Po metų buvo nuspręsta, kad vis dėlto gal reikia pasiųsti bent vieną žmogų. Pope pasijuto nesmagiai.
Iškart po Sovietų Sąjungos pergalės kare su Vokietija buvo sukurta Specialioji Kionigsbergo karinė apygarda, kuri užsiėmė ir civiliniais klausimais m. Buvusių gyventojų likučiai iki m. Kaliningrado sritis tapo labiausiai militarizuota Sovietų Sąjungos dalis, kartais vadinta nepaskandinamu sovietų lėktuvnešiu.
Srities plotas 15,1 tūkst. Gyventojų ,9 tūkst.
Imogen - Edwards Jones. .Babilono - oro.Linijos.2010.LT
Atstumas iš šiaurės į pietus km, iš vakarų į rytus km. Pietuose Kaliningrado sritis ribojasi su Lenkija, šiaurėje ir rytuose su Lietuva. Vakaruose Kaliningrado sritį skalauja Baltijos jūra.
Įdomu, ar žinoma, kokiais keliais dauguma jų ten atsidūrė? Karaliaučiaus krašto etniniai lietuviai po karo pasitraukė į Vakarus. Dabar šiame krašte gyvenantieji yra atsikėlę Tarybų Sąjungos laikais arba Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę.
Pažįstu nemažai mišrių senyvo amžiaus šeimų, kurios dėl įvairių priežasčių neišdrįso grįžti į nepriklausomą Lietuvą: sakykim, vyras nemoka lietuvių kalbos, tad kaip jie čia įsikurs, kur gaus darbą, kaip gyvens?
Tokia situacija ištiko ir buvusios Kaliningrado m. Rėzos lietuvių kultūros draugijos pirmininkės Laimos Meščeriakovos šeimą. Jie iš Vladivostoko persikėlė į Karaliaučių tam, kad būtų arčiau Lietuvos.
Eik lieknesnis pret likimai labai įvairūs. Kiti, baigę aukštuosius mokslus, gavo paskyrimą dirbti Karaliaučiuje, suprantama, čia ir šeimas sukūrė, ir nebūtinai su lietuviais, tad ir pasiliko gyventi. Užaugo vaikai, įleido šaknis, štai ir anūkai jau auga taip lietuvių bendruomenė ir gausėja.
Bet yra viena problema, kuri mane, kaip lietuvę, jaudina ir skaudina lietuvių vaikai nekalba lietuviškai. Paklausti, jie pradeda aiškinti, kad sovietiniu laikotarpiu buvo labai sunku būti lietuviu lietuviškai kalbantys vaikai buvo žeminami, iš jų buvo šaipomasi.
Bet juk kalbėti gimtąja kalba galima bent jau namie, nebūtinai viešojoje erdvėje. Lenkiu eik lieknesnis pret prieš kitų šalių lietuvių bendruomenes, kuriose net kelios kartos išsaugojo gimtąją kalbą, o Karaliaučiaus srityje mečiai, mečiai, antroji karta, lietuviškai jau nekalba, tačiau ir vaikai, ir vaikaičiai identifikuoja save kaip lietuvius. Bet šviesos spindulėlis yra.
Todėl, kad jų vaikai jau nori išmokti lietuviškai. Dabar Karaliaučiuje yra sekmadieninė mokyklėlė, srityje yra apie mokyklų, kur mokoma lietuvių kalba ar fakultatyvuose, ar būreliuose, eik lieknesnis pret kuriose net kaip mokymosi dalykas, ir Karaliaučiuje yra kelios tokios mokyklos, daugiau jų vietovėse arčiau Lietuvos, prie sienos.
Radau internete pateiktus tokius duomenis: 60 proc. Karaliaučiaus krašto lietuvių jau nekalba lietuvių kalba, ir ne tik viešosiose erdvėse, bet ir namie. Tai yra faktas, jį reikia pripažinti, ir tai mišrių šeimų pasekmė. Lietuvių bendruomenėje vyrauja pagyvenę, maždaig metų žmonės.
Kai prieš penkerius metus nuvažiavau ten dirbti, visi labai apsidžiaugė: va, tai dabar tu būsi lietuvių jaunimo bendruomenės pirmininkė ir gal tau pavyks suburti jaunimą. Aš tik nusijuokiau ir sakau: vaje vaje, kaip gerai, kad šalia nėra mano sūnaus, kuriam jau 20 metų. Jei jam pasakyčiau, kad man siūlė būti lietuvių jaunimo bendruomenės pirmininke, tai jis smagiai pasijuoktų.
Karaliaučiaus Kionigsbergo pilis. Georgenburgo pilis.
Document Information
Todėl, kad jam aš nebeatrodau jauna ir tikrai aš nebesu jauna, kad galėčiau vadovauti lietuvių jaunimo bendruomenei. Mes Karaliaučiuje dažnai kalbam, kad nerandam būdų, kaip į lietuvybės veiklą įtraukti tuos, kurie yra jauni. Aš matau dvi priežastis: pirmoji ta karta nelabai moka lietuvių kalbą ir dėl to jie galbūt nesmagiai jaučiasi, kai vyresnieji tarpusavy kalbasi lietuviškai, o jie gal ir supranta, bet pasakyti ką nors nelabai gali; antra priežastis kiekvienoje bendruomenėje nusistovi savos tradicijos kartojasi renginiai, kita veikla, ir tai, kas patrauklu šešiasdešimtmečiui ir vyresniam, nebūtinai įdomu trisdešimtmečiui ar dar jaunesniam, ar šiek tiek vyresniam.
Gal ir dėl to jie neįsijungia, ir vis tiek vyrauja vyresnieji.
Eik lieknesnis pret viena priežastis: jaunimas dirbantys žmonės, o po darbo laisvo laiko ne tiek daug ir lieka. Dažnai, grįžusi į Vilnių, išgirstu, kokie nutautėję Karaliaučiaus lietuviai Sakau: palaukit, mielieji, o jūs, grįžę po darbo, ar dar einate pašokti, padainuoti ar šiaip pabendrauti kokiame klube?
- Kaip prarasti nėščius riebalus
- J opė išsibudino anksti.
Ir ką gi? Tarp savo draugų tokių nerandu. Tada sakau: kodėl mes norime, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai trokštų šokti, dainuoti, deklamuoti, visas valstybines šventes paminėti?
Nicky - Pellegrino. .Sicilietiska - istorija.2017.LT
Kai Kovo ąją paskambinau draugams kviesdama į miestą eik lieknesnis pret šventės, prisikalbinau tik vieną draugę. Tad gal nereikėtų stebėtis, kad Karaliaučiaus lietuviai nutautėję, jiems trūksta aktyvumo, nes, suprantate, žmonės gyvena gal po darbo reikia vaikui batus nupirkti, nes suplyšo, gal į mokyklą reikia nueiti, į susirinkimą, gal mama susirgo, na, mus visus buitis dažnai pasiglemžia.
Vis dėlto labai norėtųsi, kad kas nors keistųsi. Na, turi ateiti į tą kraštą mesijas jaunas žmogus, kuris patrauktų paskui save, įkvėptų, paskui kurį eitų.
Net nežinau, kokios veiklos reikėtų gal vaikinams krepšinio, gal merginoms išmokti velti veltinį, gražiai pasidaryti makijažą, o gal bedarant tą makijažą ir liaudies daina nuskambėtų, o gal mokintis sodą surišti reikia ieškoti. Ar tiktų tie patys būdai, kaip Lietuvoj žmonės buriasi pagal pomėgius? Folkloro, postfolk loro ansambliai, teatro būreliai lietuvių kalba, visokie amatai 2 3 Daliai žmonių tai būtų įdomu, bet ne visiems, kaip ir čia juk ne kiekvieną sudominsi.
Bet žinau, profesionalas tikrai sugalvotų, kaip ir ką. Aš nesu profesionalė, tik šiaip išmokau marginti margučius vašku ir štai jau keletą metų mokau, kaip juos marginti, savo studentus.
Vienais metais pagalvojau, kad gal nebemokysiu, bet man studentai sako: tai kada atsinešti kiaušinius? Jie juk žino, kad ankstesnius kursus mokiau. Sakau: gal šį kartą nemarginam O jie: kodėl nemarginam? O po Velykų man atneša margučių vadinasi, jie jau namie margina! Tai apie kuriuos studentus mes kalbam, apie rusus ir kitų tautybių? Bet ir sekmadieninėje lietuvių mokyklėlėje tą patį daro.
Suprantama, kad penkerių metų vaikas neišmargins kiaušinio vašku, tad pasiūlau mokytojai nupiešti, kad mokiniai susipažintų su ornamentais. Nuolat sukame galvas, kas galėtų jaunimą patraukti.
Uploaded by
Gal reikėtų, kad kokia viešnia atvažiuotų, pamokytų, gal kokias madas pademonstruoti O juk Lietuvos liaudies kultūros centras turi puikią rekonstruotų tautinių drabužių kolekciją, kurią demonstruoja įvairiuose miestuose ir eik lieknesnis pret užsieniuose.
Tad kodėl jų nepakvietus į Karaliaučių? Žinau, net ir tai, kad jį puikiai demonstruoja Lietuvos edukologijos universiteto choras Ave, vita. Mes apie tai galvojame.
- Kaip deginti riebalus pilvelyje
- Iškart po Sovietų Sąjungos pergalės kare su Vokietija buvo sukurta Specialioji Kionigsbergo karinė apygarda, kuri užsiėmė ir civiliniais klausimais m.
Lietuvos edukologijos universitetas yra parašęs didelį projektą, skirtą baltistikos centrų plėtrai užsienyje, be mūsų centro, projekte dalyvaus dar septyniolika centrų, bet daug veiklos numatyta vykdyti ir Kaliningrado srityje bus rengiamos ir lietuvių kultūros dienos, ir mokslinės konferencijos, ir studentų vasaros stovyklos etniniuose regionuose, bus mokoma eik lieknesnis pret ir liaudies amatų Kiek suprantu, jums paprasčiausiai trūksta žmonių, kurie galėtų pamokyti ir išmokyti Na, pas mus yra ansamblis Gabija, tik dabar veikla sulėtėjusi, nes jo vadovė augina antrą vaikelį.
Yra dar vyrų ansamblis Penki vaikiai, nežinau, ar jie nemoka pakviesti, ar dėl kitų priežasčių naujų balsų jame nesuskamba. Sovietiniais laikais, suprantama, tautinės tapatybės ir lietuvių kalbos išsaugojimu užsiimti nebuvo jokių galimybių?
Surprise Eggs Nursery Rhymes - Old MacDonald Had A Farm - Learn Colours \u0026 Farm Animals - ChuChu TV
Suprantama, nebuvo. Kieme, dar neidama į mokyklą, išmokau kalbėti rusų kalba, supratau lenkiškai, nes buvo ir lenkų kalba kalbančių vaikų. Atrodo, gyvenome toje pačioje valstybėje, bet Karaliaučiaus krašte būti ne rusu buvo nesaugu, negarbinga. Matyt todėl, kad tas kraštas ypatingas.
Išgirdę nesuprantamą kalbą, rusai lietuvius išvadindavo fašistais. Matyt dėl to lietuviai ir stengėsi nesakyti, kas jie yra.
Nebuvo jokių lietuviškų organizacijų, jokių būrelių. Tačiau vos tik prasidėjo laisvėjimo procesas, ypač kai Lietuvoje užgimė Sąjūdis, atbudo ir Karaliaučiaus lietuviai, išgyveno tokią pat euforiją kaip ir čia, daug kas aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Šį reiškinį galėtų atidžiau patyrinėti istorikai.
Aš tuo metu Karaliaučiuje dar negyvenau, bet ir šiandien žmonės prisimena džiaugsmingus išgyvenimus, Lietuvos dėmesį, plūstelėjusią informaciją, kai buvo galima kalbėti, pritarti Lietuvos siekiui atkurti nepriklausomybę.
Būtent tada ir paaiškėjo, kiek daug Eik lieknesnis pret krašte gyvena lietuvių. Be abejo, statistiniai duomenys visada buvo renkami, tačiau niekas neskatino jais domėtis juolab užsiimti kokia nors tautine veikla.
O kolonistų rusų ar kitų tautybių žmonių atsikėlimo aplinkybės? Kas rašoma ar kalbama apie juos? Neabejoju, kad dalinė informacija apie at sikėlėlius egzistuoja, ji tyrinėjama ir pan. Bet, kadangi dirbu Imanuelio Kanto universitete lietuvių kalbos dės tytoja ir 3 4 Tilžė. Kaip Eik lieknesnis pret manęs klausiate, iš kur jie, taip ir aš jų klausdavau: iš kur jūs esate?
Jiems tas klausimas nesuprantamas. Jie iš Kaliningrado, jie ten gimę. Tik kai paklausi, iš kur mama ar tėvas, tada atsako: vieni iš Baltarusijos, kiti iš Rusijos, žodžiu, iš įvairiausių kraštų. Knyga unikali tuo, kad užrašyta kaip prarasti storą pilvą, dabar jau senų žmonių, prisiminimai jų kalba, kaip jie čia atvažiavo, jų įspūdžiai, kokį jie matė Kionigsbergą, iš kur atvyko, kaip atvyko vieni apgaulės būdu, kiti buvo užverbuoti, nes iš Rusijos kaimų negalėjo išvažiuoti, jiems paso neduodavo, tačiau buvo vykdomos Kaliningrado srities apgyvendinimo programos ir pagal jas jie galėdavo išsikelti.
Labai įdomios eik lieknesnis pret. Man įstrigo pasakojimas, kaip būdavo važiuojama Karaliaučius. Kad tikrai traukiniams eik lieknesnis pret per Lietuvą buvo girdėti šūviai, sąstatai būdavo apšaudomi. Eik lieknesnis pret, kad tikrai taip galėjo būti, eik lieknesnis pret ėjo metai, Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas.
Knyga sudaryta iš neilgų autentiškų pasakojimų, išleista Baltijos federalinio I. Kanto universiteto nedideliu tiražu. Esu ją atvežusi Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, tad Lietuvoje ją galima gauti ir paskaityti. Karaliaučiaus krašte gyvena įvairių tautinių bendrijų atstovai. Nežinau, kaip buvo per visą tos srities gyvavimo laikotarpį, tačiau rusai didžiuojasi, kad kokių nors susirėmimų nacionaliniu pagrindu nebūta.
Nei jokių muštynių, nei jokio protesto. Tautų mišinys.