Ar pastebite, kaip jie pasikeičia po vasaros? Keliaujantys paprastai prašo stipendijos, bet ir prašydami rašo, rašo paraiškas, žada užbaigti neužbaigiamą knygą, parašyti neparašomą romaną, išversti neišverčiamus eilėraščius. Ne viską už mane parašė prancūzai, kai ką ir aš parašiau už juos, na, kad ir pomirtinę knygą apie postmodernizmą rašiau dieną naktį Hanzos mieste skambant bažnyčių varpams.
Stovėjome trise.
Aš, Juozas ir Jurgis. Pokalbis vyko tarp dviejų čia ir dabar esančių asmenų ir dar vieno žmogaus, rašytojo, kurio garbei susirinkome — tiksliau, jo žodžiai ir būsenos pasiekė mus per naujai instaliuotą jo sienos-stendo atspindį. Ant lentos priklijuoti įvairiausio tipo daikteliai ir nuotraukos dvelkė jo gyvenimu, ir mes mąstėme, jei rašomąja mašinėle, kaip rodos, padėta dabar prie pat george coetzee svorio netekimas, būtų buvę įmanoma rašyti tai, ką tarytum tylomis ta siena diktavo.
Per skaitymus galvojau, kaip čia išsisukti, kad tik nereikėtų skaityti, nes vis dėlto suvokiau, jog kadaise parašytas tekstas yra tik kažkada patirtos būsenos materializacija — o dabar, būdama visai kitos būsenos, turiu liudyti praeities patirtį.
Tekstas stikliuko-sekreto pavidalu stringa gerklėje ir dar prisimenant tą vasarą, kai jį rašiau — ji buvo tokia pat kaip mūsų, rašančių daugiau, negu reikia, george coetzee svorio netekimas.
Apie poeto meilę poezijai. Sningant einu tamsiomis Alytaus gatvėmis, tikėdamasi užtikti viešbutį, kuriame apsistojome. Nuėjau kita kryptimi. Jaučiu, ne šitas, čia kažkoks per prabangus.
- Šiaurės Atėnai » Esė
- Šiaurės Atėnai » Literatūra
- Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai.
- Pagrįstas svorio metimo tikslas per savaitę
Ačiū Dievui. Jau radau viešbutį.
Įeinu — moliūgai, taip, moliūgai, viskas savo vietoje. Kambariu dalinamės su menininke, prozininke Paulina Pukyte. Ji, žinoma, renginy.
Tikriausiai pažeisdama rašytojų festivalio taisykles nueinu miegoti gan anksti, ir čia apsakymas tęsiasi. Pabundu prieš šešias — svetimo miesto tamsa geriasi man į smilkinius ir nebegaliu užmerkti akių — kažkas iš vidaus jau šaukia keltis; atsikeliu. Einu tylomis per george coetzee svorio netekimas kambario grindis.
Nusiprausiu, apsirengiu. Man įprasta keltis anksti. Rytoj turiu skaityti! Nieko negaliu padaryti, tik tylomis sėdėti kambario kampe ir nejudėti. Sėdėjimo tamsiame kambaryje patirtis bandant nesujudėti, o rašytojai desperatiškai bandant vėl užmigti; ir apgailestavau, ir atsiprašinėjau, ir netgi meldžiausi Dievui, kad tik ji užmigtų, tačiau girdėjau, kaip ji vis piktai atsidūsta ir vartosi. Praeina valanda. Aš vis dar sėdžiu nejudėdama.
Gal jai nejauku užmigti, kai nieko neveikiu? Pernelyg keista, kad sėdžiu tamsoje nieko neveikdama?
Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų — nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje. Taigi Kainas pasmerkiamas sunkiausiai, jo akimis, bausmei: jis turi tapti klajokliu, koks buvo Abelis.
Gal ką nors nuveikti? Bet pajudėti negaliu, nes pradės girgždėti viešbučio grindys. Privalau nesujudėti.
Dar šiek tiek panirsiu į save. Čia george coetzee svorio netekimas festivalis! Tušti viešbučio koridoriai. Tačiau iš kambarių sklinda įvairūs pokalbiai. Dar nemiega? Jau atsikėlė? Nesuprasi, septynios, rodos, visas viešbutis jau pabudęs. Prižiūrėtojos paprašau, gal galėtų įleisti mane į kokį kambarį ramiai pabūti.
Grožinės literatūros recenzija Lietuvoje XXI amžiuje: komunikacinis aspektas
Ramiai praleidau laiką, lyg tai būtų visai ne rašytojų festivalis. Pameditavau, paskaičiau, paspoksojau pro langą. Paskui, maloniai pabendravusi su viešbučio administracija, apdalinusi juos savo pačios darytais imbierų rutuliukais ir knygelėmis apie dvasinį tobulėjimą, užsidegusi smilkalą, spindėdama savo raudonu paltu išėjau į Alytaus žiemą. Toks apsakymas. Galėjau jį papasakoti vietoj skaityto apsakymo, kuris pasakoja praėjusias patirtis.
Būčiau galėjusi perteikti šias, bet būtų buvę labai sunku trumpai nupasakoti sėdėjimo tamsiame kambaryje patirtį — kai tu, būdama čia, iškeliauji kažkur tamsaus rytmečio tuneliais, mintims slankiojant ore, o paskui aplankant ir apmąstymams, netgi patirtims, kurios randasi viduje, niekur nejudant ir neišeinant.
Nejaugi aš rašytojų festivalyje? Atleiskit, rašau vien apie save. O kur apie festivalį? Dieve, kokia aš individualistė.
Kad tik pabėgčiau nuo visų ir slapta mintyse išgyvenčiau apsakymą, kurio herojė esu pati… Šiaip ar taip, patenku į Regimanto Tamošaičio paskaitą apie Bitę Vilimaitę ir Romualdą Granauską.
Švelniai filosofuodamas jis dėsto malonias ausiai tiesas.
Visai kitaip, rodos, nei Juozas Šikšnelis suvokdamas kūrybos prasmę, kildina ją iš sakralumo ir sako, kad kūryba grąžina žmogų į jo sielos ritmą. Rodos, ir pati visada apie juos rašiau. Daiktai — kažkas, kas materialioje visatoje turi mūsų vidinių būsenų ir norų atitikmenis.
Daiktai yra, jei į juos žiūri poetas ar filosofas. Kitaip jie tik kažkas, kas padeda atlikti funkciją. O menininkas daiktus gali matyti atskirtus nuo jų pačių paskirties.
Visas likęs pasaulis išnykdavo ir aš patekdavau į tą erdvę, į kurią išties kasdien eidavau savo fiziniu kūnu — Užupis, akademija, Vilnelė.
Turėjau netgi panašius kaip Tūlos kailinukus. Buvau panašiai kaip ji, Tūla, paplaukusi ir george coetzee svorio netekimas, bet vis dėlto gal tik įsivaizdavau tokia esanti.
Istorijos, kurios nutiko man, — įrodymas, kaip literatūros kūriniai gali paveikti tavo pačios realybę — kaip gali netyčia sutikti kažką, atitinkantį kūrinio personažą, o gal sutikti net kelis kartus, apsireiškiantį vis kitame žmoguje, ir klaidžioti kartu po Belmonto skardžius, gynybinį bokštelį nuo jo laiptų taip pat kaip Tūlai yra tekę nukristi ir susižeisti kelįUžupio gatves ir skverus, Vilniaus senamiestį… Ir išgyventi tikras istorijas, tikras — o gal visa tai buvo tik sapnas.
Jei jį užrašyčiau, gal būtų aiškiau. Bet turbūt nebegaliu užrašyti. Nes nebenoriu ten grįžti. Tiesą sakant, prisipažinsiu — dabar jau ir į Tūlos realybę nenoriu grįžti… Tegu ji ten gyvena.
Šlaistosi su Jurgiu arba viena, arba gyvena su katėmis ir paišo varnas. Dėl to niekur nereikėjo eiti. Priešingai — likti vienam george coetzee svorio netekimas tarsi susikūrusiose valstybėse, kuriose telpa viskas — ir tas pasaulio skrydis, ir karai, ir nežinia, ir kosminės mįslės, ir stiklų skimbčiojimas.
Paskui galų gale ir jiems ateina laikas išeiti — į blausų kovą, į vaiskų, nepakartojamą kovą, kurio dangaus fone tirpo pastatai ir žmonės, ir george coetzee svorio netekimas beliko atsispindėti balose, tapti atspindžiais tirpstančiose pusnyse.
Nuo čia prasidedantis grįžimas į suspaustos širdies zoną. Ir paskui vėl gydymasis meile; ir taip be perstojo. Pasaulis jų negalėjo ilgam sužeisti, nes jie turėjo vienas kitą, vienas kitu nusiplaudavo žaizdas. Galiausiai atiduodavo skausmą vietoms, erdvei, kuri juos supo, — daiktai, Užupis, Vilnelė galiausiai virto jų ryšio išraiška, jungiamuoju audiniu.
Kunčinas viską įkelia į tekstą — tiksliai george coetzee svorio netekimas konkrečias vietas. Ir tai tampa tartum dokumentu, įrodančiu, kad viskas buvo. Teksto vietose ir aš leisdavau laiką — vaikštinėjau, sukau ratus, tyrinėjau žolynus, šlaitus, bandžiau apčiuopti baltą pastatą Malūnų gatvėje, lygiagretų upei, fasado baltumą, žydrumą, baltą raudonį išspinduliuojantį į Bernardinų bažnyčios stogus ir sugeriantį jų šviesą, tolumą, artumą pramaišiui su upe, vėsa ir dumbliais, nesibaigiančia tėkme — tekėjusia tais metais, kai Tūla kaip numesti papildomų riebalų ant kūno gyveno name, o manęs nebuvo, ir tekančia dabar, kai Tūlos jau seniai nėra, o aš esu.
Šią knygą visada skaitau mažiausiame pasaulio kamputyje, tamsiausiame ir jaukiausiame kampelyje, numesti svorio aktorius besidžiaugdama, kad tai neturi jokios apčiuopiamos naudos, kad santykis su knyga yra labai intymus.
Kaip vaikas, po antklode pasišviesdamas prožektoriumi, slapta nuo visų pasaulių, niekam neįsipareigojęs, niekieno neverčiamas, skaito kokią nuotykių knygą, užuot ruošęs namų darbus. Arba įsijungia delno dydžio miniatiūrinį televizoriuką apie tokius svajodavau vaikystėjekuriame nenutrūkstamai būtų rodomi nespalvoti filmai apie vasarą. Tačiau paskui neišvengiamai tarsi patenki į teksto realybę — kai eini george coetzee svorio netekimas tas vietas. Knygą būni palikusi, joje sutelkti reginių spiečiai sklaidosi ir kybo kažkur atmintyje, tačiau tai ir stipriausia: atmintis tampa tuo, ką matai.
Virpant krūtinėje kovo žydrumai, besiskleidžiančiai lapkričio gilumoje. Paliesiu stabilų, nepajudinamą Tūlos namo kūną. Kuo daugiau jo bandai apčiuopti, tuo labiau jis išsiskaido. Nes viena yra matyti jo spalvą, spindėjimą, visokiausius pripaišymus ant sienų ir kita — liesti delnu šaltą paviršių. Dar kita — įžengti į vidų ir giliai kvėpuojant baugščiai dairytis, uosti vidaus kvapą, girdėti savo žingsnius, girdėti savo įaudrintą pulsą.