Pasak jos, kiekvienas vaikas skirtingas ir labai individualiai reaguoja. Tas pas susiję su sielvarto išgyvenimu - turime imtis veiksmų, kurie mums padėtų išgyventi sielvartą ir sugrąžintų harmoningą gyvenimą su šiltais prisiminimais Imkis veiklos — vengdami sunkių išgyvenimų imamės bet kokios veiklos, kad tik nereikėtų apie skaudulius galvoti.
Vyras nepalaikė manęs sielvartaujant, bet aš ir neprašiau jo, žinodama, kad jam vis dar sunku. Pastebėjau, kad pradėjau sulaikyti emocijas, kad jaučiu gėdą, kai pradedu savęs gailėtis, o kai su kuo nors dalinuosi, kyla jausmas, kad skundžiuosi.
Tėtis dažnai tardavosi su manimi, o aš niekada neprašiau jo patarimų. Kaip šis aprašymas paveikė Jūsų savijautą? Manau, ir negali neskaudėti, kai netenki pačių mylimiausių žmonių. Jei jau visai neskaudėtų, tėvo netektis ir jos poveikis nebe žmogiška. Prisiminimai ir išlikusi meilė byloja, jog jie kartu, su mumis, mylimi Tėtis manęs neaugino, bet jį be galo mylėjau, bendravau.
Žinau kodėl Visada jo trūko, trūksta ir išėjusio. Tačiau, viltis, jog susitiksime, esti man labai reali. Žinau, jog jis dabar nebeturi kančios ir man nuo to gera. Dūšioje šiek tiek liūdna, bet ramu. Bet aprašymas struktūruoja net stipriau, negu apmąstymas ar pasakojimas.
Įdomu buvo stebėti laiką prisiminimuose — ypač, kai bandžiau analizuoti, kiek laiko truko disociacija. Šį momentą dažnai prisimenu — tuomet buvau pilnai praradusi kontrolės jausmą. Terapiškai aprašymas mane nelabai paveikė, nes tai ką aprašiau, vyko labai seniai ir sielvartas jau buvo išgyventas.
Sukilo jausmai, vyravo gailestis vyrui. Labai gaila, kad jo nebėra. Kad jis negali stebėti ir mėgautis gyvenimo pilnatve. Juk jis turėjo tiek planų, galimybių, resursų ir norų, jėgų ir energijos.
Ugnė Karaliūnaitė Rutina virtusią kasdienybę kiekvieno žmogaus gyvenime gali netikėtai sudrebinti netektis. Pasikeitusi situacija gali įstumti į liūdesio liūną ne tik netekus sutuoktinio, partnerio, bet ir darbo, artimo draugo.
Vėl kilo neteisybės jausmas, bet ne apie save, o dėl vyro. Giliai jo gaila. Atsimenant pačią mirtį, jausmai ir emocijos jau nebuvo tokie aštrūs kaip anksčiau.
Vis bandau išjausti, kas su manimi vyksta šiuo momentu, kur esu išgyvendama savo netektį dabar? Kodėl netekties jausmai nebe tokie aštrūs ir nebe tokie baisūs? Ar neįvyko disociacija, blokavimas?
Lyg nebeprisileidžiu jausmų apie netektį, blokuoju juos ir negaliu pilnai išgyventi tame tarpe ir kliento mirtį, su kuriuo dar neseniai susitikinėjome. Vaikų temos neliečiau sąmoningai, joje kitokie išgyvenimai. Tik paminėsiu, kad kilo mintis, jog vaikų buvimas, netektį padarė dar labiau nepakeliama. Nuo tokių minčių dar labiau norėjosi išnykti. Buvo žmonės mano tėvai, sesers šeimakurie galėjo pasirūpinti vaikais geriau negu aš. Buvo mintys, kad tokiame baisiame gyvenime aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad jame gyventų ir vaikai — tai per daug žiauru, kad būtų pakeliama.
Parašius - lengvas, šviesus liūdesys, pojūtis, kad erdvės tapo daugiau. Dar kartą viską peržvelgiau nuosekliai, dar kartą per keletą minučių išgyvenau tuos metus. Suvokiau, kad šį patirtis rado vietą mano viduje. Maniau, kad daug gedėjau, įveikiau sielvartą, apverkiau Bet dabar matau, kad visgi galiu ramiai mąstyti, skausmas aprimo, gedėjimas turbūt baigiamojoje stadijoje. Su meile prisimenu L.
Aš tapau kiek stipresnė. Nes tiek aprašymas, tiek apmąstymas ar kalbėjimas apie močiutę, jos ligą nebesukelia kažkokių labai aštrių jausmų. Jaučiu tik liūdesį ir šilumą. Padariau pauzę, išėjau į balkoną. Vėl ruduo, vėl lyja. Pakėliau akis į dangų. Kažkodėl kilo jausmas, kad jam ten gerai. Yra šviesus liūdesys. Esu įsitikinusi, kad pasimatysime. Mes draugavome šeimomis, visame kame palaikėme vieni kitus. O ši istorija iš pradžių sukivirčijo šeimas, o po to ir visus kitus artimuosius.
Dabar suprantu, kad vis dar dirbu su santykiais. Gal būt begaliniai nutylėjimai ir paslaptys bus atverti ir visiems tėvo netektis ir jos poveikis taps lengviau.
Dabar suprantu, kad tyliu aš viena. Esu perpildyta svetimomis ir savo paslaptimis, kurios neranda sieloje vietos ir negali nugulti į reikiamas lentynas.
Gal todėl, kad nėra atleidimo. Aš neatleidau vyrui išdavystės, neatleidau seseriai. Nežinau, ar galėsime kada su ja bendrauti kaip anksčiau, greičiausiai ne.
Ir ar reikia? Ar myliu aš savo vyrą?
Ar liksiu su juo? Ar galėsiu atsiverti, išgyvenusi išdavystę? Po šios netekties aprašymo, atrodo liko daug klausimų. Rašyti buvo sunku.
Tėvo netektis vaikystėje
Buvo sunku rašyti. Rašydama apsiverkiau. Suspaudė širdį. Apėmė liūdesys. Ilgiuosi močiutės. Kadangi tai ne viena netektis, o kelios, tęstinės laike, buvo nelengva struktūruoti, aprašyti pagal schemą, bet tikrai verta. Parašiusi jaučiuosi ramiau ir stabiliau nei kada anksčiau prisimindama, išgyvendama savo vaikų mirtį.
Be galo sunkiai man rašėsi šis darbas. Galvoje sumaištis. Buvo sunku suformuluoti mintį, jaučiau kamuolį gerklėje. Mitai apie sielvartą Dažnai mums baisu tai, kas nežinoma, nepatirta arba draudžiama. Mūsų visuomenė vengia kalbėti apie sielvartą ir netektis, todėl šie reiškiniai atrodo bauginantys ir žalojantys.
Norėčiau apžvelgti pagrindinius mitus, kurie mus varžo ir neleidžia išgyventi sielvarto kaip natūralaus reiškinio. Mitai, kurie persekioja sielvartaujančius vaikus: Neliūdėk! Štai, imk sausainiuką, pasijusi geriau. Nes jie nuneigia mūsų jausmus. Lygiai taip pat jaučiasi ir mūsų vaikai — jiems kyla pasipriešinimas, nes tokia paguoda jūs ignoruojate ir paneigiate jo išgyvenimus.
Tad kodėl bijome liūdesio? Gal kad nežinome, ką su tuo daryti? Kiekvienas mėginimas išvengti vaiko skausmingų emocijų ateityje gali sukelti katastrofiškų padarinių.
Naujasis niekada neatstos senojo, nes visi santykiai net ir su daiktais yra unikalūs. Galime sukurti naujus, unikalius santykius, tik kai baigiame emocinius santykius su prarastuoju. Tokį neišbaigtumą ir skubėjimą pakeisti nauju objektu mes persinešame ir į santykius su žmonėmistodėl nieko keista, kad keičiam partnerius vieną po kito. Tai, kas lieka neužbaigta, iš pirmųjų santykių pereina į naujus ryšius. Todėl bent kelias dienas leiskime vaikui paliūdėti dėl netekties.
Netektis gali smogti kaip reikiant: patarimai, kaip išsikapstyti
Sielvartauti reikia vienam — tai toks senas mitas, kad net mes patys nežinome, nuo kada jis mumyse gyvena. Turbūt jį net suvokiame kaip savo dalį. Šis mitas skatina susvetimėjimą. Tai iš kartos į kartą perduodamas tikėjimas ir elgsena. Atsiskirti sielvarto atveju nenatūralu — įskaudinti kūdikiai juk kviečiasi pagalbos. Būk tvirtas! Tvirtumas — atvirai rodyti jausmus, sakyti ir daryti tai, ką jauti. Visa tai žmogiškumas.
Laikas gydo visas žaizdas — laikas turi efektą tik staigios netekties atžvilgiu — mes po netekties pamažu ją įsisąmoniname ir susitaikome su realybe, todėl skausmas natūraliai atslūgsta.
paplaujosprojektai.lt: pasidalink savo skausmu
Laikas nėra aktyvi jėga, kuri daro poveikį mūsų savijautai. Kaip tik pastarasis procesas yra daugiau nukreiptas į antrinių netekčių patyrimus, t.
Taigi šie abu dvipusio proceso modeliai yra svarbūs individo potrauminiam išgijimui, o vieno ar kito jų akcentavimas daugeliu atvejų priklauso nuo patirtos artimo šeimos nario mirties aplinkybių bei kitų psichosocialinių kintamųjų asmenybės, lyties, kultūrinio konteksto ir mentaliteto bei kt.
Būtent patirtos mirties aplinkybių svarbą, kaip reikšmingą vaiko gedėjimo proceso kintamąjį, išskiria ir Worden, pabrėždamas, tėvo netektis vaikystėje vaikų išreiškiamos reakcijos daugiausiai yra lemiamos artimiausios jų aplinkos — likusio vieno iš tėvų bei kitų suaugusiųjų — o taip pat ir mirties fakto aplinkybių ligos atvejis, nelaimingas atsitikimas, savižudybė, smurtinė mirtis ir pan. Užgniaužtas pyktis, liūdesys, frustracija ir vienišumo jausmai — tai gedėjimo procesui priskiriamos emocinės būsenos, kurios daugiau neigiamai nei teigiamai sąlygoja vaiko tolesnę socialinę integraciją ir adaptaciją.
Kai maža širdelė liūdi…
Vaikui, anksti patyrusiam vieno iš tėvų mirtį, vėlesniuose amžiaus tarpsniuose gali kur kas dažniau nei tokios netekties nepatyrusiems bendraamžiams atsirasti tam tikrų psichologinių tėvo netektis vaikystėje, kurie neretai neigiamai ar net destruktyviai gali atsiliepti ir tarpusavio santykių užmezgimui bei pilnaverčiui jų palaikymui tolesnėje vaiko socializavimosi eigoje: kinta tokių vaikų emocinių išgyvenimų intensyvumas, elgesys bei kognityviniai procesai.
Netekties procesas apima kiek platesnį klinikinį-socialinį panikos priepuolis numesti svorio pirmuosius mėnesius po patirtos artimojo mirties; trečių-ketvirtų metų po trauminį kontekstą, kai vaikas reintegruojasi į mokyklos gyvenimą ir bendraamžių veiklos rutiną; vaiko ir likusios šeimos kintamuosius — amžių, temperamentą pasimetimo bei kaltės įveikimo įgūdžiuslytį ir kt.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info ikimokyklinis. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D. Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www. Jei sutikimas tėvo netektis tėvo netektis vaikystėje, būtina nurodyti www.
Netektis gali smogti kaip reikiant: patarimai, kaip išsikapstyti - DELFI
Šaltiniai: Black D. Bereavement in childhood. British Medical Journal. March 21st, Bowlby J. Attachment and Serrapeptazė naudinga svorio metimui. Netektį patyrusių pradinių klasių mokinių emociniai išgyvenimai. Mokslo darbai.
Akademija: LŽŪU leidybos centras. Šeimoje netektį patyrusių vaikų socializacija. Artimo žmogaus mirtis yra ne tik didelė psichologinė trauma, bet ir socialinė, ekonominė problema. Lindeman laiko disfunkciniu, nenormaliu žmogui reikškiniiu apsunkinančio kančias. Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį, ar vestis į kapus ir laidotuves chooseklaipeda.
Tiesa, prasidėję mokslo metai taip patuština šeimos kišenę, kad iki kitų pašalpų ji nebeišsiverčia ir tenka skolintis. Šiemet vyresnieji Vestos vaikai perėjo mokytis į miesto mokyklas. Paaugliai nori kuo mažiau iš bendraamžių išsiskirti drabužiais ar avalyne. Vaikai iš mamos nereikalauja nupirkti vieną ar kitą daiktą.
Supranta, kad jos piniginė plona. Vesta pati kaip įmanydama stengiasi dėl vaikų. Neseniai moteris susirado darbą. Nors ji priimta tik laikinai ir dirba tik dvi valandas per dieną, džiaugiasi ir tuo. Vesta dėl vyro žūties iki šiol mina teismų slenksčius.
- Kaip numesti 70 metų pilvo riebalus
- Straipsniai Kai maža širdelė liūdi… Artimo žmogaus netektis, mylimo šunelio, kačiuko ar kito augintinio mirtis, tėvų skyrybos ir net išsikraustymas gyventi į kita vietą gali sudrebinti vaiko pasaulį.
Daugiavaikės šeimos tėvą partrenkusio automobilio vairuotojas nenori pripažinti savo kaltės. Moteris dažnai pasvarsto, kaip jie gyventų, jeigu vyras būtų gyvas. Man skaudžiausia, kad vaikai neteko to, ką jiems būtų davęs tėvas: meilės, rūpesčio,saugumo jausmo.
Kad ir kaip stengiuosi, tėvo aš jiems neatstosiu", — kalbėjo ji. Reaguoja skirtingai Panevėžio ligoninės vaikų psichiatrei Rūtai Kalkytei neretai tenka konsultuoti tėvų netektis patyrusius vaikus. Kai kurių psichinė būklė būna itin sunki ir tokius pacientus tenka guldyti į stacionarą. Gydytoja sako, kad netektis vaikus dažnai traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jeigu ji staigi ir netikėta.
Tėvai ir kiti tėvo netektis ir jos poveikis psichiatrų ir psichologų prašo patarti, kaip elgtis su vaikais netekties akivaizdoje, kaip su vaiku kalbėtis apie mirtį įvairiais amžiaus tarpsniais, kad jo dar labiau netraumuotų. Klausia, ar vežti jį į laidotuves. Pasak R. Kalkytės, yra nustatyti bendri vaiko suvokimo apie mirtį principai, priklausantys nuo jo amžiaus. Vaikai iki penkerių metų nesuvokia, kad mirtis nėra laikina.
Šio amžiaus vaikai tiki stebuklais, egocentriškai suvokia pasaulį ir gali jaustis atsakingi už tėčio ar mamos mirtį. Tokio amžiaus vaikai dar nemoka gerai savo jausmų išreikšti žodžiais.
Netektis nepamirštama, ji išgyvenama
Jų išgyvenimai gali pasireikšti miego sutrikimais, šlapinimusi į lovą, užsitęsusiomis somatinėmis ligomis, sustiprėjusiu prieraišumu prie likusio gyventi tėvo, nuolatinis dėmesio ir globos reikalavimu. Penkerių — dešimties metų vaikai jau suvokia mirtį kaip negrįžtamą išsiskyrimą su mama ar tėvu.
- Kaip greitai bet saugiai mesti svorį
- Kai maža širdelė liūdi…
- Netektis nepamirštama, ji išgyvenama - Temos - Ligos, sveikata, vaistai - paplaujosprojektai.lt
- Peržiūrų skaičius: Šeimos nario netektį patyrę žmonės nevienodai ilgai gydosi sielos randus.
Jie gali jausti stiprų poreikį palaikyti ryšį su mirusiuoju, dažnai apie jį galvoja, sapnuoja. Gali įsivaizduoti esantys jo stebimi. Pavojaus ženklai, rodantys, kad vaikai sunku susigyventi su netektimi, — pasikartojančios elgesio, mokymosi problemos, išsiblaškymas. Nuo dešimties metų iki paauglystės vaikai į netektį reaguoja labiau individualiai. Jie gali pulti į neviltį ir mėginti apsimesti, kad yra stiprūs. Suaugusieji turėtų sunerimti, jei pastebi, kad vaiką apėmusi depresija, sumažėjęs jo domėjimasis mokykla, draugais, žaidimais ir kitais dalykais, kurie jam anksčiau buvo svarbūs.
Vaikų psichiatrė sako, jog vis dėlto negalima tvirtinti, kad maži vaikai lengviau išgyvena tėvo ar motinos netektį, o vyresni — labiau.