Apribokite prieigą prie masinės informacijos šaltinių. Ar įvardyti jam mirties faktą? Dauguma žmonių gyvena ilgai, tačiau ne visi. Puolėm matuoti temperatūrą - virš
Tėvo netektis vaikystėje žmogaus mirtis yra ne tik didelė psichologinė trauma, bet ir socialinė, ekonominė problema. Kad nelaimės ištiktieji galėtų atsitiesti, visuomenė ir valstybė turi suprasti, kaip jie jaučiasi. Gyvenimas neįmanomas be praradimų ir netekčių. Ši visiems žinoma tiesa įgauna visiškai kitą prasmę, kai paliečia asmeniškai. Kai mirtis išplėšia žmogų, be kurio neįsivaizdavome savo gyvenimo.
Tėvams, matyt, nėra nieko baisiau, kaip netekti savo vaikų. Vaikams — vaikystėje prarasti tėvus. Žemė slysta iš po kojų ir vyrą palaidojusiai žmonai, ir vyrui, netekusiam žmonos.
Mirtis sulaukus gilios senatvės laikoma natūraliu dalyku. Tačiau mirus vienam iš solidaus amžiaus sutuoktinių, kitas pasijunta labai vienišas ir nelaimingas. Jis ima kaltinti visą pasaulį dėl netekties, pakinta jo elgesys. Netekus artimojo kiekvienam savas sielvartas yra didžiausias. Tačiau gebėjimas atsitiesti po artimojo mirties kiekvieno žmogaus labai individualus. Tai priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių, palaikymo ir paramos iš aplinkos.
Vieni žmonės jaučia poreikį nuolat kalbėti apie netektį, kiti, atvirkščiai, užsisklendžia savyje ir kenčia, dar kiti — ieško kaltų. Kita vertus, artimojo mirties psichologiškai traumuoti žmonės dažnai gauna dar vieną smūgį — smarkiai pablogėja jų materialinė padėtis. Ypač jei miršta vienas iš darbingo amžiaus sutuoktinių, o kitas lieka vienas su keliais vaikais.
Palūžti neleido vaikai erių metų Vesta Tėvo netektis vaikystėje. Ir motina, ir vaikai jau šiek tiek apmalšino skausmą dėl vyro ir tėvo mirties.
Vesta dabar jau gali be ašarų prisiminti, kaip jautėsi tada, kai būdama trisdešimtmetė liko viena su mažais vaikais ant rankų. Skausmas, siaubas, baimė — viskas susimaišė, susipynė ir apraizgė mane lyg voratinklis. Aš nežinau, kaip būtų buvę, jei ne vaikai. Jie man neleido palūžti. Jaunėliai vaikai buvo dar maži. Jie nesuvokė, kad tėtis niekada nebegrįš. Vesta guodžiasi, kad bent jie nepatyrė tokios psichologinės traumos kaip vyresnieji. Tėvas žuvo jų akyse. Vestos vyras tėvo netektis vaikystėje su vyresniaisiais, tuomet 11 metų dukra ir 10 metų sūnumi, ėjo iš autobusų stotelės namo.
Pro šalį lėkęs automobilis kliudė vyrą. Jis nuo patirtų traumų mirė. Jie tapo labai jautrūs, greitai pravirkdavo, užsisklendė savyje. Laikui bėgant vaikų dvasinė būklė pagerėjo, tačiau Vesta jaučia, kad širdies gilumoje jie vis dar gedi tėvo.
Netektis nepamirštama, ji išgyvenama
Skaičiuoja kiekvieną centą Vestos vyras buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Ji tuomet augino vaikus. Po vyro žūties moteris įsidarbino vienoje įmonėje ir dirbo iki krizės. Tačiau įmonė bankrutavo ir ji neteko darbo. Kadangi Vestos vyras mirė jaunas, jo darbo stažas buvo nedidelis.
Nuorodos kopijavimas
Šeima tėvo netektis vaikystėje gauna socialines pašalpas, ES paramą maisto produktais. Vesta suskaičiavo, kad visas pajamas sudėjus į krūvą vienam šeimos nariui per mėnesį išeina litų.
Moteris tikina, kad skrupulingai skaičiuojant kiekvieną litą pragyventi, nors ir sunkiai, galima. Tiesa, prasidėję mokslo metai taip patuština šeimos kišenę, kad iki kitų pašalpų ji nebeišsiverčia ir tenka skolintis.
Šiemet vyresnieji Vestos vaikai perėjo mokytis į miesto mokyklas. Paaugliai nori kuo mažiau iš bendraamžių išsiskirti drabužiais ar avalyne. Vaikai iš mamos nereikalauja nupirkti vieną ar kitą daiktą. Supranta, kad jos piniginė plona. Tėvo netektis vaikystėje pati kaip įmanydama stengiasi dėl vaikų. Neseniai moteris susirado darbą. Nors ji priimta tik laikinai ir dirba tik dvi valandas per dieną, džiaugiasi ir tuo.
Vesta dėl vyro žūties iki šiol mina teismų slenksčius. Daugiavaikės šeimos tėvą partrenkusio automobilio vairuotojas nenori pripažinti savo kaltės. Moteris dažnai pasvarsto, kaip jie gyventų, jeigu vyras būtų gyvas.
Kai susiduriame su ...netektimi.
Man skaudžiausia, kad vaikai neteko to, ką jiems būtų davęs tėvas: meilės, rūpesčio,saugumo jausmo. Reaguoja skirtingai Panevėžio ligoninės vaikų psichiatrei Rūtai Kalkytei neretai tenka konsultuoti tėvų netektis patyrusius vaikus. Kai kurių psichinė sprintas netenka pilvo riebalų būna itin sunki ir tokius pacientus tenka guldyti į stacionarą. Gydytoja sako, kad netektis vaikus dažnai traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jeigu ji staigi ir netikėta.
Tėvai ir kiti artimieji psichiatrų ir psichologų prašo patarti, kaip elgtis su vaikais netekties akivaizdoje, kaip su tėvo netektis vaikystėje kalbėtis apie mirtį įvairiais amžiaus tarpsniais, kad jo dar labiau netraumuotų. Klausia, ar vežti jį į laidotuves.
Pasak R. Kalkytės, yra nustatyti bendri vaiko suvokimo apie mirtį principai, priklausantys nuo tėvo netektis vaikystėje amžiaus. Vaikai iki penkerių metų nesuvokia, kad mirtis nėra laikina. Šio amžiaus vaikai tiki stebuklais, egocentriškai suvokia pasaulį ir gali jaustis atsakingi už tėčio ar mamos mirtį. Tokio amžiaus vaikai dar nemoka gerai savo jausmų išreikšti žodžiais.
Tėvo netektis vaikystėje išgyvenimai gali pasireikšti miego sutrikimais, tėvo netektis vaikystėje į lovą, užsitęsusiomis somatinėmis ligomis, sustiprėjusiu prieraišumu prie likusio gyventi tėvo, nuolatinis dėmesio ir globos reikalavimu.
Penkerių — dešimties metų vaikai jau suvokia mirtį kaip negrįžtamą išsiskyrimą su mama ar tėvu. Jie gali jausti stiprų poreikį palaikyti ryšį su mirusiuoju, dažnai apie jį galvoja, sapnuoja.
Gali įsivaizduoti esantys jo stebimi. Pavojaus ženklai, rodantys, kad vaikai sunku susigyventi su netektimi, — pasikartojančios elgesio, mokymosi problemos, išsiblaškymas. Nuo dešimties metų iki paauglystės vaikai į netektį reaguoja labiau individualiai. Jie gali pulti į neviltį ir mėginti apsimesti, kad yra stiprūs. Suaugusieji turėtų sunerimti, jei pastebi, kad vaiką apėmusi depresija, sumažėjęs jo domėjimasis mokykla, draugais, žaidimais ir kitais dalykais, kurie jam anksčiau buvo svarbūs.
Vaikų psichiatrė sako, jog vis dėlto negalima tvirtinti, kad maži vaikai lengviau išgyvena tėvo ar motinos netektį, o vyresni — labiau. Pasak jos, kiekvienas vaikas skirtingas ir labai individualiai reaguoja.
Reikia leisti gedėti Vaikai, kaip ir suaugusieji, gedi. Tai yra natūralu. Gydytoja pabrėžė, jog labai svarbu atpažinti vaiko siunčiamus ženklus, kad jam reikalinga pagalba.
Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, bet ilgalaikis neigimas gali reikšti, kad tėvo netektis vaikystėje turi rimtų psichologinių problemų.
Gydytojai pataria neversti dalyvauti vaiko laidotuvėse, jeigu jis bijo. Jis galėtų kartu pasimelsti šarvojimo salėje, bažnyčioje. Kartais vaikai pyksta, kad mirė mama ar tėtis. Tai yra natūrali reakcija. Vaikas savo pyktį gali nukreipti į aplinkinius, žaisti agresyvius žaidimus. Dėl to nereikėtų labai jaudintis, jeigu tai neužsitęsia. Mažesni vaikai gali susigalvoti, kad jų artimas žmogus mirė dėl jų kaltės. Suaugusieji jaunesnio amžiaus vaikams turėtų kuo suprantamesniais žodžiais paaiškinti, kas atsitiko ir kas yra mirtis.
Kai maža širdelė liūdi…
Nereikėtų vaikams sakyti, kad, pavyzdžiui, senelis miega, o močiutė išėjo toli toli. Bet kokio amžiaus vaikus reikėtų skatinti išsakyti savo jausmus ir pasidalyti jais su savaisiais. Jeigu artimas žmogus ilgai ir sunkiai serga, derėtų pasikalbėti su vaiku apie tai, ką jis jaučia, dar prieš ligonio mirtį.
Vaistais netekties nenuslopinsi Kaip vaikai, taip ir suaugusieji labai skirtingai išgyvena artimojo netektį. Psichiatrė V. Šimanauskaitė sakė, kad klaidinga manyti, jog piliulės numalšins sielvartą. Jos gali padėti tam tikrais atvejais ir tam tikrą laiką, kai žmogų sielvartas visiškai užvaldo.
- SIELVARTAS VAIKŲ AKIMIS – Kauno lopšelis-darželis ,,Rasytė"
- Svorio kritimas nuovargis nugaros skausmas
- Svorio metimas karščiu ir šalčiu
- Heo gayoon svorio netekimas
- Susitikimas su savimi netekties akivaizdoje - paplaujosprojektai.lt
- 6 savaičių riebalų netekimas prieš ir po
Tačiau paskui vis tiek tenka išgyventi netektį savo jėgomis. Aplinkiniai netektį išgyvenantį žmogų turėtų palaikyti — leisti jam išsikalbėti, išsiverkti, tačiau neleisti visiškai pasinerti į sielvartą.
Netektis nepamirštama, ji išgyvenama - DELFI Sveikata
Gedinčiojo galima paklausti, kaip jis mano, kaip mirusysis norėtų, kad jis elgtųsi. Psichologai ir psichiatrai pabrėžia, kad po artimo žmogaus mirties ypač sunkus periodas būna po laidotuvių.
Tuo laikotarpiu geriau, jei gedintysis neliktų vienas su savo mintimis. Kai kurie žmonės netektį sėkmingai išgyvena patys, kitiems reikalinga specialistų pagalba.
Deja, neretai sielvarto apakinti žmonės nesugeba įvertinti savo psichinės būklės. Todėl jų artimieji turėtų juos paskatinti ieškoti pagalbos.