Nuolat linksniuojami religiniai įvaizdžiai atskleidžia ne nuoširdų pamaldumą, o tikėjimo krizę. Tik galvojimas, kuris kyla iš jautrumo skausmui, turi išganančią galią.
Mykolaitis-Putinas, J. Savickis, S. Nėris, H. Radauskas, I. SimonaitytėManfredas Žvirgždas J. Biliūnas, M. Čiurlionis, XX a. Savickis, J. Aistis, Salomėja Tango duetas lieknas guodėjas, B. Brazdžionis, A. Miškinis, A. Vaičiulaitis, I. Simonaitytė, K. Binkis, S. Nėris IIA. Miškinis, V. Mačernis, K. Bradūnas, Modernioji XX a. Mackus, A. Škėma, Liūnė Sutema.
Turinys Mode rnioji XX a. Tėvynė ir asmuo J. Genties pirštas. Lietuvoje, kaip ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose, natūrali meninių srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška visiškai suvaržyta, kūrėjai turėjo paklusti komunistų partijos diktatui, visada demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmoms.
Vėliau režimo varžtai kiek atsileido, tačiau kai kurie kultūrinio gyvenimo kontrolės mechanizmai ideologinis vertinimas, cenzūra, propaganda, viešojo ir privataus gyvenimo atskirtis neprarado galios visą sovietmetį. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas: sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami.
Didysis pokario egzodas, prasidėjęs ųjų vasarą, palietė kūrybingiausius visuomenės sluoksnius, ypač literatus: išeivijoje atsidūrė du trečdaliai prieškarinės Lietuvių rašytojų draugijos narių.
Pokario Vokietijoje, sąjungininkų padalintoje į okupacines zonas, labiausiai išsiskyrė prancūzų zona, kurioje karinė ir civilinė valdžia skatino buvusių karo pabėgėlių kūrybinę saviraišką. Apsipratus su stovykline buitimi pradėta organizuotis, ieškoti draugų ir bendraminčių, prisimintos prieškarinės draugijos.
Daugiau dėmesio sulaukė draugijos suvažiavimas, vykęs m. Viešos kalbos, deklaracijos ir pareiškimai tuo metu atrodė svarbesni už pačią kūrybą — ne vienas rašytojas pajuto pareigą būti nuskriaustųjų ir pažemintųjų tautiečių vedliu, atstovauti net ar pomidorai degina pilvo riebalus tėvynėje likusiems kraštiečiams, kurie Vakaruose neturėjo balso.
Katastrofų epocha išardė klasikinių vertybių pusiausvyrą, trumpam ištrynė pažiūrų skirtumus. Visus vienijo nuoskauda ir žeminanti pabėgėlio buitis. Jų materialinė padėtis pirmaisiais pokario metais neretai būdavo geresnė negu daugumos vietinių vokiečių, jiems buvo sudarytos sąlygos užsiimti kultūrine veikla, nes manyta, kad katastrofą išgyvenusiai bendruomenei kūryba ir saviraiška turi terapinių galių, padeda įveikti praradimo skausmą.
Modernioji XX a. Alpių priekalnėse, Nekaro ir Mozelio upių pakrantėse apsistoję tango duetas lieknas guodėjas neturėjo progų grožėtis romantiškais peizažais — reikėjo kuo skubiau įtikinti pagalbą teikiančias sąjungininkų institucijas, kad jie yra nuo savo tautos kamieno sovietinio režimo atplėšta gyvastingiausia atšaka.
Nuolat grėsė deportacijos į SSRS pavojus, ne vieną karo pabėgėlį persekiojo nusikalstamo kolaboravimo su naciais šešėlis. Stovyklose galiojo karinės valdžios nustatytos griežtos taisyklės, visaip varžytos pilietinės laisvės, jų gyventojams nebuvo sudarytos sąlygos legaliai įsidarbinti ar integruotis į Vokietijos visuomenę — karą pralaimėjusi šalis žvelgė į užsieniečius kaip į nereikalingą svetimkūnį. Savo ruožtu sovietinė propaganda gundė grįžti namo, tačiau suviliojo nedaugelį — pernelyg ryškūs buvo pirmuoju sovietmečiu patirto siaubo prisiminimai.
Tokioje nepasitikėjimo aplinkoje staiga prasiveržė intelektualinės ir kūrybinės tautos galios. Nemažai lietuvių humanitarų iš arti pažino akademinę Vakarų aplinką, aukštąjį išsilavinimą įgijo užsienio universitetuose — Marija Gimbutienė Tiubingene, Algirdas Julius Greimas Paryžiuje apsigynė daktaro disertacijas.
Gerokai tango duetas lieknas guodėjas jie tapo pasaulinio lygio mokslo autoritetais — Greimas suformulavo naujus struktūrinės tekstų analizės principus ir įkūrė Paryžiaus semiotikos mokyklą, o Gimbutienės studijos atvėrė naujas etnologijos tyrinėjimų kryptis. Abu mokslininkus vienijo dėmesys lietuvių mitologijai, archajiškiems kalbos sluoksniams.
Pabėgėlių stovyklų neramią būtį patyrė ir žymiausi lietuvių filosofai Antanas Maceina ir Juozas Girnius. Hamburge buvo įsteigtas trumpai gyvavęs Pabaltijo universitetas, kuriame dėstė vyresniosios kartos lietuvių filologai Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Jonas Balys, Vincas Maciūnas. Pokario griuvėsiuose atgijo literatūra, atsiskleidė iki tol nematyta jos įvairovė: per penkerius metus Vokietijoje pasirodė pavadinimų lietuviškų grožinės kūrybos knygų.
Deja, tėvynės nostalgijos įkvėptas skaitinių srautas sietas ir su vis agresyviau besiveržiančia grafomanija. Šį bendruomenės kultūrinei egzistencijai grėsmingą reiškinį skatino pernelyg nuolaidi kritika, kvietusi palankiai vertinti viską, kas parašyta lietuviškai.
Literatūra diferencijavosi — gilėjo takoskyra tarp masinės ir elitinės, į išliekamąją vertę pretenduojančios kūrybos.
Išleista ir poezijos antologija Tremties metairedagavo Bernardas Brazdžionis tango duetas lieknas guodėjas, kurioje stengtasi pateikti išsamų katastrofiško laikotarpio kūrybos vaizdą ir nustebinti skaitytoją autorių gausa — buvo galima pamanyti, kad egzodo sąlygomis staiga prasiveržė visos bendruomenės kūrybinės galios.
Rašytojų žodis pasiekė skaitytoją ir per spaudą, eilėraščiai ir novelės įsiterpdavo tarp kasdienių politikos naujienų — iš labiausiai literatūrai nusipelniusių leidinių minėtini laikraščiai Žiburiai, Tėviškės garsas, Mūsų kelias, almanachai Gintaras, Baltija, Gabija, kuriuose skelbta — m. Į istoriją įėjo mokytojams skirtas žurnalas Tremtinių mokykla, kuriame pirmą kartą buvo prabilta apie patriotinių šūkių nuvertėjimą. Polemikų taikinyje atsidūręs Nyka-Niliūnas pagarsėjo kaip negailestingas, autoritetų nepaisantis literatūros kritikas.
Lietuvių poezijos Olimpe tuo metu buvo įsitvirtinusi prieškario lyrikų karta, pasirinkusi konservatyvią, Maironio laikais dvelkiančią patriotinę retoriką. Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša ir Stasys Santvaras buvo lengvai atpažįstami, nevengė kartojimosi — nauji jų rinkiniai rodė grįžimą prie laiko patikrintos tradicinio ketureilio formos.
Poezija šiais tikro ir suvaidinto heroizmo ir didingų frazių laikais buvo privilegijuotas žanras, lengvai skynęsis kelią į spaudą. Itin mažai šiuo laikotarpiu sukurta stambiosios prozos kūrinių — romanų.
Viena retų išimčių — Vinco Ramono romanas Kryžiaisukėlęs polemikos audrą tarp liberalų ir katalikų, tvirtinęs, kad lietuviui tėra skirti du keliai — į Romą arba į Maskvą. Vincas Krėvė, pasibodėjęs stovyklinio gyvenimo kasdienybe, užsisklendęs kūrė biblinės tematikos epą Dangaus ir žemės sūnūs, o Pietų Prancūzijoje, išdidžioje vienatvėje, tėvynę praradęs ambasadorius Jurgis Savickis rašė literatūrinį dienoraštį Žemė dega.
Nuolat vykstant ginčams spaudoje, išeivijos rašytojai anksti išmoko pakantumo vienas kitam — literatūros šventėse dalyvaudavo ir premijomis būdavo apdovanojami įvairių kartų ir ideologinių stovyklų atstovai. Nors Nyka-Niliūnas ir skundėsi, kad vyresnieji nelinkę užleisti išsikovotų vietų Parnase, faktai bylojo ką kita — jau Vokietijos laikotarpiu būsimieji žemininkai buvo vertinami kaip poetinio žodžio atnaujintojai.
Jiems teko trys iš keturių ųjų pradžioje Tiubingene paskirtų išeivijos literatūrinių premijų. Tuo metu atsirado poreikis sukurti akademinės krypties žurnalą, panašų į prieškario Židinį arba Naująją Romuvą, kur atsirastų vietos ir intelektualiai analizei, ir aukščiausios kokybės kūrybai, ir argumentuotoms knygų recenzijoms. Žurnale derinta nuosekli katalikiška orientacija ir reiklumas estetinėms vertybėms.
Aidai ypač sustiprėjo redaktoriumi tapus ambicingam poetui Kaziui Bradūnui. Šiuo laikotarpiu tango duetas lieknas guodėjas susiformavo egzistencinė jaunosios kartos pasaulėžiūra, kuriai didelę įtaką darė Juozo Girniaus filosofija.
Nepasitenkinimas tikrove vedė į pasakos sri- Modernioji XX a. Apie save paskelbė avangardinė Žvilgsnių grupė Adolfas ir Jonas Mekai, Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergisatstovavusi radikaliam modernizmo sparnui, eskperimentavusi su kalba, naudojusi kinematografinio montažo, kelių menų sąveikos efektus.
Pirmasis Žvilgsnių žurnalo numeris pasirodė ųjų kovą Vysbadene. Teatriniam gyvenimui dinamizmo suteikė ir maištingo avangardizmo dvasios įnešė Antanas Škėma. Pokario metais pamažu sklaidėsi greito sugrįžimo viltis, veikusi kaip bendruomenę mobilizuojanti idėja. Greito Vakarų sąjungininkų karo su Sovietų Sąjunga perspektyva ilgainiui nutolo, aiškėjo karti tiesa — Vakarų vyriausybės nesiryžo aktyviau priešintis pusę Europos pavergusioms komunistinėms jėgoms, juolab kelti Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą.
Į besikeičiančią situaciją rašytojai reagavo skirtingai, skyrėsi ir jų santykis su tikrove. Kai kurie taip ir neperžengė ųjų ribos, neįsisąmonino katastrofų epochos naikinančio masto, nuolat gręžiojosi į prarastų vaikystės mitų ir utopijos žemę.
Archetipinio rojaus provaizdžiu tapo vaikystės bambuko anglis liekninanti juosmens juosta peizažas Vaičiulaičio, Katiliškio prozoje, Bradūno, Nykos-Niliūno poezijoje.
Brazdžionį arba Aistį skaitė, deklamavo, dainavo visi, ir šis visuotinis populiarumas neoromantikams neišėjo į naudą, nebeskatino atsinaujinti. Dauguma vokiškai kalbančiuose kraštuose susitelkusių lietuvių rašytojų paliko Europą, fiziškai dar labiau nutoldami nuo gimtinės išimtys: Eduardas Cinzas, apsistojęs Belgijoje, Vladas Šlaitas ir Kazys Barėnas Anglijoje, Antanas Maceina liko Vokietijoje.
Dauguma apsistojo JAV, kur jau ir anksčiau būrėsi gausios lietuvių bendruomenės; kai kurie pasiekė net tolimuosius Australijos ar Lotynų Amerikos krantus. Tremtinių vaidmuo jiems jau akivaizdžiai nebetiko — nuo šiol jie laikytini išeiviais, savo noru pasirinkusiais gyvenamąją šalį. Kultūrinio veikimo sąlygos pasunkėjo, reikėjo patiems ieškoti pragyvenimo šaltinių, griebtis darbo, dažnai nesusijusio su kūrėjo pašaukimu. Tačiau tai buvo laisvo žmogaus laisvame pasaulyje rūpesčiai, nelygintini su tuo, ką teko patirti rašytojų kolegoms stalinistinio režimo niokojamoje Lietuvoje.
Rašytojas ir visuomenė totalitarizmo gniaužtuose. Po trijų okupacijos bangų Lietuvos visuomenė tango duetas lieknas guodėjas patyrusi šoką, visas viešas ir privatus gyvenimas persmelktas baimės. Sovietų valdžia skelbė socializmo pergalę, viešumoje skambėjo himnai išvaduotojams, o miškuose vyko partizaninis karas, Sibiro kryptimi dardėjo traukiniai su niekuo nenusikaltusiais žmonėmis.
Represijos palietė visus visuomenės sluoksnius, tačiau ypač nukentėjo Nepriklausomybės laikotarpiu susiformavęs elitas: mokytojai, gydytojai, karininkai, valstybės tarnautojai. Suformuluoti uždaviniai literatūrai: fašizmo, nacionalizmo, kapitalizmo smerkimas, Stalino ir komunistų partijos šlovinimas, tikėjimas komunizmo šviesiu rytojumi.
Nuo tada iki pat Modernioji XX a. Tai reiškė, kad literatūra iš esmės yra politikos įrankis. Ji turėjo būti kuriama pagal vienintelį legalų metodą — socialistinį realizmą. Socialistinis realizmas puoselėjo konservatyvų estetinį skonį XIX a. Personažai be vidinio gyvenimo labiau panėšėjo į ideologines marionetes negu į gyvus žmones. Prozoje buvo pageidaujamas didžiulės apimties romanas, šlovinantis šalies augimą, statybas, tango duetas lieknas guodėjas dominavo himnas, odė, pakilaus tono žanrai.
Literatūra turėjo atlikti propagandos funkciją, todėl Stalino metais jokia kitokia literatūra buvo nepageidaujama ir nepriimtina. Lietuvių tautosaka paremtas ir jaudinančią meilės istoriją pasakojęs Kazio Borutos romanas Baltaragio malūnas, pasirodęs m. Balys Sruoga ilgai verčiamas taisyti autobiografinį romaną Dievų miškas, kuriame pasigendama tiesioginio fašizmo pasmerkimo, o pagrindiniam pasakotojui tango duetas lieknas guodėjas, kad jis esą tesirūpina fiziologiniais reikalais ir herojiškai nekovoja su priešais.
Romanas buvo išleistas tik m. Režimas mokėjo savo tikslams panaudoti autoritetą įgijusius rašytojus — kuo didesnis talentas atsidurdavo sovietinių kultūros prievaizdų akiratyje, tuo labiau jis buvo spaudžiamas kurti schematiškus, atvira propaganda dvelkiančius kūrinius. Tarp poetų pamažu garsėjo kartu su ąja lietuviškąja sovietine karių divizija iš fronto sugrįžęs Eduardas Mieželaitis, rašytojų susirinkimuose sulaukdavęs nuožmios kritikos dėl tariamo dekadentizmo.
Privalomų temų repertuaras varžė žemininkų kartos poetą Eugenijų Matuzevičių.
Iš gabesnių prozininkų minėtini Juozas Baltušis, Alfonsas Bieliauskas, Mykolas Sluckis, kurie vėliau, socrealizmo disciplinai švelnėjant, paskelbė meniškai vertingų kūrinių. Stalininiu laikotarpiu ypač nukentėjo dramaturgija. Oficialioji kritika tei- Modernioji XX a. Drama be konfliktų pasidarė nevisavertė. Buvo draudžiamos temos, kurių rašytojas negalėjo imtis arba labai rizikuodavo būti apkaltintas neteisingu jos traktavimu.
Planinės ekonomikos nesėkmės, kolūkių darbo nesklandumai buvo nutylimi, o buvusio kaimo, vienkiemių ilgesys galėjo būti demaskuotas kaip neleistinas dairymasis į praeitį.
Nuolat užkliūdavo liūdesio, nevilties nuotaikos. Rašytojas stalininio teroro metais neturėjo didelio pasirinkimo, kaip elgtis. Tylėjimas arba protestas buvo tango duetas lieknas guodėjas valdžios sankcijomis, kalėjimu arba tremtimi, pasitraukus į mišką ir pasiryžus ginkluotai kovai prieš okupantus laukė neišvengiama mirtis. Situacijos beviltiškumą atskleidžia rašytojų biografijos. Pokario metais poetas Vincas Mykolaitis-Putinas apsisprendė viešam kultūriniam darbui Lietuvoje ir begaliniams kompromisams.
Kitas poetas Antanas Miškinis buvo ištremtas. Likęs Lietuvoje, Mykolaitis-Putinas neišvengiamai atidavė duoklę stalininiam režimui — išleido socializmo statybas šlovinantį eilėraščių rinkinį Sveikinu žemę Būdamas lageryje, Miškinis pasirašė ir atvirą tremtinių laišką, smerkiantį Mykolaičio-Putino kolaboravimą. Po Stalino mirties grįžęs į LietuvąMiškinis leido eiliuotą propagandą primenančius lyrikos rinkinius, viešai demonstravo optimistinę pasaulėžiūrą ir tikėjimą šviesiu komunizmo rytojumi.
Ir Mykolaičio-Putino, ir Miškinio atvejai rodo rašytojo padėties sudėtingumą. Putinas, ilgai varžytas stalinizmo laikais, vėliau galėjo kiek lengviau atsikvėpti, jam buvo sudarytos sąlygos dėstyti universitete. Lagerių siaubą perėjusiam Miškiniui net ir sušvelnėjęs režimas nežadėjo jokių nuolaidų. Paradoksalu, kad būtent ištrūkęs į laisvę ir grįžęs į išsvajotą tėvynę Miškinis iš tikrųjų pajuto esąs sovietinės sistemos belaisvis ir pradėjo gyventi dvigubą gyvenimą: viešumoje odes socializmui deklamavęs poetas artimų draugų būryje tarsi nusiimdavo kaukę ir atskleisdavo tragišką savo asmenybės pusę.
Be ideologinės doktrinos, rašytojai susidūrė su keliapakope cenzūros sistema. Knygų Modernioji XX a. Knygos rankraštis perkomunizmo rytojų, gali išprotėti eidavo per leidyklos vadovybės, redaktorių rankas, nuo to paralyžiuojančio sąmonę tada patekdavo į Glavlitą, leidykla turėdavo įtraukti susidvejinimo.
Šis sistemos nenuspėjamumas kėlė visa persmelkiančią baimę, ir leidyklas dažniausiai pasiekdavo tokios knygos, kur jau nebūdavo ką šalinti. Stalininiai metai išmokė rašytojus atsirinkti, ką reikia sakyti viešumoje, o ką pasilikti sau.
Savicenzūra tapo nuolatine, sunkia, bet neišvengiama rašytojo būsena.
Vis dėlto ir jie jautė dvasinę tuštumą, ieškojo patvaresnių vertybių, gręžėsi į tautosaką, ilgėjosi prieškarinio neoromantizmo, pasiekiamo iš vienintelio legalaus šaltinio — Nėries poezijos. Ši karta entuziastingai reagavo į staigų Mieželaičio pripažinimą m.
Net tuos kūrinius, kuriuose iš pirmo žvilgsnio nieko ypač sovietiško nėra, turėjo būti galima paaiškinti sovietiniame kontekste. Petkevičius beveik neabejojo, bet aukštesni komiteto valdininkai, kurių jis nepažinojo, prieš Herkų Mantą stojo piestu, nes toks brangus filmas apie nežinia kur ir kada gyvenusius prūsus tarybiniam žiūrovui bus visai nereikalingas, o gal ir žalingas.
Petkevičius išmetė pagrindinę savo kortą. Rašytojas neblogai pažinojo sovietinių valdininkų mentalitetą, todėl į Maskvą atvažiavo kapitaliai pasiruošęs — išstudijavęs K.
Markso ir F. Engelso raštus, kur rado citatų, kad abu marksizmo klasikai labai vertino Herkaus Manto vadovaujamą prūsų sukilimą prieš vokiečius. Tokios kor- Modernioji XX a. Sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. Neigiamas prozos personažas išsako valdžiai netinkamas idėjas, o literatūros istorikas sukritikuoja tuos autorius, kurių šiaip jau net minėti nevalia, — vien tam, kad skaitytojo atmintyje išliktų jų pavardės. Galima buvo smerkti ir kritikuoti Vakarus, o turėti galvoje Sovietų Sąjungą Icchokas Meras buvo priverstas romano Strip tizas veiksmo vietą perkelti į Paryžių, nes Vilniuje tokių personažų būti negalėjo.
Prūsų kovos su kryžiuočiais Romualdo Granausko Jaučio aukojimas dažnai būdavo skaitytojų aiškinamos kaip lietuvių priešinimasis rusams. Literatūros gyvastis išeivijoje. Rašytojai, universitetų profesoriai ir daugelis kūrybinės inteligentijos atstovų buvo priversti užmiršti savo senuosius užsiėmimus ir griebtis atsitiktinių, kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo nereikalaujančių darbų. Ne vienam teko pasidarbuoti medkirčiu, duobkasiu, liftininku, akmenskaldžiu. Nedaugeliui pasisekė gauti darbą kūrybinėje sferoje Landsbergis mėgino tapti Holivudo scenaristukiti profesinę veiklą susiejo su tango duetas lieknas guodėjas Aistis, Radauskas, Nyka-Niliūnas dirbo didžiausioje Amerikos knygų saugykloje — Vašingtono Kongreso bibliotekoje.
Išeivių rašytojai išsibarstė žemyno platybėse po įvairių didmiesčių lietuviškas kolonijas — nebeliko karo pabėgėlius siejusios bendruomeniškumo dvasios, tačiau sustiprėjo iškilių asmenybių reikšmė. Šios antologijos įvade kritiškai įvertintas tarp išeivių paplitęs kankinių ir herojų įvaizdis, kurį puoselėjo kai kurie vyresni poetai, patikėję, kad jie yra paskutiniai kovotojai dėl pavergtos tautos garbės ir tiesioginiai Maironio įpėdiniai.
Užtat ir nesame joki didvyriai, nes pabėgimas tokiu ir lieka, vis vien ar jį nulėmė didesnis ar mažesnis pagrindas. Vėliau Girniui buvo priekaištaujama, kad jis persistengė visą antologijoje apie save paskelbusią poetų kartą suburdamas po egzistencializmo vėliava ir taikydamas jiems idėjinės poezijos apibrėžimą. Iš visų žemininkų gal tik Nyka-Niliūnas buvo nuoseklus intelektualinės poezijos kūrėjas. Kita vertus, pokario metais, kai įsitikinta daugelio klasikinių vertybių žlugimu, būtent egzistencializmo filosofija atnaujino pasitikėjimą būties prasmingumu.
Skaitant žemininkus, galima atpažinti bendrą patirtį, tam tikro laikotarpio poetinį repertuarą ir net tam tikru laikotarpiu vienijusią pasaulėžiūrą. Žemės idėjų tęsinys — žurnalas Literatūros lankai —redaguotas Baltimorėje, leistas Buenos Airėse ir tapęs solidžiausiu išeivijos leidiniu, skirtu tik literatūros ir kultūros problemikai. Žurnalo iniciatorius — Bradūnas, dar pokario Vokietijoje redaguotuose Aiduose — subūręs bendraminčius literatus, jautusius nepasitenkinimą kultūriniu sąstingiu.
Žurnale greta rūpestingai atrinktų grožinės literatūros tekstų buvo skelbiamos ir reiklios, dažnai kritiškos recenzijos, kurias įvairiais slapyvardžiais skelbė ir jau išgarsėję žemininkai, ir jų bendražygiai — Landsbergis, Kaupas, Greimas.
Literatūros lankų kritikai tapo autoritetinga jėga, su kuria turėjo skaitytis visa išeivijos spauda, nebedrįsusi liaupsinti grafomanų knygų. Būtent žemininkų-lankininkų grupės kritikai formavo išeivijos literatūros kanoną, nubrėžė jos vertinimo gaires, galiojančias ir šiandien. Tai anaiptol nereiškia, kad toks intelektualus kritikas pretenduoja į tiesos monopolį.
Literatūros lankuose buvo sveikinamos bet kurios meniškai vertingos iniciatyvos, kovota prieš mėginimus pajungti literatūrą kurios nors idėjos diktatui. Taigi liberalais ir estetais nepatiklių oponentų apšaukti žemininkai-lankininkai kovojo prieš visokios rūšies totalitarizmą. Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, juo geriau. Literatūros lankams sustojus, estafetę perėmė liberaliosios krypties akademinis žurnalas Metmenys. Šio leidinio iniciatorius ir pirmasis redaktorius Vytautas Kavolis — intelektualiai formavosi jau emigracijoje, nuo m.
Pirmasis Metmenų numeris pasirodė m. Žurnale taip pat spausdinta originali išeivijos rašytojų, o po m. Metmenų, Akiračių numeriai slapta buvo gabenami į Lietuvą, dėl juose pasirodžiusių straipsnių vyko gyvos diskusijos.
Kita vertus, skaityti ir platinti tokią spaudą totalitarinės cenzūros sąlygomis buvo pavojinga, ji prilyginta antisovietinei propagandai. Katalikiškosios krypties kritikai būrėsi apie Aidų žurnalą, kuriame ir toliau ypač redaguojant Girniui ir Vaičiulaičiui buvo laikomasi aukštų meninės vertės standartų.
Pastangas apmąstyti lietuvių literatūros klasiką rodė solidžiai parengti Kristijono Donelaičio ir Maironio jubiliejams skirti žurnalo numeriai. Nuo m. Greta apžvalginio kolektyvinio veikalo Lietuvių li teratūra svetur, —, daug informacijos apie rašytojus ir knygas skelbė ir Bostone nuo m.
Lietuvių rašytojų draugijos reikšmė nuo šeštojo dešimtmečio ėmė menkėti. Ši organizacija apie save primindavo kasmet skirdama premijas už geriausias metų knygas nuo Būta ir kitų premijų, iš kurių itin išsiskyrė Vinco Krėvės literatūrinė premija, įteikinėta Monrealyje nuo m.
Premijos dažnai pakurstydavo nesutarimus. Bene triukšmingiausia diskusija kilo, kai m. LRD premija nepaskirta vienam geriausių išeivijoje sukurtų romanų — Mariaus Katiliškio Miškais ateina ruduo. Tuomet labai paaštrėjo konfrontacija tarp žemininkų-lankininkų, palaikiusių Katiliškį, ir vyresniosios rašytojų tango duetas lieknas guodėjas, ištikimos prieškario neoromantinėms tradicijoms.
Išeivijoje visą laiką buvo juntamas ideologinis susiskaidymas — greta katalikiškų ir tautininkų bei kitų daugiausiai prieškario politinių partijų tęstinumu besirūpinusių organizacijų bene veikliausi buvo liberalai santariečiai, rengę suvažiavimus Tabor Farm vietovėje Mičigano valstijoje.
Čia kelis dešimt mečius rinkosi kūrybinis išeivijos elitas. Tango duetas lieknas guodėjas būryje buvo galima sutikti perspektyvų politiką Valdą Adamkų bei sparčiai garsėjantį poetą ir totalitarizmo kritiką Česlovą Milošą Czesław Miłosz. Buvo daug ginčijamasi dėl Vakaruose išleistos Milošo knygos Paverg tas protasįtaigiai atskleidusios komunizmo prigimtį. Santariečiai išreiškė solidarumą ne tik su ųjų Vengrijos sukilėliais, bet ir kodėl sunku mesti svorį po 40 metų kylančiais protesto sąjūdžiais JAV: kovotojais prieš karą Vietname, rasinės diskriminacijos priešininkais, kolonijinių valstybių tautinio apsisprendimo šalininkais.
Šeštajame dešimtmetyje buvo parašyti svarbiausi pokario išeivijos romanai: greta Katiliškio tradicinį lietuvišką kaimą įamžinusios Užuovėjos ir tragiškos istorijos Miškais ateina ruduo pirmiausia minėtina Antano Škėmos Balta drobulė ir Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai Pūkelevičiūtė — — plataus kūrybinio diapazono rašytoja, debiutavusi gaivališkai drąsių eilėraščių rinkiniu Metūgėsvėliau rašė melodraminėmis nuotaikomis pulsuojančią autobiografinę prozą, vaidino išeivijos teatrų scenose.
Rašytojai rėmėsi ne tik klasikinio realizmo tradicija, bet vis drąsiau eksperimentavo griebdamiesi naujų išraiškos priemonių, nusižiūrėtų iš maištingos Vakarų literatūros — Ernesto Hemingvėjaus Ernest Hemingway reportažinio stiliaus prozos, spontaniškos, laisvą džiazo ritmą mėgdžiojančios bytnikų kūrybos.
Vyresnieji literatai užsiėmė atsiminimų ir dienoraščių rašymu, bandydami įprasminti praeitin nužengusią epochą ypač išskir- Modernioji XX a. Išlaisvėjo ir vakarietišką stilistiką perėmė dramaturgija — Škėma, Landsbergis ir Kostas Ostrauskas į sceną perkėlė pokario kartą graužiantį egzistencijos absurdą, jų dramos idėjiškai giminingos panašiu laiku išgarsėjusioms Samjuelio Beketo Samuel BeckettEženo Jonesko Eugène Ionesco pjesėms.
Poezijoje greta jau išgarsėjusių žemininkų iškilo nužemintųjų, arba bežemių, karta. Daugiausia JAV didmiesčiuose brendę poetai liudijo vis gilėjančią egzodo traumą: juos žeidė jau ne prarastos tėvynės netektis, o netikėtos identiteto deformacijos, įtampa tarp bendruomenės puoselėjamų tradicijų, įsipareigojimo saviesiems ir jau nesvetimos amerikietiškos tikrovės.
Kad ir kokia viliojanti būtų ta tikrovė, nė vienas jų netapo anglakalbiu rašytoju, neįstengė galutinai integruotis JAV kultūros scenoje kurioje nauji vardai šiaip jau pasitinkami geranoriškai. Kai rašytojas kreipiasi tik į nedidelės diasporos atstovus, jo kūryboje neišvengiamos tampa susvetimėjimo, nesusikalbėjimo, nusivylimo kalba temos.
Neatsitiktinai poezijoje vis platesnės tapo tango duetas lieknas guodėjas, bevardės, nusiaubtos badmečio, niekam nepriklausančios teritorijos plg. Liūnės Sutemos rinkinių pavadinimus ir pagrindinius jų motyvus. Natūralią išeivijos literatūros evoliuciją sutrikdė kelios staigios mirtys: autoavarijose žuvo Škėma ir Mackusjaunas mirė Kaupas Išeivija juto, kad kūrybinis jos potencialas su kiekviena netektimi senka, nes neatsiranda kūrybingų jaunimo pajėgų.
Santa Montefiore - Namas Prie Juros 2013 LT
Beveik neiškyla naujų vardų, išskyrus jau iš sovietinės Lietuvos emigravusius rašytojus — pirmiausia minėtini Izraelyje m. Išeivių požiūris į ryšius su Lietuvoje likusiais kūrėjais buvo nevienareikšmis. Dauguma jų mielai sutikdavo į Ameriką atvykusius lietuvius, sovietinių kultūrinių delegacijų atstovus, mezgė asmeninius kontaktus, tačiau buvo kategoriškai nusiteikę prieš bendradarbiavimą su oficialiąja LSSR rašytojų sąjunga ir prieš savo kūrybos perleidimą Lietuvoje.
Kita vertus, sovietinėse literatūros istorijose, mokyklų vadovėliuose ir enciklopedijose išeivijos rašytojai kategoriškai ignoruoti, ypač jei jie būdavo paskelbę sovietinei propagandai prieštaraujančių kūrinių. Pamažu į literatūros kanoną buvo sugrąžintas prieštaringų pažiūrų prozos klasikas Krėvė, tačiau Amerikos balso radijo lietuviškoje redakcijoje dirbusio Vaičiulaičio sovietinis Glavlitas nepraleido. Pasirodė ir vienu metu su sovietiniu režimu dialogą mėginusio megzti Jono Meko eilėraščių rinkinys Perleistas ir socialistinio realizmo autoritetui Baltušiui įspūdį padaręs Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo.
Visos šios knygos tapdavo reikšmingais kultūrinio gyvenimo įvykiais, tango duetas lieknas guodėjas greitai išgraibstomos. Tačiau visaverčiai ryšiai su išeivijos literatūra galėjo megztis tik po m. Siekis grąžinti kultūros tradicijas ir istorinę atmintį. Okupacijos ir tautos naikinimo akivaizdoje Lietuvoje instinktyviai buvo bandoma saugoti tautinę tapatybę ir istorinę atmintį.
Tokiomis aplinkybėmis konservatyvios estetinės nuostatos tradicinė gamtos lyrika, XIX a. Pokario metais studijuoti į Vilnių atvykusi jaunoji karta pripildė miestą liaudies dainų. Jaunuoliai dainuodavo ne tik choruose, bet ir tiesiog traukdami gatve. Tarp eisenos dalyvių būta ir vėliau išgarsėjusių kultūros žmonių — rašytojas Kazys Saja, dailininkas Rimtautas Gibavičius ir kt.
Vis naujų rusifikacijos kampanijų akivaizdoje poetai kūrė himnus lietuvių kalbai, dramose, romanuose, poemose atgaivinta herojiškoji Viduramžių Lietuvos istorija, dažnas spektaklis publikos Modernioji XX a.
Vilniaus akademiniame dramos teatre aštuntajame dešimtmetyje pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija Mindaugas, Tango duetas lieknas guodėjas, Katedra tapo istorinės savimonės apoteoze. Spektakliuose ekstazę patirdavę žiūrovai dažnai net nepastebėdavo ten pat išsakytos antiklerikalinės kritikos, plakatinės personažų retorikos. Kauno valstybiniame dramos teatre Jonas Jurašas užsimojo pastatyti Juozo Grušo istorinę tragediją Barbora Radvilaitė, tačiau pateko į sovietinių cenzorių spąstus.
Po m. Jurašui liepta pašalinti spektaklio finale pasirodantį Aušros Vartų stebuklingąjį paveikslą, pakeisti kai kuriuos kitus prasminius akcentus.
Tada jis parašė atvirą laišką LSSR kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms, kupiną maišto dvasios. Jautrus ir kryptingas teatras su visa stilių ir žanrų įvairove — nuo tragedijos iki vodevilio — per kelerius metus gali pakeisti liaudies pasaulėžiūrą. O suluošintas teatras, vietoj sparnų turįs kanopas, gali ištvirkinti visą tautą. Po tokio nevilties šūksnio Jurašui teko trauktis iš teatro, spektaklis Barbora Radvilaitė, pakoreguotas pagal cenzūros reikalavimus, dar kurį laiką buvo rodomas neminint režisieriaus pavardės.
Tautosakiniai motyvai tebebuvo populiarūs pirmaisiais pokario metais Kazio Borutos Baltaragio malūnas, partizanų lyrikavėliau įteisinti oficialiai pripažintų poetų kūryboje Mieželaičio, Just.
Marcinkevičiaus, Maldonio kaip liaudies dainos stilizacija, naudoti adaptuotose pasakose ir jomis paremtuose spektakliuose Aldonos Liobytės kūryba. Jaunesnė poetų karta siekė atverti gilesnius archetipinius, mitologinius kultūros sluoksnius, socialistiniam realizmui visiškai svetimus folkloro bruožus tango duetas lieknas guodėjas juoką, groteską Sigitas Tango duetas lieknas guodėjas, Vytautas P.
Bložė, Marcelijus Martinaitis. Literatūros mokslininkas Donatas Sauka knygoje Tautosakos savitumas ir vertė brėžė paraleles tarp primityviojo meno, tautosakos ir moderniosios dailės. Mitologinių motyvų proza paneigė marksistinę linijinio ir progresinio laiko sampratą, priminė apie visai žmonijai ar atskiroms tautoms bendrą kolektyvinę pasąmonę. Žemdirbiška kultūra, žemės darbai tapo ritualais, kurie ir poetizuojami, ir apraudami kolektyvizacijos ir vienkiemių bei senųjų kaimų naikinimo akivaizdoje Juozo Apučio, Romualdo Granausko proza.
Buvo ir poetų, kuriems svetimas generacinis kolektyvizmas, kurie savo poetinę prigimtį bandė išreikšti gimtojo regiono tarme Stasys Anglickis, Albinas Žukauskas. Sauliaus Tomo Kondroto prozoje baltų mitologija susipynė su universaliais mitais, priartėjo prie vakarietiško romano mitinio pasaulėvaizdžio, sudarė atsvarą racionaliam, totalitariniam mąstymui. Mitologinis literatūros klodas, domėjimasis archajinėmis kultūromis siejo su moderniąja Vakarų kultūra primityvizmas, archaizmas, žavėjimasis pirmykštėmis kultūromis moderniame mene, pasąmonės tyrinėjimas psichologijoje bei išeivijos kultūra pvz.
Panašūs procesai vyko dailėje, muzikoje, kitose meno srityse Petras Repšys, Bronius Kutavičius. Moderniosios literatūros proveržis ir sąstingis. Panašiai kaip XIX a. Nuo septintojo dešimtmečio antrosios pusės kūrėsi įvairūs turizmo, kraštotyros, folkloro klubai, savišvietos rateliai, folkloro ansambliai, kurie rinko senąją kultūrą, šventė senąsias šventes Rasas, Vėlines ir kt. Jaunimas ekspedicijose atrasdavo autentiškas iki tol negirdėtas dainas, pasakojimus ir sovietinės ideologijos nepaveiktą gyvenimo būdą senuose kaimuose.
Gyva liaudies kultūra, dainos, pasakos, sakmės, atsineštos iš kaimo, tapo pagrindiniu kultūros šaltiniu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios legaliai veikė Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubas, rengęs išvykas į XIX a.
Sovietų Sąjungai toliau persekiojant kitaminčius, slopinant tango duetas lieknas guodėjas kokias pilietines iniciatyvas, ribojant migracijos laisvę, oficialioji valdžia skelbėsi esanti didžiausia žmogaus teisių gynėja. SSKP generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas kartu su kitų Rytų ir Vakarų šalių vadovais pasirašė Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamąjį aktą, prisiimdamas įsipareigojimą, kad SSRS laikysis žmogaus teisių.
Šis deklaratyvus įsipareigojimas paskatino kurtis nuo sovietų valdžios nepriklausomas Helsinkio grupes SSRS sąjunginėse respublikose. Pirmą tokią grupę Maskvoje įkūrė garsus rusų disidentas Andrejus Sacharovas.
Vėliau šiai organizacijai, siekusiai viešinti visus represinių sistemų nusikaltimus, priklausė Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė. Veikliausias ir stipriausias buvo katalikiškas pogrindis — jo narių negąsdino galimi susidorojimai, jie greitai susiorganizuodavo nelegalias spaustuves, leido sovietinei cenzūrai nepaklūstančius laikraščius ir žurnalus Aušra, Pastogė, Vytis platino Vakaruose išleistas antisovietines knygas.
Tarp šio pasipriešinimo sąjūdžio narių buvo ir intelektualų, išskirtinių eruditų, pavyzdžiui, Naujojo Testamento vertėjas kunigas Česlovas Kavaliauskas, vertėjas, redaktorius Petras Kimbrys. Informacinė blokada nebebuvo tokia veiksminga. Vis daugiau grupių bandydavo groti roką, tapo madinga nešioti ilgus plaukus, o norint gauti džinsus tekdavo pakloti sumą, pranokstančią vidutinę mėnesio algą. Visos neformalios grupės stengėsi susikurti nepriklausomą gyvenimo erdvę, gyventi taip, tarsi komunistinis režimas nė neegzistuotų.
Katalikų Bažnyčia, etnokultūrinis sąjūdis Romuvajaunimo hipių judėjimas, menininkų bohema sudarė alternatyvias, nuo režimo iš dalies arba visiškai nepriklausomas bendruomenes.
Tokių bendruomenių ir tokios autonomiškos kultūros kūrimasis valdžiai buvo ne ką mažesnis galvos skausmas negu tiesioginė jos kritika ar politinės opozicijos galimybė.
Nuo pat tos akimirkos, kai ištekėjo, Marina norėjo vaikų.
Totalitarinis režimas netoleruodavo to, kas nekontroliuojama, kas neatitinka vienos tvarkos. Bet koks autonomiškas veiki- Modernioji XX a. Visa tai kūrė žmonės, kurie augo ir brendo jau sovietinės okupacijos metais, kuriems nereikėjo keisti savo pažiūrų pokariu, kuriems neteko pereiti tardymų ir tremties pragaro. Įdomu tai, kad jaunų žmonių visuomeniniai sąjūdžiai iš esmės sutapo su pagrindinėmis to meto literatūros kryptimis. Apie septintojo dešimtmečio vidurį Lietuvoje vis daugiau pasirodo modernios, drąsios, improvizacijų laisve stebinančios literatūros.
Geda, Martinaitis, Bložė domėjosi archajiškomis kultūromis, primityvizmu, giliaisiais lietuvių tautosakos lygmenimis. Tomas Venclova kūrė intelektualią poeziją ir dalyvavo negausiame politiniame pogrindyje, nepabūgo įsitraukti į Helsinkio grupę. Jonas Juškaitis vertė Rainerį Mariją Rilkę Rainer Maria Rilke ir perėmė iš jo poezijos daug įvaizdžių bei intonacinių ypatumų, nebeslėpė susidomėjimo katalikiškuoju egzistencializmu.
Judita Vaičiūnaitė nuo neoromantinio lyrizmo perėjo prie intelektualinės kultūros istorijos ir miesto erdvės refleksijos. Egistencializmo idėjų atgarsiai literatūroje ir absurdo teatras buvo natūrali menininkų reakcija į sovietmečio sistemą ir stagnaciją.
Tikrovė atrodė sunkiai suvokiama, žmogaus gyvenimas priklauso ne nuo jo paties, o nuo anonimiškos ir žmogiška logika nesivadovaujančios jėgos. Sovietinės tikrovės groteskas neišvengiamai pasuka dramą absurdo teatro link — nuo populiarios Kazio Sajos Mamutų medžioklės iki studentų teatro pastatymų pagal Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjeses Maratonas ir Duobė, susilaukusių ir profesionalų režisieriaus Juozo Miltinio dėmesio.
Vėliau šią stilistiką tęsė Juozas Erlickas. Ironijos, grotesko netrūko Stasio Jonausko, Vlado Šimkaus poezijoje, devintojo dešimtmečio Sauliaus Šaltenio apsakymuose. Rašytojai vis labiau ėmė tolti nuo socialistinio realizmo kanonų, Lietuvą pasiekdavo daugiau išeivijos knygų ir Vakarų autorių vertimų poezijai ypač svarbi antologija XX a.
Vakarų poetaiprozai — Hemingvėjaus, Folknerio FaulknerKamiu Camus ir kitų autorių vertimai. Nemažai Vakarų poetų pasirodė m. Manoma, kad apie septintojo dešimt mečio vidurį literatūros pajėgumas Lietuvoje ir išeivijoje tapo maždaug apylygis.
Modernioji Literatūra
Be abejo, moderniosios literatūros proveržis nevyko be trukdžių. Moderniosios meno kryptys nebuvo priimtinos oficialiai, nors, jeigu per daug nešokiruodavo, būdavo tyliai toleruojamos. Kai aisiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo ir slaptų jo laidotuvių į gatves netikėtai plūstelėjo minios jaunimo, valdžia reagavo visu griežtumu — milicija suėmė apie žmonių.
Todėl m. Nusitaikyta į moderniosios literatūros autorius, pirmiausia į poetus, painiose metaforose mėginant atpažinti užšifruotą antisovietinį kurstymą — išbarstomas jau anonsuotas ir knygynuose kaip signalinis egzempliorius pasirodęs Vytauto Bložės eilėraščių rinkinys Preliudai, neišleidžiama Tomo Venclovos parengta vertimų knyga Choras.
Iš pasaulio poezijos, sulaikoma Juozo Apučio apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje bei Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys Surūdijusi rožė. Tačiau tais pačiais m. Šios knygos viešai aštriai kritikuojamos, komplikuojasi visų šių autorių tolimesnis kūrybinis kelias. Ryškiausi autoriai nustumiami į šalį. Venclovai, Merui, Jurašui pavyksta emigruoti. Oficialioji kritika ima kalbėti apie novatoriškumo atokvėpį, konstatuoja nusistovėjusią pusiausvyrą tarp modernizmo ir tradicijos.
Padidėjusį politinį spaudimą rodė padažnėjusios savižudybės, neaiškios, dažniausiai su KGB siejamos mirtys, dažni atvejai, kai žinomi kultūros veikėjai neišleidžiami į užsienį baiminantis, kad jie, įkvėpę laisvės oro, gali ir nebenorėti grįžti. Prasidėjo vidutinybių dominavimo viešumoje metas. Visas aštuntasis dešimtmetis buvo paženklintas sąstingio ir žlugusių vilčių nuotaikomis. Vienu iš kūrybinės bohemos simbolių aštuntajame dešimtmetyje tapo poetas Rimas Burokas — Savo elgesiu jis įkūnijo laisvo žmogaus gyvenimo būdą nelaisvoje visuomenėje.
Jis net negalvojo dalyvauti viešame literatūros gyvenime, kurį jo aplinkos žmonės siejo su kompromisais, — muzikalūs, kitokio pasaulio ilgesio persmelkti jo eilėraščiai rašyti ant kavinių sienų, servetėlių, plito rankraščiais arba iš lūpų į lūpas. Buroko elegancija, savotiškas dendiškumas buvo tylus protestas prieš sovietmečio proletariato kultą.
Tragiškas jo gyvenimas baigėsi mirtimi kalėjimo ligoninėje. Opozicinės nuotaikos plito tarp menininkų, ypač dailininkų. Drąsiu kūrybinių erdvių plėtimu, nesitaikstymu su normatyvine socialistinio realizmo estetika garsėjo tapytojas Vincas Kisarauskas, skulptorius Vladas Vildžiūnas, grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Stip rėjo katalikiškas pogrindis, išgarsėjęs pirmiausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba ir platinimu. Kronika — unikalus tikinčiųjų rezistencijos dokumentas, atskleidęs ir represinės sovietinės sistemos galią kruopščiai fiksuoti teisių suvaržymai, smurtiniai veiksmai, išpuoliai, aprašyti ateistinės propagandos skleidimo mechanizmaiir bejėgiškumą.
KGB per 17 persekiojimo metų nesugebėjo šio pasipriešinimo židinio užgesinti. Leidinį įkūrė ir nuo ųjų leidybai vadovavo veiklių dvasininkų ir pasauliečių kolektyvas, kurio lyderis buvo kunigas Sigitas Tamkevičius, o jį m. Dėl ko neleidžia auginti plaukų vaikinams? Režimo kritikai susidurdavo su nuolatine grėsme: m. Tas pats dvasios poetas ir filosofas Mindaugas ir su apsirengimu. Kodėl negalima rengtis Tomonis, ilgai tampytas po psichiatrines kaip nori? Turbūt galvojate, kad jaunuoliai, ligonines, buvo rastas negyvas, m.
Jūs galite įsakyti nukirpti, onavičius, m. O gyvybė. Staigios žūtys nieko nestebino. Natūraliai ir visiems suprantamai skamIš anoniminio laiško Kauno miesto valdžiai, m. Sovietinę kultūrą kritiškai vertinusiai jaunuomenei reikėjo represijų naštos nesulaužytų autoritetų.
Tokiais vedliais, žadinusiais intelektinės laisvės troškulį, tapo vyresnės kartos kultūrologas Juozas Keliuotis, vienuolis tėvas Stanislovas Dobrovolskis, klajojantis mąstytojas Justinas Mikutis.
Mariaus Buroko kartai priklausantys rašytojai į literatūrą atėjo be privalomų reveransų valdžiai ir be socrealizmo ženklų.
Sąstingio metu debiutavusiems jau ne tokia svarbi atrodė kaimo tematika — jie daugiausia skaitė Vakarų modernizmo autorius, domėjosi Rytų filosofija ir šiuolaikiniu menu Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Antanas A. Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus Henriko Radausko rinkinys. Devintojo dešimtmečio pradžioje oficialiai pripažįstama vyresnioji modernistų karta Martinaitis, Geda, Bložė ir tango duetas lieknas guodėjas.
Moderniosios poezijos daugiabalsiškumas bandomas prisijaukinti įteisinant ją kaip vieną iš socialistinio realizmo variantų. Literatūros vaidmuo lietuvių visuomenės kelyje į Nepriklausomybę. Visuomenės grupių, nesitaikstančių su esama padėtimi, įsitikimai, pažiūros ne tik skyrėsi, bet neretai buvo visiškai priešingi.
Etnokultūrinio tango duetas lieknas guodėjas katalikiško sąjūdžių atstovams svarbūs buvo blaivybės, dvasinio asketizmo, dorovės principai, o intelektualinė bohema, hipių bendruomenės prieš uniforminę, standartizuotą, racionalizmo ir prisitaikymo dvasia persmelktą sovietinę santvarką protestavo meninėmis provokacijomis, nevaržomu gyvenimo būdu, alkoholinio svaigulio įkvėpta kūryba.
Tomo Venclovos Modernioji XX a. Skirtingos literatūrinės tradicijos tarsi maži požeminiai vandens upeliai tekėjo po oficialiosios kultūros sluoksniu. Sovietmečio pradžioje iškeliauti į Sibirą buvo galima už Nepriklausomybės laikų literatūros laikymą, vėliau slapta skaityta įvairi filosofinė, Vakarų literatūra, Rytų filosofija, išeivijos spauda ir t.
Be abejo, viešai prieinamą literatūrą kūrę rašytojai buvo priversti nuolaidžiauti ir prisitaikyti, tačiau ir jie viešai pareikšdavo maištingų idėjų, į kurias atsiliepdavo skaitytojai. Skaitant Sąjūdžio laikų spaudą akivaizdu, kad anuomet vienas įtaigiausių buvo vienybės ir solidarumo jausmas.
Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjusiam tautiniam sąjūdžiui buvo reikalingas rašytojų svorio metimo sėkmės statistika autoritetas.
Rašytojai tapo mitingų oratoriais, visuomenės ir politikos analitikais, jie turėjo atskleisti tiesą apie iki tol nutylėtas skaudžiausias istorijos dramas: Molotovo—Ribentropo paktą, trėmimus, masines žudynes, persekiojimus, sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvės suvaržymus.
Visą sovietmetį bandant padaryti rašytojus propagandos, žmonių sąmonės valdymo įrankiais, išryškėjo atvirkštinis procesas — žmonės, rinkęsi į pirmuosius mitingus, kūrybinės inteligentijos žymiausius atstovus laikė geriausiais tautos valios reiškėjais. Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti gerai visuomenei žinomi aktoriai, kino režisieriai, filosofai, mokslininkai, o ne siauresniam ratui pažįstami tango duetas lieknas guodėjas disidentai.
Kitoje barikadų pusėje atsidūrė Juozas Baltušis, nespėjęs laiku persiorientuoti. Į Lietuvą aisiais tango duetas lieknas guodėjas Bernardas Brazdžionis minių buvo sutiktas tarsi pranašas.
Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukė publicistika, greta istorinių ir politinių klausimų svarstytos ekologinės problemos. Didelė dalis poezijos virto patoso kupina eiliuota publicistika. Pasirodė pirmieji tremtinių, partizanų prisiminimai svarbiausios knygos — Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros ir Juozo Lukšos-Daumanto Partizanaikurių įtaiga pagrįsta ir naujais, totalitarinio režimo baisumą liudijančiais faktais, ir asmeninės išpažinties šokiruojančiu atvirumu.
Memuarinė, dokumentinė literatūra užgožė beletristiką. Dėl to literatūros laukas labai emocingas. Tiesos sakymo ir skriaudos atvėrimo patosu patraukė anksčiau cenzūros nepraleisti Apučio, Mikelinsko ir kitų rašytojų kūriniai, o Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris, groteskiškai pašiepęs kai kuruos tautinius mitus, sukėlė skandalą. Gali būt, kad formulacija ne visai tiksli, ir reikėtų klausti: — Kur žmogus jaučiasi istorijos niekinamas ir kaip jis kovoja prieš savęs išniekinimą?
Toji sąžinės ir skausmo poezija, parašyta egzilyje subrendusių lietuvių rašytojų, apie kurią šiame paskaitų rinkinyje kalbama, savo reikšmingumą žmogui įgyja tuo, kad yra nuolatinis šių klausimų sprendimas. Šiuo pasirinkimu ji liudijo natūralų lietuvišką įsišaknijimą, palikusį iš atminties ir pasąmonės jau nebeištrinsimuose vaikystės išgyvenimuose. Per gimimo žemę šiai generacijai kalbėjo prigimtiniai gyvybės šaltiniai, pati gamta, iš kurios žmogus ateina, kurios jis maitinamas ir kurion turės sugrįžti.
Kaziui Bradūnui dar net buvo įmanoma prigimtinė harmonija: Prie gruoblėto ąžuolo rymoja Girių dievas veidu mediniu, Samanotos Girių Dievo kojos Plaunamos šventųjų vandenų. O šaltini miško stebuklingas, Į tango duetas lieknas guodėjas rankas pavargusias tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa Plaukia nesuvaldomu tamsiu Labirintu atgaivinto kraujo, Plaukia tango duetas lieknas guodėjas, karšta, laukine O, jaučiu Savos žemės praradimas jai reiškė kūrybinių šaltinių netekimą. Trečioji metinė Santaros Modernioji XX a. Ir jis džiaugiasi, jausdamas, kad žmogui intymi gamta jį aukoja geros antgamtės garbei.
Kalbu čia apie Bradūną ne dėl to, kad laikyčiau jį išsėmusiu reikšmingiausias žemininkų temas, bet greičiau todėl, kad jis savyje sukaupia tas žemininkų žymes, nuo kurių jaunesnioji poetų karta ryškiausiai atsiskyrė.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys, ne dabarčiai ilgesys, Įšalęs džiaugsmas, angele, gyvų ir mirusiųjų neapykanta, kastruotas džiaugsmas, angele, išdilusi kalba P. Anksčiau Bradūnas, o čia Algimantas Mackus naudojasi krikščioniškąja simbolika. Bet Bradūnui pro šią simboliką kalbėjo dar prieškrikščioniškas žmogaus ir dievybės vienumos ir tarpusavės priklausomybės pajutimas.
Egzistencija Bradūnui buvo tobulai suderinta, nes iš prigimtinių jos šaknų, iš žemės gelmių plaukė ir pulsavo, ir visa persunkė natūrali, gera gyvybė. Bet pokrikščioniškos eros žmogui angelas, pakibęs vitraže, ir moteris taip pat tėra stiklinė.
Jie nebėra gimę iš organiškųjų prigimties pulsų, bet civilizuoto žmogaus išrasti. Natūralu, kad šioje kartoje, kuri brendo jau nutrūkus tiesioginiam ryšiui su gimimo kraštu, nebėra, kaip dar buvo Nykai-Niliūnui, į žemę įleistų gyslų, kuriomis galėtų plaukti gyvybės sultys.
Tokių šaknų galima tiktai ilgėtis — arba, šaltai sau jų neturėjimą konstatavus, atlikti išliekančiąją žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo formas bežemių generacijai. Šiandieniam žmogui apskritai. Liūnė Sutema kalba šios kartos balsu: Dabar aš kaltinu žemę, kam ji tokia silpna, kam išaugino miestus, kurie užtvėrė plieniniais virbais paukščių taką skliaute, kam išaugino žmones, pragyvenančius ją, o negali išauginti krūmo, uždraustom uogom, kerojusio bažnytkaimio sode — Nebėra nieko svetimo.
Tai štai ir priežastis, kodėl šios kartos poezijoje nepulsuoja natūrali, žemiška gyvybė. Toji nuosavybė yra konkretusis žmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėje kasdienybėje.
Vienintelė tikrovė — žmogus. Išbraižykit savo delne ir dylančios atminties vaizde naują žemėlapį, be žalumos, žmogaus veido pavidale. Bevardė šalis — P. Jis negali nuo savęs pabėgti. Savyje — nebūtinai nuo kitų izoliuotame — jis turi atrasti viską, iš tango duetas lieknas guodėjas viską sukurti, ko žmogui reikia.
- Теперь его скачать может кто угодно.
- Modernioji Literatūra [PDF|TXT]
- Тридцатью метрами ниже горел купол шифровалки.
- Kaip aš galiu sudeginti riebalų pilvą
- Santa Montefiore - Namas Prie Juros LT | PDF
- - Вы хотите, чтобы я проникла в секретную базу данных ARA и установила личность Северной Дакоты.
Žmogus yra nužemintas — atplėštas nuo žemės ir nuo prigimties. Tai šiandieninėje civilizacijoje beveik universalus tango duetas lieknas guodėjas. Egzilis jį tik paryškina. Egzilis — žmogaus istorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likimo simbolis.
Todėl egzilio reikšmę nusakanti poezija tampa svarbi visiems. Istorija neteisingiausia tiems, kuriem ji atėmė galimybę realizuoti savo jėgas. Šiuo likimu nužemintųjų generacija dalijasi su visų laikų egzilais ir visų rasių skriaudžiamaisiais, su neprivilegijuotu žmogum apskritai. Nužemintieji save pirmiausia definuoja tuo, ką pajunta savyje nykstant. Noriu pirkti skliauto rėžį. Tuščią, prieblandoje, tarp dviejų bokštų gotikos kantrios, — kad galėčiau išaugint daigus javų, kurie tvinksi mano gyslose jau trylika pavasarių, ir negali prasilaužt — ir svorio metimo amžius 35 vietos žemės gelmėje.
Noriu pirkti skliauto rėžį, kad galėčiau pamatyt, koks derlius nyksta manyje. Algimantas Mackus. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai. Jai išsakyti — egzilų skundas: Nėra gimtosios žemės! Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis ir aviža prašytų būti dailiai pasėta P. Mano pirmajam name gyvena žmogus įstrižom akim užguito žvėries veide, užplakęs mano pirmąjį pranašą kanapine virve — Bet gal egzilų skausmui skirtas kuris reikšmingesnis postas prasminga pripažintoje visatos rikiuotėje?
Už kieno nuodėmes protėvių mirštanti kalba? Gal generacija nužeminta ne tik žemę praradusi, bet ir istorijos moraliai niekinama todėl, kad bandė ir savo užsimiršimu tebebando išvengti pavergtųjų kentėjimo?
Sunaikinto šimtmečio baltųjų alyvų aliejum tegul bus palydėtos šiaurę išdavusios gentys P. Bet ar vien šiaurę savo užsimiršimu išduodame?
Nužemintųjų generacijos sąžinė — įsipareigojimas jo neužmiršti. Tegul palieka jo įsirpusiose akyse falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas P. Jonas Mekas vaizduojasi galutinį istorijoje žmogaus nužeminimą, kai antrą paskutinės valandos sekundę, dangumi pralėkus antrajai misilei, ir kalviui Žaldokui, nekaltam ir nieko nesuprantančiam, žiūrint į praskilusį dangų, neišaiškinamas balsas pradės kalbėti: Jeigu tu buvai geras — tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai tu šventas — tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai komunistas — tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai kapitalistas — tavo tango duetas lieknas guodėjas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją Istorija — žmogui svetimas, neribotos galios mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingą nežinomai jo judėjimo krypčiai.
Istorija — ištisinis pasityčiojimas iš žmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Kas yra laikui tavo teisingumas — kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą? Dvyliktą valandą bomba sprogs.
Ne tiktai istorija, kol jį tęsiasi, niekina žmogų ir jo pastangas, bet ir nežinomybė, kuri slepiasi už istorijos ir vieną valandą ją drastiškai užbaigs, šiuo atominiame amžiuje kasdien gresiančiu finalu galutinai patvirtins tai, ką istorinis patyrimas preliminariai liudija, — žmogaus nužeminimą. Tačiau šis liūdnas žvilgsnis ateitin kvalifikuojamas: kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai P. Mes esame gimę vieni ir teturime tai, kuo galime būti vieni kitiems ir patys sau.
Todėl jam labiau reikia kitų ir neišsenkančios draugystės, ir jis skaudžiau perkenčia savo paties nepakankamumą.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai, mano veidas susilies su veidais, anksčiau išplaukusiais jūron, ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno P. Draugystės iširimo pasekmės neprilygstamai skaudžios: Dabar tu esi šaknis, kurios medis — supjaustytas ir sukūrentas. Dabar tu esi kriauklė, aklom akim žvelgianti į brangius krovinius plukdančią jūrą. Nebesama misionieriais kitiems, bet solidariais revoliucionieriais prieš egzistencijos bedžiaugsmiškumą.
II Kitame eilėraštyje brolis irgi pasirodo miręs. Tačiau šis brolis nebėra galingasis Id, kuris Trečiasis brolis yra prarastos, prisiminimuose trapios kaip peteliškė kūdikystės simbolis: dar ir dabar matau jo ploną kūdikišką ranką ramiai mojuojančią paliekantiems P. Tai dar vienas — nei moralusis, nei aistringasis, bet trapusis, specialiai poetiškas — poeto asmenybės elementas.
Su šiuo elementu jis save ypač intymiai sutapatina, kreipdamasis į mirtį kaip į bendrą abiejų tango duetas lieknas guodėjas tėvą: Mylėk mane, evangeliste senas, kaip mano kūdikišką brolį mokėjai tėviškai pamilti P.
Išeitų, kad Algimantui Mackui kaip ir Vincui Kudirkai motina buvo kūrybos impulso šaltinis, tango duetas lieknas guodėjas tėvas — greičiau daiktų privalomumo, realybės principo simbolis. Todėl tėvas ir atstovauja mirčiai, nes mirtis — galutinė privalomybė. Tėvas — žemiškasis Dievo atstovas.
Dievas — tėvo projekcija. Tėvui priklausoma tol, kol nepajėgiama iš savo egzistencijos vidaus pagimdyti savo paties dievų. Bet paternalistinis autoritetas jau tiek įsisavintas, kad už sukilimą prieš jį žmogus pats save baudžia mirties — ir istorinio ar transcendentinio pasmerkimo — baime.
Sukilėlio asmenyje tai ypač ryšku Antano Škėmos pasaulėjautoje bausmės baimė grumiasi su kūrybinio impulso nepaneigiamumu. Tiksliau: viena iš mirties formų, prieš kurias tenka nuolat, išdidžiai ir beviltiškai, kovoti ribotomis egzistencijos priemonėmis. Egzilis nėra vienkartinis, baigtas savo žemės praradimo aktas. Egzilis iš istorijos gilėja žmogaus sąmoningume. Ir juo labiau egzilis gilėja, juo labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje.
Kintantį egzilyje tikėjimo išgyvenimą atspindi Algimanto Mackaus Dievo sąvokos evoliucija. Šešiolikos ar septyniolikos metų sąvartoje Mackaus santykis su Dievu dar tvieskė plakatiniu pasitikėjimu: O, kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto, benamius, kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins?
Dvidešimt penktųjų metų kaimynystėje Mackus jau tik vieninteliu kentėjimo ryšiu Dievui prieš galutinį atsiskyrimą dar artimas. Ar tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai, kurie daugiau nesusitiks šitoj liūdesio žemėj. Jo yra žemė. Dievas, kuris išliko, yra būtinybė, kuri priverčia.
Ankstyvesnės žemdirbių epochos Dievas, kadaise pajėgęs žmones mylėti, yra atšalęs, civilizacijos stikliniuose vitražuose sustingęs ir su jais sudūžtąsbet gyvenime nebesutinkamas. Stiklo akys — organas, kuriuo siela norėtų žvelgti į Dievą, — tėra veidrodis, kuriame atsispindi žmogui abejinga, todėl jam absurdiška visatos struktūra. Užšalęs tikėjimo organas suparalyžuoja ir pačią sielą. Tradicinė Dievo sąvoka, psichoanalitiškai tariant, dekomponuojasi į meilės ir į būtinybės elementus.
Antanui Škėmai, vyresniam ir šiuo atžvilgiu konservatyvesniam, kaip jo paveldėjimo dalis dar buvo išlikęs ir Dievas meilė, tik sveiko proto blaivume jis nebebuvo pasiekiamas. Algimantui Mackui toksai Dievas jau visiškai nustojo egzistuoti. Jam tikras visu šiurpumu tebuvo Dievas būtinybė, save įrodantis savo triuškinančia galia. Kadangi meilės Dievas iš žmonių egzistencijos nebeprišaukiamai pasitraukęs, nebėra ir išganymo vilties.
Nulaužto kūno liemens — — — neatpažino. Chapel Tango duetas lieknas guodėjas. Gerojo Dievo vietoje palikusi erdvė — bevardė. To Algimantas Mackus nesutiko padaryti. Vienintelis dalykas, kurį esame paveldėję, yra visų daiktų netikrumo pajutimas. Vienintelis dalykas, kurį turime, yra mūsų ištikimybė tiems kitų egzistencijos fragmentams, kuriais sugebėjome susižeisti.
Šios ištikimybės architektūrą išsaugoti neištrupėjusią savyje — pagrindinis nužemintųjų religijos reikalavimas.
Čechovas, A. Achmatova, O. Mandelštamas B.
Bet keista: nors Algimantas Mackus protestavo prieš Dievą privalomybę, jis liko reikalingas Dievo teisėjo, kuris juk tėra vienas iš privalomybės pavidalų. Mackui buvo nepakeliama nuolat stebėti neteisiamą neteisybę: Daiktai taip pat bus pašaukti į paskutinio teismo salę P. Nors šitoks išaiškinimas jį privertė kiek susimąstyti, Mackus jam nesipriešino.
Išeitų, kad jis negalėjo Dievo visiškai atsisakyti todėl, kad būtų kas teisia žmogaus tikėjimus, kuriais, vėl jį patį parafrazuojant, nenusikalsta tik tie, kurie jų neturi. Save koreguojančios istorijos teismo Algimantui Mackui nepakako.
Gal jis netikėjo, kad istorija save koreguoja. Sis netikėjimas istorija jį privertė likti atvirą metafizikos galimybei. Bet nužemintiesiems lengviau patikėti Dievu teisėju, būtinybės išsipildymu negu Dievu meile. Dievas būtinybė — žiaurus, bet reikalingas. Dėl ta prieš jį protestuojama, bet jo vis vien istorijos slogutyje ieškoma. Tačiau Dievas meilė nebeišprovokuojamai sustingęs savo omnipotencijos impotencijoje.
Algimanto Mackaus poezija — žeidžiąs žmogaus šauksmas, nukreiptas į Dievą. Bet žemdirbių revoliucijoje išsikristalizavusios mitologinės figūros jau nebepajėgia išsilaisvinti nuo šimtmečių sąvokomis apsunkusio savo bažnyčių akmens. Ir todėl žmogaus jausmas Dievui, susiredukavusiam į grėsmingą būtinybę ir į meilę vitraže, palieka: Amžinas gedulas prieš amžiną Dievą P.
Žmogus pasmerktas laisvėje, — neretai liudija išeivijos patirtis. Nes atbėgę iš krašto, kur nuolatinė kova už lėtą laisvės sferos plėtimą formuoja naujo tipo herojus ir budelius— išeiviai niekina patys save, neišmokdami, ką su savo laisvės pertekliumi daryti. Pirmykštė laisvės reikalavimo forma — instinktyvus organizmo pasipriešinimas prieš jam primetamą jo būdui svetimą, todėl jį nužeminančią gyvenimo tvarką.
Organizmas gali pasiduoti šalia jo egzistuojančioms jėgoms — dievams, komisarams, tradicijai, miniai — tik kol gali kęsti savo nužeminimą. Bet ir pasiduodamas prievartai, jis savyje išsaugo Modernioji XX a. Ant valo, stengdamasis ištrūkti, raitėsi stambus, slidus Kornvalio ešerys.
Pamiršęs Mariną ir jos širdperšą dėl kūdikio, kurio jiems nepavyko susilaukti, Grėjus bloškė žuvį į valtį. Pražiodęs ištraukė kabliuką. Grožėdamasis laimikiu net susijaudino: toji žuvis tikrai svers ne mažiau kaip keturis svarus. Jis užmovė naują svorio metimo burtai be žvakių ir vėl užmetė meškerę.
Čia prasmaksojo visą rytą, atitrūkęs nuo pasaulio ir rūpesčių. Grėjus nedrįso spėlioti, kaip Marinai sekėsi šnekėtis su Rafa Santoru. Jeigu būtų tikėjęs maldos galia, būtų sukalbėjęs už žmoną maldelę. Žinojo: jai šitas tango duetas lieknas guodėjas labai svarbus, o jei svarbus jai, tai jam — dar svarbesnis. Rafa Santoras parėjo į viešbutį ir įsitaisė lauke prie stalo, stovinčio prie sienos. Jį maloniai glostė saulė, o užuovėja saugojo nuo vėjo. Ant stalo nutūpė įžūlus kiras, bet Rafa neturėjo jam ko duoti, todėl paukštis kilstelėjo snapą ir nuplasnojo kaulyti kąsnelio kitur.
Prie kito stalo sėdėjo kelios merginos ir krizeno žvelgdamos į lėkštes. Rafa nukreipė žvilgsnį kiton pusėn, nenorėjo jų provokuoti. Padavėjo paprašė atnešti kolos, kepsnį, bulvių traškučių, ir įniko į laikraštį. Tai patikimiausias būdas sužinoti čionykštes Tango duetas lieknas guodėjas jis atkeliavo čionai. Tačiau kaip jaustis dabar, nenumanė. Viena jo dalis džiaugėsi, jautėsi pakiliai, bet kita liūdėjo, ir tikriausiai todėl, kad gyvybingiausia jo dalis apskritai nieko nejuto.
Jis stengėsi apie tai negalvoti. Padavėjas atnešė valgį. Rafa gurkštelėjo kolos jausdamas, kaip kiaurai smaigsto anų merginų akys. Toks jų žavėjimasis juo labai varžė. Kurią kitą dieną būtų pakvietęs jas prie savo stalo, gal net nusivedęs į viešbučio kambarį ir pasimylėjęs. Kurią kitą dieną vien nuo tokios minties būtų pasitaisiusi nuotaika ir visą popietę būtų žingsniavęs eikliau, tačiau šiandien neturėjo ūpo. Jis vėl įsikniaubė į laikraštį ir toliau pietavo vienas.