalizmo ir iš viso reakcijos. Aronsonui skirtas žinomas N. Visi buvo išspausdinę vos pirmuosius savo eilėraščių pluoštus, bet visus jungė bendri ar panašūs nusistatymai. Mudu domėjomės jų kūryba ir svajojome, kaip gera būtų ne tik visiems su­ sipažinti, o ir sudaryti literatūrinę grupę ar kolektyvą, kuriame galėtume patys augti ir padėti augti kitiems.

Kazys, be to, labai ilgėjosi viešo triukšmingo darbo ir vėl man kalbėjo apie keliones po Lietuvą, apie literatū­ rinius mitingus ne vakarus, kurie vėliau įėjo į madą, o mitingusapie jaunųjų poetų manifestus ir t. Kazio sumanymai, be abejo, buvo labai įdomūs, bet man atrodė sunkokai realizuojami. Pirma, mūsų buvo mažoka.

Antra, buvome dar ne tikri rašytojai, o gel­ tonsnapiai, žengią literatūroje pirmuosius žingsnius. Ar sugebėsime užimponuoti plačiajam skaitytojui, ar pa­ jėgsime jam duoti ką nors vertingesnio ir būtent to, ko jam šiandien reikia?

Mano atostogos irgi staiga nutrūko. Kažkas iš Kauno pranešė, kad Žemės ūkio ministerijo­ je nugriuvus ministrui kunigui Mykolui Krupavičiui arba, kaip jį vadindavo, Mykolui Juodajam jis augino didelę juodą barzdąstoja nauja tvarka. Klerikalai ir ateitininkai, ligi rinkimų jautęsi visagaliai, dabar tirta kaip lapai.

Esą, dabar aš, klerikalų išmestas iš tarnybos, galėčiau į ją grįžti. Apgalvojęs padėtį ir supratęs, kad be tarnybos man vėl bus sunku normaliai mokytis, iš­ važiavau į Kauną ir iš tikrųjų netrukus grįžau į Žemės 54 ūkio ministeriją.

Ten, kaip ir anksčiau, reikėjo sėdėti po šešias valandas per dieną, bet rūpesčių dėl kambario, maisto ir netgi drabužių dabar, rodės, neturės būti — atlyginimas didesnis, negu pirmiau, kai buvau raštinin­ kas.

Reik manyt, kad prie naujos valdžios geriau gyvuosim, negu prie senos. Kai kurie mūsų ministerijos kademai atiduoti į teismą už valdiškų pinigų išeikvojimą. Minis­ terijoj didžiausias kinkų drebėjimas. Ateitininkams vi­ sai kelnės nusmuko. Namai, kaip ir pirmą kartą, sutiko mane labai svetingai. Dabar buvo vasara Dideliame sklype žydėjo gėlės, vešliai augo visokiau­ sios daržovės, o takas nuo vartų ligi namų iš abiejų pu­ sių buvo nusodintas kukurūzais, tais laikais Lietuvoje labai retais augalais.

Aukšti kukurūzai žaliavo ir šla­ mėjo lyg miškas. Mane sutiko namų gyventojai — jau­ nutė Strazdo žmona ir jos sesuo su vyru, lyg aš būčiau iš kažkur staiga grįžęs jų šeimos narys. Įėjau į senąjį savo kambarį man išvykus į Daukšos gatvę, jis stovėjo tuščiasant staliuko susidėjau knygas ir rankraščius.

Atidariau langą. Iš lauko sruveno šiltas vasaros vėjas, nešdamas tirštą gėlių kvapą.

Sėdėjau prie stalo savo senajame kambaryje ir gal­ vojau: kaip sau norite, o aš vis dėlto laimingas. Rudeniop juose atsirado žmonių. Vir­ šuje. Apačioje viename kambary—-kele­ tas Meno mokyklos mokinių, o kitame — pora susisie­ kimo ministerijos tarnautojų.

Vienas iš tų tarnautojų mokėsi konservatorijoje, atsivežė senovišką geltoną, dar gerai skambantį pianiną ir kartais, sukvietęs mus į kambarį, kratydamas sausą galvą ant ilgo kaklo, taip įkvėptai adele labas svorio metimo parodija senus romansus apie juodas akis arba Vertinskio daineles, jog mūsų moterys klausydavo ir dūsaudavo, o mes plodavome ir prašydavome dainuo­ ti dar ir dar.

Tarp Meno mokyklos mokinių buvo aukštas, pa­ džiūvęs Stasys Ušinskas, visada labai tvarkingai apsi­ rengęs ir nusiskutęs Liudvikas Strolis ir mažo ūgio, bet judrus, sąmojingas, iškalbus vaikinas išdraikytais plau­ k ais— Vytautas K. Dar gulėdami iš ryto lo­ vose, namų koridoriuose ir lauke jau girdėdavome skar­ dų Jonyno balsą.

Jis kasdien traukdavo tą pačią niekad jam nenubostančią dainelę: 56 Ech, Taz, ješčio raz, Ješčio mnogo, mnogo raz!. Už dainą niekas ant jo nepykdavo — priešingai, bū­ davome patenkinti: net i laikrodžius nepažvelgę, žino­ davome, kad jau laikas kelti. Juozas Baldauskas vaikščiodavo apie namus, ranko­ se laikydamas kokią anglišką, lotynišką ar graikišką knygą, ir ištisomis valandomis nuo jos nepakeldavo akių. Jo lūpos skaitant tyliai judėdavo. Neapsižiūrėjęs išeidavo į gatvę ir, vis taip pat akis įdūręs į knygą, traukdavo per Žaliakalnį.

Jeigu jį ko paklausdavai, jis nelabai aiškiai, bet greitai greitai imdavo berti tiek žinių, jog reikėdavo stebėtis, kaip jos sutelpa už jo raukš­ lėtos žemos kakčiukės. Buvo nedidelio ūgio, storokas, matė silpnai, todėl veikiai pradėjo nešioti akinius. Strazdų namuose, kur buvo pilna ekspansyvių, su fantazija žmonių, niekada nestigo išdaigų ir nuotykių. Kai kuriuos jų ilgam įsiminiau.

Kartą jau žiemą kažkuria proga draugai parsinešė iš miesto butelį degtinės ir kelis butelius Anykščių Karazijos vyno tur būt, buvo kieno vardadienis ar gi­ mimo diena. Niekad negeriąs Baldauskas ta proga taip įsilinksmino, jog savo kambarėlyje apvertė geležinę krosnelę, kurioje liepsnojo anglys, ir namuose vos gais­ ro nesukėlė. Kaip tik buvo pasisiūdinęs naują kostiumą. Dabar su šiuo kostiumu be palto išbėgo į kiemą. Greitai išgirdom baisiausią šuns lojimą ir Baldausko klyksmą.

Iš provincijos, metęs parapiją, atvažiavo į univer­ sitetą teisės studijuoti mano šeimininko brolis, pagy­ venęs, ir netgi gerokai, kunigas.

Jam buvo bent 60 metų, bet jis buvo labai linksmas ir mėgdavo krėsti nelauktus pokštus. Kartą, kai tarnaitė pro duris į vilgom ąjį įnešė 57 padėklą, ant kurio buvo valgiai ir garavo kava, kunigas baisiu balsu šūkterėjo: — Mesk! Tarnaitė krūptelėjo ir padėklą numetė ant žemės.

Sudužo lėkštės, į visas puses išlakstė sviestas, duona, pomidorai, išsiliejo kava. Kunigas prieš tarnaitę padėjo stambų pinigą, ir toji, atitokusi po išgąsčio ir apsivaliu­ si, rengėsi j miestą naujų indų ir maisto pirkti. O mes, vis dar tebekvatodami dėl tokių originalių pusryčių, ne­ valgę išėjome į tarnybą. Dabar studijavome Kalnų gatvėje, buvusiuose Finansų ministerijos namuose.

Pir­ majame aukšte buvo mūsų auditorijos, antrajame — da­ lis auditorijų, profesoriumas ir dekano Krėvės kamba­ riukas, o viršuje — Teologijos-filosofijos fakultetas. Au­ ditorijos mažos, koridoriai — siauručiai. Pabuvus čia valandą kitą, imdavo svaigti galva, ypač tose audito­ rijose, kur studentai klausė visiems privalomų kursų. Laimingi būdavo atėję pirmieji ir užsiėmę vietas suo­ luose. Adele labas svorio metimo parodija reikėdavo, susigrūdus nė kiek ne laisviau kaip silkės bačkose, stovėti pasieniais ir aplink kated­ rą.

Dar būdavo pusė bėdos, kada galėdavai atidaryti langus ir įleisti oro. Bet jeigu lauke lietinga ar pūga, hermetiškai uždarytose auditorijose silpnesnių plaučių studentai alpdavo, ir mes juos nešdavome gaivinti į sar­ go kambarėlį. Vėliau nemaža studentų susirgo ir džiova. Mūsų fakulteto vadovybė su kažkuo derėjosi dėl naujų patalpų, bet veltui.

Į dekano kambariuką užeidi­ nėjo kažkoks generolas, ar ne Nagevičius. Sužinojome, kad juodu kaip tik ginčijasi dėl patalpų: Krėvė reika­ 58 lauja, o generolas neduoda. Studentai kalbėjo, kad kar­ tą generolas taip įsikarščiavęs, derėdamasis su atkakliu Krėve, jog išsitraukęs iš makštų revolverį ir pasidėjęs prieš save ant stalo. Tada ir Krėvė išsiėmęs iš kišenės mažo kalibro brauningą kaip minėjau, jis pats buvo labai žemo ūgio ir taip pat prieš save brinktelėjęs ant stalo. Generolas susigėdęs ir revolverį įsikišęs atgal.

Tą patį padaręs ir Krėvė. Greitai pastebėjau, kad toks paskaitų lankymas veik beprasmis. Vis tiek retai kada teužsirašai, ką profeso­ rius kalba. Dažnas dėsto tai, ką lengvai randi knygose. Daug geriau, nuėjus į universiteto biblioteką, kuriai vadovavo didelis knygų mylėtojas bibliografas prof. Vaclovas Biržiška, atidžiai paskaityti tą knygą arba pa­ studijuoti ją, parsinešus namo.

Bet kai kurie profesoriai šnekėjo taip įdomiai, jog tiesiog neįmanoma buvo pra­ leisti bent vieną jų paskaitą. Pavyzdžiui, Dubas dabar skaitė kursą apie Sarlį Bodlerą. Iš jo paskaitų labai daug sužinojome ne tik apie prancūzų romantizmą,— paskaitos būdavo ištisi traktatai apie poezijos meną, vaizdo kūrimą, apie metaforą, eilėraščio kompoziciją, eiliavimą, apie visa tai, kas įdomu ir naudinga žinoti adele labas svorio metimo parodija poetui.

Sielvartinga Bodlero poezija, pil­ na griuvimo vaizdų, kančios ir maišto, kažkuo atitiko mūsų gyvenamą aplinką. Juk ir mus siautė miestas, 5 9 netgi, kaip mums tada rodės, didmiestis,— su aludėmis ir dūmų bei alkoholio garų pilnais restoranais, su var­ guolių rūsiais, kur jie gimė, gyveno, sirgo ir mirė, su prostitučių landynėmis Žmonės atsikvėpė laisviau, darbi­ ninkai pradėjo organizuotis.

Pasirodė daugiau laikraščių ir žurnalų, ir jie dabar rašė atviriau — apie klerikalų valdymo metus, apie jų valdžios korupciją, valstybės turto grobimus, spekuliacijas. Mūsų ministerijoje buvo peržiūrimos dvarų parceliacijos bylos. Pasirodė, kad že­ mės gavo daugelis tų, kurie neturėjo teisės jos gauti, bet buvo apsirūpinę kunigų ir vargonininkų rekomendaci­ jomis. Kam dar nebuvo išduoti nuosavybės dokumentai nuosavybė juk šventas, neliečiamas daiktas! Kelis kartus į mūsų skyrių vietoj Gasiūno čia jau buvo naujas referentas atsilankė Seimo narys Jeronimas Plečkaitis, aukštas, stambus, grubiai sukaltas žmogus, labai primenąs eilinį valstietį, žinomas socialdemokratų veikėjas.

Jis pareikalavo parodyti jam kai kurias Vilkaviškio apskrities dvarų parceliacijos bylas, kažko jose ieškojo, juokėsi sau po nosia, linksmai trynė rankas, paskui vaikščiojo pas departamento di­ rektorių irgi naują. Gana greitai seimo atstovui pažįs­ tamuose dvaruose buvo padaryta ypatingai daug per­ tvarkymų — iš vienų žemė atimta ir atiduota kitiems. Plečkaitis darė mums nemalonų įspūdį: atrodė, kad visi mes nieko jam nereiškiame,— jeigu tik panorėtų, jis bematant adele labas svorio metimo parodija ištrankytų iš ministerijos Nedidelė salė buvo pilna klausytojų.

Negi aš dar pernai ga­ lėjau svajoti, kad man reikės savo kūrinius skaityti prieš tokius klausytojus? Ėmė didelis nedrąsumas, bet vakaras prasidėjo, į sceną vienas po kito ėjo vakaro dalyviai.

Stovėdamas už kulisų, girdėjau, kaip apie nau­ jąją literatūrą jaudindamasis kalba Binkis. Paskui labai gudriai ir suktai kažką įrodinėjo Tarulis-Petrėnas, skai­ tydamas pasirašytą tekstą tokiu balsu, lyg norėjo ap­ kaltinti kažkuo visus sėdinčius salėje. Ilgą poemą, bene tą pačią, kurią jau pernai girdėjau, deklamavo Rimydis. Futuristiškas eiles niūriai [skaitė Juozas Žengė, plikterėjęs husarų leitenantas; ilgą ir nuobodžią apysaką — Švaistas.

Kažką skaičiau ir aš,— susijaudinęs, nutrūkstančiu balsu, žodžius stengdamasis ištarti kiek galėdamas aiškiau. Po ant­ rašte: Salin surūgęs tautinis romantizmas! Salin anemiškas simbolizmas! Šiaip ar taip, tai, matyti, buvo duoklė laikui Praeivi, sukalbėk tris kartus Kartą gruodžio vidury atėję į mi­ nisteriją, radome nemažą sambrūzdį. Tarnautojai būria­ vosi koridoriuose, kur degė apdulkėjusios elektros lem­ pos, ir kalbėjosi — susirūpinę ir neramūs.

Kažkas atne­ šė laikraštį. Kiekvienas žinojo, kad dabar vėl pra­ sidės vienų tarnautojų mėtymas iš tarnybų, kitų staty­ mas į jų vietas.

Didžioji politika rūpėjo labai mažu kam Nuaidėjo šiurpi žinia apie keturių komunarų sušau­ dymą. Vieną jų, Karolį Požėlą, ir aš buvau šį rudenį kelis kartus matęs universiteto koridoriuose. Šis rimtas vyras, rodos, kažką nuolat įtemptai galvojąs ir besišyp­ sąs tik akimis, traukė į save daugelio dėmesį ir simpati­ jas.

Jis buvo kupinas energijos, paprastumo, šilumos. Atrodė, kad jo rimtas gražus veidas staiga pasikeis, jis nusijuoks atvirai, linksmai, ir jo akys sužibės nerūpes­ tingos jaunystės ugnimi.

Atrodo, net ir mūsų mi­ nisterijoje tuo tikėjo nebent patys tamsiausi valdinin­ kėliai. Įžvalgesnieji kauniečiai ir ne tik kauniečiai suprato, kad, išsigandusi sustiprėjusio darbininkų judėjimo, buržuazija griebiasi atviros diktatūros ir kad toji diktatūra — fašistinė. Kazys vėl buvo Vienoje. Su juo, tiesa, la­ bai adele labas svorio metimo parodija susirašinėjome. Daugumas draugų sukimšti į kalėji­ mus, trukdoma daugumui darbas ir gyvenimas.

Gal tu laimingesnis, kad viso to nematai, nekaip mes, kuriems reikia gyventi tokią šlykštynę. Mūsų laikraščiai, jei skaitai, perdėm išbraukyti. Cenzūra, kaip sako žinovai, tokia, kokios nebuvo nei prieš karą, nei vokiečių oku­ pacijos metu. Opozicijoje — visa Lietuva. Vis daugiau jaunimo, nusistačiusio prieš fašizmą, atsidūrė kalėjimuose. Štai gimnazijos laikų draugas aušrininkas Jonas Norkus man rašė laiškus iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, paskui iš Marijampolės ir Vilkaviškio kalėji64 tnų.

Pažinojau Joną Nčrkų kaip dorą, labai švelnų ir teisingą vaikiną. Kuo jis nusikalto, jeigu jį reikia mėne­ siais laikyti kalėjimuos? Praėjo žiema. Daug skaičiau. Anatolis Fransas ir Ro­ mėnas Rolanas šiuo metu buvo mano mėgstamiausi ra­ šytojai. Pirmojo skepticizmas ir erudicija, antrojo tikė­ jimas gyvenimu, tautų draugystės idėja, meilė taikai, žmoniškumas — visa tai mane traukė ir žavėjo. Neužmečiau ir poetų, senų pažįstamų — Verharno ir Bodlero. Adele labas svorio metimo parodija Vaildą ir Edgarą Po.

Knygos žadino vaizduotę, rodė gyvenimo ir meno problemų gausumą ir sudėtin­ gumą, kėlė susidomėjimą žmogaus psichologija ir jo sielos dialektika. Birželio mėnesį pirmą kartą gyvenime laivu leidausi žemyn iš Kauno į Klaipėdą. Drauge plaukė studentų ekskursija, laive buvo linksma, juokai keitė dainą, o nauja daina naują juoko antplūdį. Adele labas svorio metimo parodija į žalius, 3. Jaunystės atradimas m melsvos miglelės aptrauktus krantus, kur kūpsojo lau­ kuose pabirusios sodybos, gyvulių kaimenės, dirbantys žmonės.

Vakare stovėjau ant denio ir beveik ligi ryto klausiaus vandens šnaresio už borto. Stebėjau įsižie­ busias ir paryčiu gęstančias žvaigždes išblyškusiame danguje Širdy gimė nauji vaizdai, romantiški, kupini ilgesio Gimė naujų eilėraščių posmai. Praplaukėme Jurbarką, Smalininkus, Tilžę. Rytui prašvitus, įplaukėme Į Kuršmares. Jos atsivėrė prieš mus lyg žiburiuojantis stiklas. Laivas sustojo ties Juodkrante ir pasuko mariomis į Klaipėdą.

Pasirodė bokštai, pro mėlyną rūką ėmė ryškėti krantinė, prie kurios pūškavo garlaiviukai, vilkikai ir kitokia jūros gyvūnija, jau šią ryto valandą nerami, judri. Iš Klaipėdos autobusu pasiekėme Palangą.

Amžinoji jūra švytėjo ir neramiai alsavo, kildama aukštyn lyg judanti ir žybčiojanti siena. Apsvaiginti jos grožio, ba­ somis kojomis žengėme pajūriu, čia nulenkdami galvas ir smėlyje ieškodami gintarų, čia sekdami žuvėdras, kurios klykė ir sparnais lietė vandenį.

Tolumoj plaukė didelis garlaivis — buvo matyti tiktai denio viršus ir kaminai, iš kurių virto tiršti dūmai. Akimis ilgai lydėjome jį, paskui ėjome per mišką, kopėme į Birutės kal­ ną, vaikščiojome po parką. Šio kampelio grožis mane svaiginte svaigino,— niekad neįsivaizdavau, netgi po Adele labas svorio metimo parodija ir jo krantų, po Kuršių marių, kad Lietuvoje gali būti tokio nuostabaus grožio.

Dar tą pačią vasarą vėl atsidūriau Palangoje. Šį kar­ tą važiavau tenai traukiniu. Susipažinau su jaunu poetu Jonu Šimkum. Tai aukš­ tas, išnašus, tamsiaplaukis vaikinas, kalbąs man neįprasta žemaičių tarme. Sakėsi ge­ rai pažįstąs telšiškį poetą Butkų Juzę, kuris dažnai bu­ vojus Palangoje. Pasakojo man ir apie revoliucionierių daktarą Vaineikį, ir apie savo mokytoją Matą Untulį. Šimkus buvo baigęs tiktai keturias progimnazijos klases ir norėjo mokytis toliau, bet nežinojo, kaip tai padaryti, nes tėvas, Darbėnų batsiuvys, neturėjo iš ko sūnaus leisti į mokslus.

Dabar Jonas raštininkavo toje pačioje progimnazijoje. Rodė man Palangą ir stebėjos, kad ji man taip patinka. Paskui nusivedė į progimnaziją ir įtaisė vienam kambary ant paklotų šiaudų, kur miego­ davo nemaža iš įvairių vietų atkeliavusios jaunuome­ nės,— didesnių patogumų mūsų amžiaus piliečiams ta­ da ir nereikėjo. Labai džiaugiaus, sutikęs Palangoje savo draugę Sta­ sę.

Mano džiaugsmas sumažėjo, kai sužinojau, kad ji čia atvyko drauge su dideliu būriu ateitininkų į kaž­ kokią jų šventę. Iš tikrųjų vėliau jos beveik negalėjau sutikti — tai ji ties Birutės kalnu klausė mišių ir ėjo prie komunijos, tai drauge su kitais, sutemus vakarui, traukė pajūrin, nešdama deglą. Kai pamėginau iš to pa­ sišaipyti, jos rudos gyvos akys sužibėjo pykčiu, ir aš prikandau liežuvį Kalbėjome, kaip būtų gera, jei išsipildytų Kazio tiesą sakant, ir mano svajonė — jauniesiems poetams turėti savo žurnalą.

De­ ja, ta svajonė atrodė tolima ir netgi neįvykdoma Mūsų pašnekesiams nebuvo galo. Kurį laiką jis gyveno pas mane. Kartais prakalbėdavome beveik visą naktį — apie poeziją, gyvenimą, fašizmo grėsmę, apie meilę ir vėl apie poeziją. Vienas antram skaitėme, ką naujo buvome parašę, ir Kazys kartą pasakė: — Jeigu ne žurnalą, tai įkurkime mudu leidyklą. Bet tam reikia kapitalo Be to, ir rank­ raščių nėra.

O rankraščių — štai pirmuoju lei­ diniu išpleškinsim mano ,Dainas apie svyruojančius gluosnius", paskui naują tavo knygą, o čia ir visi kiti jaunieji pas mus subėgs. Mano pažįstamas Jonas Burba išpiešė į viršų šo­ kantį žirgą — naujosios leidyklos emblemą. Ir netrukus su adele labas svorio metimo parodija emblema pasirodė antrasis mano draugo rinki­ nys. Kas už jį mokėjo spaustuvei, nežinojau.

Viena darbininkė pati surinko tekstą ir sulaužė — tereikėjo tik išspausdinti ir subrošiūruoti. Kazys į Vieną grįžti nebesirengė ir išvažiavo į Tel­ šius, į žydų gimnaziją. Mokytojų tada trūko; mažumų, t. Maždaug tuo metu Įvyko vadinamasis Tauragės su­ kilimas. Socialdemokratai, liaudininkai ir eserai pamė­ gino nuversti Smetonos ir Voldemaro, o iš tikrųjų nacionalistinės karininkijos režimą.

Tas mėginimas ne­ pavyko, ir po jo prasidėjo masiniai areštai visoje Lie99 iuvoje. Mano draugas trumpam buvo patekęs į kalėjimą, o iš jo iš­ leistas— atsidūrė emigracijoje Rygoje. Dabar jis išvažiuoja, rodos, į užsienį, nes iš Telšių jį ištrėmė. Sumanymui karštai pritarė Leo­ nas Skabeika, neseniai iš Palangos progimnazijos rašt­ vedžių išmestas Jonas Šimkus ir dar vienas kitas.

Be abejo, žurnalo rėmėjas bus ir Kazys. Kaip ir ką mes išleisime, neturėdami nė cento, mums į galvą tuo laiku neatėjo. Buvo žinoma, kad dažnai pirmąsias knygas poe­ tai išleidžia savo pačių ar skolintais pinigais. Taip ren­ gėmės daryti ir su pirmuoju žurnalo numeriu, o toliau, manėm, pažiūrėsim Žinutės apie busimąjį žurnalą ir jo bendradarbius pakliuvo į spaudą. Tai kažkodėl baisiai nepatiko keturvėjininkams. Pernai išleidę tik antrąjį savo žurnalo laikraštinio formato numerį, keturvėjininkai, atrodė, vėl ilgokam laikui užmigo ant laurų.

Simbolistų atrūgos, ar ne? Aš noriu sulieknėti kuo greičiau, berniukai, neskaldykite jėgų Kokias ir kieno jėgas mes rengėmės skaldyti, man taip ir liko neaišku. Skaitėme jį ir pečiais traukėme. Kai ji, brolyti, užpučia. Esi gatavas. Ir tas kum elys — Juodas šėtonas, Vakar kai žvengė Lauko pašonėj.

Ir tas bernas — jautis, Ir ta merga — karvė. Vakar buvo pagautas Su šitąja lerva. Dėl minėto straipsnio Kazys pasiuntė Binkiui protestą.

• Kėdainių r. Dotnuvos pagrindinė mokykla
• Adam - Zagajewski. .Du - miestaiLT - Work For Downloading Free | PDF
• Būdai kaip maksimaliai sumažinti svorį
• Atsiminimai apie Antaną Venclovą - paplaujosprojektai.lt
• Keturias dienas lijo lietus.
• Redakcinė komisija V.
• Žandikaulio lieknėjimo toronto
• Несмотря на солидный заработок, Танкадо ездил на службу на стареньком мопеде и обедал в одиночестве за своим рабочим столом, вместо того чтобы вместе с сослуживцами поглощать котлеты из телятины и луковый суп с картофелем - фирменные блюда местной столовой.

Petrėną griežtą pareiškimą. Nemažai iš to man buvo juoko. Ir jeigu mano laiškai juos erzina, pasiunčiau dar jiems vieną laišką, šiek tiek griežtesnį, bet taip sau mandagiai asilais išvadinau. Šalta, niauru, nejauku Lyg naktis miške, kur vilkai staugia, ne gimtoji šalelė.

Antraštė rodė, kad jis bus skirtas mūsų die­ noms ir jų tragiškai tikrovei Galva buvo pilna naujų minčių. Universiteto koridoriuose sutikdavau susimąsčiusį, vyresnį už save draugą, atvažiavusį iš Rygos. Šis žurnalas mielai spausdindavo jaunųjų poetų, jų tarpe ir mano kūrinius. Su Paleckiu būdavo įdomu pakalbėti apie latvių rašytojus, kurių nemaža jis jau tada buvo išvertęs.

Rudenį per Kauno radiją įvyko literatūros vakaras, kuriame dalyvavau ir aš.

• paplaujosprojektai.ltta/paplaujosprojektai.lt at master · ryanfb/paplaujosprojektai.ltta · GitHub
• Jaunystės atradimas : [prisiminimai] - paplaujosprojektai.lt
• Vit d riebalų nuostolis
• Хейл улыбнулся: - Так заканчивал Танкадо все свои письма ко .
• Он появился тремя десятилетиями ранее благодаря усилиям специалистов из министерства обороны и представлял собой громадную сеть компьютеров, призванных обеспечить безопасность правительственной связи на случай ядерной войны.
• Kaip naudoti t6 riebalų degiklius
• Беккер с трудом приподнял голову.

Susirinkom mes, pradedantieji poe­ tai, mažame radiofono namelyje Vytauto kalne, baisiai jaudinomės, pirmą kartą adele labas svorio metimo parodija prieš mikrofoną, dar negalėdami apsiprasti su mintimi, kad radijas jau įeina į gyvenimą, kaip kadaise vežimas, automobilis, lėktuvas, kad per radiją ir man vėliau reikės kalbėti ir skaityti šimtus kartų. Helė Vilčinskaitė deklamavo Nėrį. Savo eilėraščius skaitė pradedąs garsėti Antanas Miškinis ir Alė Sidabraitė.

Venclovos tikrai gabaus beletristo. Šiomis raidėmis — buvo lengva atspėti — pasirašė vienas iš žinomiausių vyresniosios kartos rašytojų Vincas Myko­ laitis-Putinas. Kai ši knyga jau svorio netekimas bob costa parengta spaudai, gavau laišką iš mokytojo Rapolo Šaltenio, kuris anuo metu irgi bandė recenzuoti vakarą.

Jo straipsnis nebuvo išspausdintas. Nežinai, kas Venclova?. Sėdėjo taip pat jo draugė paprastai apie poetų drauges skaitytojai daug geriau žino, negu poetai apie tai galvoja operos dainininkė gražuolė Marijona Rakauskaitė, poetas keturvėjininkas Pranas Morkus tiesa, eilėraščių parašęs labai nedaug.

Faustas Kirša ir kiti pasitiko mane la­ bai draugiškai. Tuojau ir priešais mane garavo puodu­ kas karštos kavos ji virė čia pat ant staliuko, ant spi­ ritinės lemputės. Susirinkę vartė, matyt, neseniai gau­ tą Europos šalių poezijos antologiją vokiečių kalba, ku­ rioje buvo išspausdinti ir vieno ar dviejų Kiršos eilėiraščių vertimai. Šiuo faktu poetas aiškiai numesti svorio per 29 dienas — ¡tais laikais mūsų rašytojai vertimais į kitas kalbas neibuvo išlepinti.

Greitai užsimezgė paprastas ir nevaržomas pokalbis. Faustas Kirša susijaudinęs kalbėjo, kaip sunku esą leisti Lietuvoje literatūros žurnalą. Aš raudau — pagyros man buvo neįprastos ir rodėsi nepelnytos. Faustas Kirša kvietė mane bendra­ darbiauti jo žurnale, kur jis sakėsi norįs greta vyres­ niosios kartos rašytojų— greta Krėvės, Vaižganto, Herbačiausko, Sruogos — suburti ir jaunuosius.

Kodėl vyresnie­ siems nežinoti, ką apie juos galvoja jaunimas? Marijona Rakauskaitė man atrodė nuostabiai graži. Jos gyvame, vos truputį dažytame veide spindėjo aš visai neperdedu — tikrai spindėjo! Ilga balta ranka, adele labas svorio metimo parodija metaline apyranke ir adele labas svorio metimo parodija, ji kavos puoduką labai elegantiškai kėlė prie lūpų ir kalbėjo giliu, jaudinančiu balsu, įterp­ dama vieną kitą anglišką žodį buvo grįžusi iš Ameri­ kos.

Žvilgčiojo čia į mane, čia į Juodelį, ir man pasiro­ dė, kad ji nori mudviem patikti. Be abejo, patiko — at­ rodė kupina romantikos. Laisvai kalbėjome apie gyvenimą, poeziją, šlovę.

Kirša susimąstęs tarė: — Štai gyvename, kankinamės, rašome, svajojame Ir aš kartais galvoju, kad ateis juk laikas, kada mūsų nebebus, ir visas mūsų gyvenimas bus įspraustas į ke­ lias šaltas, abejingas enciklopedijos eilutes Ir tuo vis­ kas baigsis Fausto Kiršos nebėr.

Ir, galvodamas apie jį, ir ne tik apie jį, aš su skausmu atsimenu šią nesudėtingą liūdną filosofiją Bet aš ži­ 14 nojau, kad jo žurnale nebendradarbiausiu.

Mane trau­ kė kitos idėjos, kitos mintys. Kišenėje turėjau naują knygą, kuri mane jaudino, kėlė sūkurius naujų jaus­ mų — sielvarto, pagiežos ir protesto. Jaučiau, kad lite­ ratūra,— kaip šita maža knygelė, kurios viršely bažny­ čios ir elektros stulpų fone kabojo pakartas.

Visą rinkinį jau beveik mokėjau atmintinai. Ant sien pakabin ti paveikslai atliko prisiminim funkcijas. Taip pat ir akvarels, profesionals arba mgjiki seniai mirusi eimos nari portre tai, Lvovo banyias ir aiktes vaizduojantys pieiniai.

Paprastai tariant, jie buvo vadinami priekariniais. O buruaziniai daiktai buvo pavadinti specialiai sukurtu bdvardiu kaip vliau bus kalbama apie postmodernistin men povokiki. Vokieiai ivaiuodami tikriausiai vado vavosi ta paia logika kaip ir i Lvovo ivyk gyventojai, tai yra pasim savo aristokratinius daiktus: savo sidabr, savo auks, savo paveikslus, savo senienas, savo akvareles, savo lobius. U tat paliko daugyb apyvokos daikt: virykli, Singer marks siuvamj main, raomj mainli Erika ir Continental, ranki, dvirai, stalo ranki i netaurij metal.

Taurieji me talai buvo atgabenti i Lvovo, netaurieji buvo povokiki. Tikriausiai niekas manimi nepatiks, kad atveti daiktai i tikrj kvepjo kitaip negu vietiniai, povokikieji. Neinau, ar dabar sugebiau, bet tada tikrai umerktomis akimis adele labas svorio metimo parodija galjs atskirti daiktus pagal j kvapus. Padengta juodu laku, su kuriuo kontrastavo aukso spalvos raids Singer, siuvamj ma in geleis kvepjo visikai kitaip negu sidabrinis samtis, ant ku rio buvo igraviruota mano senels monograma.

Vokikas radijas Nordmende met metus laik savo atkakl vokik kvap, nors jau seniai per j kalbjo diktoriai lenkai. Atskir pogrup sudar daiktai, igaudyti i gigantiko karini arsenal lauyno, pistolet dalys, sviedini skeveldros, 25 aprdij durtuvai ir karik mundur sagos. Painau juos veikiau i legend negu i matymo. Visus juos berniukai ypa brangino. Pagaliau socialistinius daiktus gamino pokarin, bejg Lenkijos Liaudies pramon.

Kartais - retai - pasirodydavo kas nors ypatinga, vaisi trintuvas arba dailus motorinis dviratis, ir i karto sukeldavo trumpalaik entuziazm, tad mes jau gaminame tokius daiktus, tai ms alyje kakas tokio padaryta, abejone ir auganiu skepsiu buvo grindiamas avjimasis, nes patyrimas imok, kad parduotuvse galima aptikti tik bjauri daikt, o gra s aibikai inykdavo ir daugiau jau nepasirodydavo.

Visi tie daiktai privaljo vieni su kitais kartu gyventi, lies tis, sugerti vieni kit skirtingus kvapus, nuosekliai, kaip derjo neklasinei visuomenei, maiytis. Bet pamau ant kai kuri daikt atsirado rdi, kiti nuo per dano varinimo tapo traps, per matomi, ligoti. Tuo tarpu seni mons vis tebesisuko po t miest, kurio patys nesuprato. Senos damos neiojo skrybles, buvusias ma dingas prie keturiasdeimt met, o veidus deng storu pudros sluoksniu.

Nuogstauju, kad net ir j akys buvo padengtos pudra. Apsireng senais drabuiais. Su kaklaryiais, kuriuose veissi dri kandi gentys. Kalbjosi apie prarastus dalykus. Apie prarast miest. Apie to miesto kalvas. Apie vien dien, labai seniai. Apie avietes, minktas ir prisirpusias. Apie vo kieius ir rusus per kar: kas i j buvo blogesni.

Jo kaskart lieka mažiau. O kai pažvelgi at­ galios— kelias vingiuoja per metus, įvykius, žmones ir nyks­ ta už tolimo vaikystės horizonto. Tas kelias prasidėjo nuo gimtosios bakūžės samanotos ir iš pradžių vedė į artimiausią miestelį, paskui į didelius miestus, svetimus žmones ir nema­ tytas šalis. Gyvenimas nešykštėjo man sunkių valandų, bet gausiai teikė ir puikių draugų, ir laimės akimirkų.

Apie bad. Apie Sibir. Apie vien tarnait, kuri vog, bet buvo tokia maloni ir paslaugi, kad jai u tai buvo atleidiama. Miestas, kur jie paliko, buvo graiausias pasaulyje. Jie kreipdavosi vienas kit pone ininieriau, pone pata rjau, pone redaktoriau, pone prezidente.

Nenorjo susitaikyti su tuo, kad atsidr kitame, keistame, bjauriame mieste. Man, 26 kad i esms vis dar tebra Lvove. Pone advokate, ponia daktariene. Nebuvo pajgs persikelti Glivices. Nesvarbu, ar neteko atminties, ar ne, apsimet, kad nieko nepasikeit.

Visas miestas virto teatru. Pone majore, ponia profesoriene. Tikrai ten sugri me, kalbjo trumpais santykinio smons praviesjimo momen tais. Niekada ten negrime, atsakinjo negauss realistai. Bet j buvo neklausoma ir teatras tsdavo savo beprotik veikl, sukosi, apsimetinjo, vartojo pasenusius titulus.

Buvo loiamas bridas, geriamos arbatls ir veniami vardadieniai, vyko piets ir lai dotuvs. Ms kaimynas, gyvens auktu emiau, taip labai neap kent komunist, kad ivis njo i nam.

Tik kartais pasirodydavo kieme, vilkdamas mlyna piama. Jis irgi atvaiavo i Lvovo. Pri klaus prie radikaliojo atvykli bendruomens sparno, atsisak bet koki ryi su aplinkiniu pasauliu. Tada jo nesupratau, juokino mane; dabar mstau apie to vyro kani, kuris pasmerk save met metus trunkaniam nam aretui ir gyveno tarp neipakuot skryni, povokik sien prieblandoje. Buvo senas, nevilties ir neapykantos kupinas mogus.

Neabejotinai sapnuose grdavo senus laikus, miest, kur buvo priverstas palikti. Turbt todl visada vilkjo piama. Gyveno sapnuose, tiktai sapnuose, piama jam buvo skafandras, su kuriuo nugrimzdavo praeit kaip naras. Nepainojome jo, nes susitikti su kaimynais nepageidavo.

Ms nebuvo jo sapnuose, nenorjo ms painoti nemiegoda mas. Buvo neperkalbamas, apsnds, vienias nors gyveno su mona, kuri dirbo ir tvark k; bet nujauiu, kad ir su mona jis beveik nesikalbjo. Nieko apiej neinau. Galiu tik sivaizduoti jo kartl, jo vidinius monologus ir jo sapn viesum. Ir akimirkas, 27 kai nubusdavo, be vilties. Paskui neogotikins banyios boktas. Miesto teatro griu vsiai, kur subombardavo rusai arba amerikieiai paskutiniais karo mnesiais. Lydykla ir kasykla.

Nedidelis tvenkinys, kuriame bandiau vejoti primityvia mekere i nelanksios bambukins lazdos. Viename parke palmi oranerija.

Joje visada viepatavo afrikietika, drgna tvankuma ir joje buvo auksini, veikiau roi ni, ne auksini uveli. Mano sena teta, aidianti sidabrinmis monetomis, atvetomis i Lvovo. Pilnos lobi skardins duts. Ir vl mriniai namai. Ojuose, be atvykli, ir silezieiai, ir vokieiai povokiki vokieiai. Maai apie juos inojau, beveik j nesutikdavau - jeigu neskaiiuosime olgos. A priklausiau didelei teatro trupei, kuri, atveusi seni ir kdiki bei gerokas rekvizit ir dekoracij atsargas, vien dien atsirado tame mieste ir pasistat jame palapini.

Taip pat netoliese buvo aerodromas, kuriame mano laikais viejo keli seni dvisparniai lktuvai, vadinami kukurznikais, taip pat didelis pulkas balt ir jauki sklandytuv sunku buvo j nemgti, slydo ore visikai be garso ir minktai, niekam nedary davo skriaudos.

Be prastinio geleinkelio, buvo ir siaurukas. Jo vingiuota trasa bgo piet link vietov vos u dvideimt keli kilometr. Buvo adele labas svorio metimo parodija maais vagonliais, ltai, taip ltai, kad i traukinio buvo galima ikiti rank ir liesti pravaiuojamus medius ir telefono stulpus, or ir akas.

Iilgai bgi buvo ids tytos miniatirins geleinkelio stotys, o vienos j laukiamajame kregds palubje nulipd lizd ir reikjo palikti atviras duris, kad kregdiukams netekt badauti.

Tam tikra to geleinkelio simbolin prieingyb ltumas versus greitumas buvo netoli miesto bgusi autostrada, vienas Treiojo reicho laimjim. Po karo daugel met automobili 28 buvo taip maai, kad autostrada daniausiai bdavo apytut.

J kirsdavo karvs ir adele labas svorio metimo parodija, rudens rke ja riedjo sunks arkliais kinkyti veimai. Kartais joje nebdavo nieko, tiktai skruzds ke liavo i iaurs pietus ir i piet iaur.

Kartais vieninteliai tos autostrados naudotojai buvo dviratininkai o tarp j, palinks vir vairo, ir i eilui autorius. Buvo ir io to daugiau: nauja politin santvarka. Viskas aiku, inoma, kad turjome rei kal su komunistine totalitarizmo atmaina, kuriai bdinga tas Bet tada dar nebuvo t daktaro disertacij nei bibliotek, analizi nei mokslini kolokvium.

Naujos santvarkos simptomai buvo ie: baim, veid blykumas, rank virpjimas, kalbjimas panibdomis, tyljimas, apatija, sandarus lang udarinjimas, nepasitikjimas kaimynais, stojimas nekeniam partij. Gegus pirm dien Pergals tai yra pralaimjimo gat ve eidavo demonstracija. Sportininkai, studentai ir darbininkai ritmingu ingsniu praeidavo pro Gegus pirmosios tribn. Sunkveimiai vedavo didiules marionetes, vaizduojanias kla sinius prieus, ypa Truman.

Trumanas rk gal puss metro ilgio cigar.

Nekeniau jo, jis buvo blogio siknijimas. Iki ian dien, kai galvoju apie Truman o galvoju retaiesu priverstas atskirti sen trumenik grsming asociacij sluoksn nuo ra cionalios istorins analizs. Dailios merginos laikydavo rankose raudonas skareles ir mojuodavo jomis, sveikindamos tribnoje susirinkusius idiotus. Gegus pirmj vyresnioji karta, visos tos galantikos ir netikrovikos damos bei kurti j kavalieriai dingdavo i miesto gatvi, slpdavosi namuose, palik scen ir atlaisvin j kitam teatrui.

Slpdavosi namuose ir tikriausiai klausydavosi Londono, kuris pranedavo inias, geras arba blogas, bet visada teisingas. Vienas didija dalimi buvo natralus, ribotas, padengtas tikrais gyvn eriais ir i esms - jeigu, paliktas ramybje, neirdo ant yd arba ukrainiei - malonus ir apsnds. Kitas turjo dirb tinius - bet atrius - dantis, dirbtin kail, raudonas vliavas ir garsiakalbius vietoj gerkl.

Vienas atvaiavo i Lvovo, antras i Maskvos. Du konformizmai. Vienas suformuotas per imtmeius, daugelio bajor ir vaistinink, batsiuvi ir adele labas svorio metimo parodija kart, kitas paskubomis sukonstruotas Lenino ir jo giljotinuot biiuli. Totalitarinis vris buvo labai keistas sutvrimas; tai adele labas svorio metimo parodija konformizmas be konformist, nes i tikrj sunkiai galjai ras ti kart naujos sistemos alinink, jeigu neskaiiuotume funk cionieri, kuriems u entuziazm buvo atlyginama umokesiu ir santykiniu saugumu.

Taip pat netrko t grsming vr lo vinani poet ir prozinink, bet ms mieste gyveno tik vienas poetas, prozinink neturjome visai. Tai buvo mirties ir gyvybs kova. Ji vyko visur: mokyklose, fabrikuose, ratinse ir staigose.

Visi kiti privaljo joje kaip nors dalyvauti. Bet kartais saul matinis roberts riebalų nuostolis taip smarkiai ir medi lapai blizgdavo taip rykiai, kad abi konflikto alys pamirdavo ke lioms arba keliolikai valand savokar ir patraukdavo mik, prie tvenkini, piev ir lauk, sidabrini tuop ir rudos ems pus.

Viename parke buvo povokikaswbaseinas. Vaikiojau j su savo seneliu, kuris plaukiojo i lto ant nugaros, plduriuoda mas ant vandens kaip valtis Negyvosios jros bangose. Po mau dyni guldavau ant medinio suolo ir irdavau tiesiai dang. Juo slinkdavo velns, elegantiki kintani kontr debesliai. Tarp j sklsdavo vanagas, maas lyg segtuko galvut, ir dmiai stebdavo mane. Garavo dideli varnal lapai. Jutau, kaip dis 30 ta mano oda.

Mano rankos liet ol; delnai sipainiodavo tarp jos kari stieb ir akimirk priklaus labiau augmenijos pasauliui negu man. Jomis vaikiojo vabalai juodais ir kietais sparnais ir maos, aminai skubanios skruzds. Tas parkas, kuriame l aukta ol, o kai kurie mediai buvo auktesni negu pagrindins gatvs namai, priklaus man. Bent taip maniau. Niekas kitas jo nenorjo. Vyresnioji karta ir to liau velg iame mieste auganias gles ir medius su niekinan iu atlaidumu. Jai buvo doms tiktai parkai, palikti ten, Rytuose.

Bet a painojau tiktai ionyktes tuopas ir uosius ir mgau juos vis labiau. Mgau tarp dant sutrint mt skon, mgau iurk ius nedaugelio ia buvusi pu kamienus ir glotnius, pelen spalvos buk kamienus, ant kuri simyljusios poros raiydavo patarimai greitai numesti pilvo riebalus peiliukais savo susipynusias monogramas.

Netapau gamtos myltojas. Tiesiog man patiko pasaulis. Bet vyresnij - ypa vyriausij - akyse atrodiau beveik idavi kas. Nes nederjo avtis pasauliu ia, adele labas svorio metimo parodija atsitiktiniame mieste. Rimtai velgiau tai, k privaljau traktuoti i atokiau, ididiai, nepalankiai. Medi lapai skleisdavosi pa vasar, vasar puikuodavosi savo smaragdine aluma, audinio ir sukirpimo tobulybe, ir btent tada, tiriausio vejimo akimirk, nebeaugdavo, sustodavo, ir j laukdavo tiktai krytis, alto rudens sutemos, blakymasis vakario vjo gsiuose ir pagaliau, galop gdingas nusileidimas ant baluts krato, po kieno nors bato kul nu, iukli krepyje, mirtyje.

Kas kita Lvovo lapai. Tie buvo amini, aminai ali ir am inai gyvi, nesunaikinami ir tobuli; judjo lengvai ir elegantikai kaip delfin pelekai. Vienintel j yda - kad j nebuvo, kad jie net ir neegzistavo.

Bet egzistavimas nra daikt bruoas; Kantas pastebjo, kad imtas egzistuojani taleri niekuo nesiskiria nuo imto sivaizduojam taleri. Man patiko tos apylinks - parkas, baseinas ir net visi kai juoda up, seniausiai paversta pramons nuotek kanalu ir kvepianti chemija, o ne vandeniu. Sekmadien jame rinkdavosi minios, bet iokiadieniais nebuvo nieko.

Tik jutai didels minios nebuvim, kuris nebuvo vienatv, tik tkstani moni aukimo ir alsavimo prieyb viena kito verti. Man patiko tos apylinks, nes kit neinojau. Mane domi no tai, kas vyko, nes nieko kito nebuvau igyvens. Gimiau pra jus mnesiui po karo pabaigos. Nieko neinojau. Kartais galvoju, kad tie senoliai, kuriuos stebjau, taip pat ir vidutinio amiaus mons, anot mano nepatyrusi aki, - vien laiko valdiniai, ne laimliai, kurie pasielg neatsargiai, kad paseno, turjo savo pra eityje paios ypatingiausios patirties.

Perjo kar, net du, - o i tikrj tris okupacijas: sovietin, vokiei ir vl sovietin. Tarp j turjo bti pai vairiausi moni: toki, kurie gelbjo kitus, ir toki, kurie duodavo ydus. Buvo tarp j idavik, didvyri ir paprast statist, prekybos meistr, apsukrumo meistr, mald, gerumo arba iaurumo meistr. Dabar visi jie susitikinjo toje pa ioje gatvje ir, be abejo, vieni apie kitus inojo daug, bet daniau siai kitiems t ini neperduodavo.

Iliko per atsitiktinum arba stebukl, isigelbjo apvaizdos dka arba sumokj baisi kain. Kiekvienas j turjo savo paslapt, vulgari arba jaudinani. Ne gauss dienoraiai nuviet kai kuri likimus, bet apskritai visa ta slapta atminties tikrov - kvotos, kratos, lageriai, pabgimai, netiktini atsitiktinumai - isisklaid be pdsak. J poiriu, faktas, kad kakas gim prajus mnesiui po karo pabaigos, tolygus poktui. Taip pat, kaip ateiti filharmonij 32 prajus deimiai minui po koncerto pabaigos ir aptikti jau tik rbinje umirt skt.

Tiesa, vis dar kovojo du dideli vrys. Bet jau nebuvo stam gatvje nebent kaljimejau nebuvo gaudy ni, slapt aliosios sienos kirtim, masini veim Vokietij ar Sibir. J nuomone, baigsi Veikimo era, prasidjo Vaizduots epocha o gal tai mano poiris. J poiriu Lyg biau galjs inoti, k jie tada man.

Privalau apsiriboti tuo, k maiau, k prisimenu, k noriu pri siminti. Parke man patikdavo absoliutus, kaip man atrod, me di ir krm, ir net klastingos, nepermaldaujamos ols realu mas. Parkas, baseinas, up ir tuias stadionas sudar niekieno negyvenam kvartal.

Tai ia slpdavosi garsiai besikalban tys pulkai kov, ia gyveno juodieji strazdai geltonais snapais, ia ilsjosi milinikas akmuo, kurio niekas nepajg pakelti, ia nieko nevyko. Nuo tam tikro momento visa pradjo keistis. Gyvenau kaip Bildungsromane. Kas mnes mane avjo vis kas nauja, trauk vis kitokie audringi pomgiai, keliai ir ventinim vedanios apylankos. Rinkau adele labas svorio metimo parodija enklus, buvau skautas, turistas, futbolo sirgalius, konstravau - su tvo pagalba - detektorin radijo imtu v, usiiminjau fotografija, kolekcionavau mineralus, atvirukus, emlapius ir knygas.

Neprisimenu, kodl tapau ministrantu. Tikriausiai ne pastmjo tvai, kurie, nors buvo katalikai, visai nepasiymjo perdtu religiniu uolumu.

Bet sekmadieniais eidavo bany i. Dviej vri kovoje banyios buvo nepaprastai svarbios. Tiesiog galima pasakyti, kad ms didelis vris gyveno ba nyiose, jose slpsi, kaup jgas, maitinosi, ilsjosi ir atsinau jindavo. Garsusis kunigas N. Esate apting, apsnd, bails, kartojo kas sekmadien i sakyklos. Esate abejingi, js tikjimas drung nas, kiekviename ingsnyje iduodate Krist.

I pradi man at rod, kad niekas nenors klausytis jo pamoksl, bet klydau, kuni gas N. Jis buvo graus, juo daplaukis, siauro veido ir tamsi aki, kuriose liepsnojo paaipus kvpimas, sustiprjs, ko gero, nuo diovininko kartins.

Visi baimindavosi atlikti pas j ipaint. Kitaip nei kiti nuodmklau siai, kurie ramiai, apsnd klausydavosi ipaini, kunigas N. Melagingai prisiekei? Turjai netyr mini? Kas nra turjs netyr mini? O vis viena prie kunigo N. Po ipainties mergi nos pasakodavo vienos kitoms, ko j klaus kunigas, o berniukai ibgdavo i banyios ir nir spardydavo ant vyruoto takelio guldavusius katonus. Pokurio laiko kunigas N.

Kunigo N. Tapau ministrantu. Pirm kart gavau prijim prie adele labas svorio metimo parodija gumai mirtingj udaros erdvs - zakristijos. Keldavausi anks ti ryt ir bgdavau banyi didel, neogotikin raudon plyt pastat.

Zakristijoje visada viepataudavo prieblanda ir mie guistumas.

Pasieniais kilo aukti bufetai, pilni stali. Viduryje stovjo senas uolinis stalas. Medienos kvapas maisi su vsto vandens kvapu nes, inoma, vstas vanduo kvepia kitaip negu paprastas.

Giliuose bufeto staliuose guljo kaip staltiess su lankstytos kamos ir arnotai krakmolo kvapas. Tikras tos patal pos eimininkas buvo senas zakristijonas, kuriam ir klebonas, ir vikar pulkelis - n nekalbant apie ministrantus - buvo besikei ianios, laikinos, ateinanios ir ieinanios asmenybs, ir tik jis, 34 pasikprins tiek, kad be akmenini grind ploki nedaug k galjo matyti, ia buvo visam laikui, iki galo, dien ir nakt.

Teko imokti lotynikas ventsias Miias tai buvo dar iki Vatikano banytinio susirinkimokad galiau dalyvauti dialoge su kunigu, stoviniu prie altoriaus. Zakristijoje sauls spinduliai, siauri lyg kino projektoriaus viesos pluotas, keliavo per bufet, sienas, paliesdavo prie kry iaus prikaltas Kristaus pdas, vystani kardeli puokt, vil gani kunigo sutan. Neogotikinis langas buvo yktus viesos altinis.

Dulks virpjo ir ltai keliavo sauls viesos koridoriais. Ministranto men sudar keturi pagrindiniai elementai: choreografija sudtinga judesi ir gest, priklaupim ir atsistoji m sekalotynik ventj Mii tekst recitacija, skamballi baterijos valdymas bei smilkytuvo prieira.

Miias praddavo energingas vieno varpelio, pakabinto vir zakristijos dur, trukteljimas. I neogotikins ertms pasirody davo susikaups kunigas, o tuoj kandin jo engdavo tokie patys susikaup du ministrantai su maomis baltomis kamomis ant paprast drabui. Vis trij vilgsniai bdavo smeigti grin dis ir atrod, kad jie nekreipia n maiausio dmesio banyioje susirinkusi mini jeigu minia susirinkdavo, nes rytins Miios, kurias deleguodavo mane, naujok, sutraukdavo tik alabamos svorio netekimas albertville al ti kinij.

Bet zakristijoje viepatavo visikai kitokia nuotaika. Minis trantai leipdavo juokais. Kunigas O. Kas nors ulipdavo ant kds ir apsimesdavo ess popieius, laiminantis miest ir pasaul. Du broliai dvyniai K. Kas kitas vilpavo naujausi dainel Prisimeni, buvo ruduo Dar kas kitas deklamuodavo lo tynikas Miias, bet adele labas svorio metimo parodija sakini, tad odiai neturjo jo kios prasms. Prieblandoje kunkuliavo pakvaiusi ministrant brelis, vir j spindjo diaugsmo nuviesta kunigo O. Tiktai zakristijonas, tylus ir nirus, niekada nedalyvaudavo tose paaip orgijose.

Ministrantai buvo nihilistai, jiems n kiek nerpjo tikji mas nei metafizika, jie nesidomjo nei Kristumi, nei Judu. Svarbu buvo tik atsakingai priirti smilkytuv ir skamballi baterij, nepriekaitinga choreografija ir mokti aibikai nutaisyti rim t, susikaupusi veido iraik tuo momentu, kai kunigo vedama virtin palikdavo linksm zakristij. Tie gebjimai lemdavo hie rarchij ministrant brelyje. Jamvadovavo lieknas, u mane vy resnis berniukas.

Turbt tik jis nedemonstravo savo cinizmo; jo ministranto pareig atlikimo menas buvo taip toli paengs, kad jis beveik gdijosi savo gebjim. Zakristij palikau palyginti greitai ties sakant, man nie kada nepavykdavo vienas amato elementas - valdyti varpeli ba terijos.

Netrukus ms bute apsilank kunigas O. Laim, tvai mane prie j utar. Buvau jiems u tai dkingas. O tuo tarpu, kaip ir turi bti pagal Bildungsromano taisykles, inicijavau kit romano epizod - nutariau tapti skautu. Smilkytuv pakeit sulenkiamasis peiliukas, busol ir vilpukas. Tada nepajgiau suvokti, kokie skirtingi ie du paaukimai. Ministrantas yra tarpininko, kuris veikia tarp moni ir moni prieais publik, siknijimas. Ministrantas negalvoja apie Diev, nes turi reika l su kunigu ir banyioje susirinkusi moni grupe.

I esms 36 kuo mistikiau nusiteiks kunigas, tuo meilesnis ir humoristikai malonesnis turi bti ministrantas; viena jo prievoli - paalinti perdm drastikas tampas. Vliau, kai susipaindavau su mon mis, kurie pasiek io to pasaulyje, suinodavau, kad jie vaikystje buvo ministrantai.

Ko gero, tai nebloga treniruot tiems, kurie tampa profesionaliais tarpininkais. O skautas - boy scout - svyruoja tarp dviej adele labas svorio metimo parodija ki toki, kario ir avantiristo, karjer. Avantiristas veikia vienas, karys paprastai lieka kit kari draugijoje, bet, iaip ar taip, nei vienas, nei kitas neturi nieko bendra su tarpininkams bdingu meilumu.

Viena ministrantros palaim, be abejo, buvo bendravi mas su moni mase. Ypa iem, kai altis or paversdavo plau ius draskaniomis deginaniomis, atriomis dujomis vyresni vis vien niekinamai sakydavo anoks ia altis, t e n tai buvo tik ros iemosminia i tikrj virsdavo vrimi. Kailins kepurs, garuojantis kvpavimas, spindinios akys ir prakaituotos kaktos, vandens laeliai plaukuose ir barzdose; minia gaudavo suotos pabaisos pavidal, purt nuo bat snieg, blyko ir raudo pakaito mis, kosjo, iaudjo ir alsavo vienu ritmu.

Danai manydavau, kad kas turi vykti. Juk banyia sau sakima, j upild toks nesuskaiiuojamas moni, klusniai ger te geriani kunigo N. Maniau, kad tuoj kas atsitiks, kad tuoj prasids karas arba revoliucija, sukilimas, triumfo adele labas svorio metimo parodija Varuv, Lvov ar Pary i, Aidjo garsios banytins giesms, drebjo ventovs mrai. O paskui - nieko, nevyko nieko, minia pabirdavo maas dale les, atomus, ir traukdavo per sniegus namo ventini pusryi, namo, kur lauk silpnumas, bejgikumas, vieniumas.

Namuose, butuose gyveno maos eimos, suskirstytos gudrios principium individuationis sistemos. Tvas, motina, du vaikai pas mus. Gatves uberdavo sniegas, ankstyvos sutemos itrindavo nam ir medi kontrus, stoda vo tyla, kovai purt snieg nuo juod sparn, i netolimos stoties sklido verksmingas lokomotyvo, sustabdyto prie udaryto sema foro, skundas. Kai kuriuose namuose buvo giedamos kaldins giesms. Daugelyje kit viepatavo tyla.

Vienas mano tvo biiulis per Varuvos sukilim neteko monos ir vaiko. Jis buvo maakalbis mogus. Seniau karuose pirmiausia davo vyrai, iame pasku tiniame ne kart pasitaikydavo, kad kariai apraudodavo moter ir vaik mirt. Mano vaikysts suaugusieji buvo labai pavarg ir tikriau siai tik djosi, kad kuo nors tiki. Jau tik i proio jo banyi, i proio meldsi.