Labai dažnai būna taip, kad kalbant apie vieną galvoje turimas ir kitas. Skvirecko vertimas su nežymiomis korekcijomis ir komentarai Anuo metu: Jėzus kalbėjo savo mokiniams: saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių apdaruose, o viduje yra plėšrieji vilkai.
Šv. Onos novena. Septintoji diena
Sugrįžusios okupacijos pradžioje griežtų suvaržymų dar nebuvo, ir dideliais būriais rengdavome vaikus Pirmajai komunijai, net prie bažnyčių salėse būdavo pamokos moksleiviams.
Paskui, m. O m. Atsimenu, kai Marijampolėje buvau neoficialus kapelionas, o mano draugas svorio raštas pamaldumas. Račiūnas — Panevėžyje, sekmadieniais į bažnyčias ateidavo daugybė moksleivių, pakui išėję būriais jaunuoliai vaikščiodavo gatvėmis, ir tai jau imta laikyti demonstracija, nors nebuvo nei lozungų, nei šūkių nešama nei jokie kareiviai nebežygiuodavo.
Daug priklausydavo nuo paties Religijų reikalų įgaliotinio asmenybės ir nusiteikimo. Uždarė Šv. Ignoto bažnyčią, prie kurios mes m. Su įgaliotiniu Justu Svorio raštas pamaldumas kalbėdamas jausdavai, kad jis po stalu lako sugniaužtą kumštį. O Kazimieras Tumėnas nepiktas buvo žmogus, vykdydavo, ką jam saugumas nurodydavo, bet asmeninio piktumo nerodė.
Buvo toks nuotykis Kernavėje, kur mons. Krivaitis įsikūręs, modernų namą pasistatęs ir šventoriuje įrengęs penkiolika Kryžiaus kelio koplytėlių, o paskutinė jų skirta Prisikėlimui. Kartą atvažiuoja K. Tumėnas su sūnumi paaugliu pas mons. Taigi Jėzų palaidojo, o dabar va jis vėl gyvas? Girdėjau, kad prieš porą metų miręs Kazimieras Tumėnas buvo palaidotas su bažnytinėmis apeigomis.
Atgimimo laikais, m. Geranoriai dvasininkai norėjo Obat pelangsing žolelių lieknėjimas gailestingumą kuo labiau paskleisti, tikėjosi buvusiuosius komunistus patraukti prie Viešpaties.
Šie svorio raštas pamaldumas labai pasinaudojo, liko dėkingi, rodė pagarbą ir dėkingumą geraširdžiams, bet vidinių atsivertimų būta ne per daug. Kiek tie valdžios draudimai, ribojimai galiojo ir meno, ypač vaizduojamosios dailės ar tautodailės, srityje?
Tarkim, šventųjų vaizdavimo tradicija, ypač tautodailėje, juk nebuvo nutrūkusi — bent jau taip atrodo žvelgiant į kryždirbystės paveldą? Tautodailė pirmiausia yra susijusi su kryžių ir koplytėlių darymu ir jų statymu, kas sovietmečiu buvo griežtai draudžiama, nes tai taip pat suvokiama kaip katalikiškojo pamaldumo raiška.
Tad svorio raštas pamaldumas kryžiaus ar koplytėlės užsakovas ryžtasi ir slapta padirbinęs tokį kūrinį jį nakčia pastato bažnyčios šventoriuje, aišku, kad jis yra sąmoningas ir politiškai angažuotas asmuo. O jei tame kryžiuje ir koplytstulpyje dar būdavo išdrožtas, pavaizduotas šv.
Kazimieras ar Vytautas Didysis, kurių ikonografija XX a. Sakyčiau, kad sovietmečiu bažnyčių šventoriuose ar privačiai nebuvo pastatyta daug kryžių ar koplytstulpių išimtis — Kryžių kalnasdaugiausia šiandien matomų tokio pobūdžio kūrinių atsirado m.
Kas padėjo išlaikyti krikščioniškas tradicijas sovietmečiu, kaip buvo išsaugotas religinis paveldas? Sovietmečiu buvo masiškai uždarinėjamos katalikų bažnyčios, niokojama religinė dailė, vagiamai liturginiai reikmenys.
Užtenka pasižiūrėti į prieš karą garsių fotografų darytas Vilniaus bažnyčių nuotraukas ir į dabartinį kai kurių jų vaizdą: per 50 okupacijos metų nuostabios šventovės paverstos nykiais griuvėsiais. Tiesa, Bažnyčios ir meno pasaulio žmonės kai ką išsaugojo: vertybės būdavo perkeliamos iš uždaromų šventovių į neuždarytas, kai kas pateko į muziejus, tačiau daugybė religinių daiktų buvo sunaikinta.
Sovietmetis buvo žiauraus vandalizmo laikotarpis bažnytinio turto šventenybių atžvilgiu. Apie tai teko kalbėtis ir su amžinatilsį vyskupu Juozu Tunaičiu. Tunaičiui, kaip tuometinės kurijos kiek ji apskritai kaip tokia galėjo egzistuoti sovietmečiu atstovui, tekdavo lankytis vietose, į kurias būdavo vežami liturginiai objektai iš uždarytų bažnyčių — Vilniuje į Švč.
Dvasios bažnyčios kiemą Dominikonų gatvėje. Yra išlikę ir kurijos archyve saugomi sovietinės valdžios funkcionierių ir jo paties pasirašyti protokolai, kuriuose religiniai objektai skaičiuojami šimtais ir dešimtimis: tiek šimtų arnotų, tiek dešimčių kryžių; tiek paveikslų nurodant skaičiusneįvardijant nei pavadinimo, nei medžiagų, nei amžiaus, nei bažnyčios, iš kurios jie buvo paimti.
Jei paveikslai ar kai kurie kryžiai ir arnotai iš Šv. Dvasios vienuolyno kiemo pateko į muziejus ar veikiančias bažnyčias, tai labiausiai nukentėjo šventųjų relikvijos. Sovietmečiu jos nieko nereiškė, būdavo tiesiog išmetamos.
Bažnytinio paveldo muziejuje saugome vyskupo Juozo Tunaičio perduotą dėžę su įvairių šventųjų relikvijomis. Jos, vyskupui prižiūrint, buvo išimtos iš relikvijorių, kurie pateko į valstybinius muziejus. Jei aptaisas trukdo apžiūrėti tapybą, reikia jį nuimti, jei relikvijos negražiai atrodo restauruotame relikvijoriuje, reikia jas kažkur perkelti.
Naikinimo banga buvo tokia didžiulė dar ir dėl to, kad ją vykdė ne svorio raštas pamaldumas tamsybininkai čekistai, bet taip pat ir vadinamieji kultūrininkai.
Ne veltui vyskupas Paltarokas asmeniškai rūpinosi ir iš rankų nepaleido šv. Kazimiero karstelio su relikvijomis.
Jis bijojo, kad Lietuvos globėjo relikvijų neištiktų tas pats likimas, kaip ir daugybės kitų Lietuvos bažnyčiose bei Vilniaus katedroje saugotų relikvijų. Tai, kas buvo išsaugota ir laimingai pasiekė mūsų laikus — išliko Bažnyčios žmonių dėka.
Vilniui labai pasisekė, kad m. Kitus garsius kūrinius, pavyzdžiui, Lukiškių Dievo Motiną daugiau nei tris šimtus metų saugoję ir globoję Vilniaus dominikonai, uždarius Vilniaus Šv.
Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, perdavė kaimyninei Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčiai. Tokiu būdu ikona buvo išsaugota ir, m.
Arkangelo Rapolo bažnyčios ir laikė savo celėje. Vėliau paveikslas buvo pakabintas bažnyčios šoniniame altoriuje, o prieš 4 metus atiduotas restauruoti. Dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė ir restauratorė Janina Bilotienė atskleidė, kad šis Marijos atvaizdas yra ikona, kadaise ypač garsinusi Lukiškių bažnyčią, o dabar susidomėjimas šiuo kūriniu liudija vėl užgimstantį pamaldumą.
Taigi, sovietmečiu sunaikinta išties labai daug, tačiau tyrėjai yra ne kartą pastebėję ir įvardiję, kad šiandien išlikęs, Lietuvą garsinantis kilnojamasis kultūros paveldas daugiausia yra bažnytinis. Šis faktas rodo, kad įvairių okupacijų persekiota ir gniuždyta Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė sugebėdavo išsaugoti šventenybes ir jas slapstydami tikėtis šviesesnių svorio raštas pamaldumas. Mums belieka pasekti jų pavyzdžiu. Tos propagandos pasekmes matome ir šiuolaikinėje visuomenėje.
Dieviškuosius skelbimus apie negandas paprastai lydi konstatavimas, kad tai ir įvyko. Samuelio ir Karalių knygos nemenka dalimi atrodo kaip skelbimų apie negandas ir jų išsipildymą seka. Ji pasibaigia tik sulig Judo karalystės sugriovimu.
Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa
Pasakojimų apie babiloniečių užkariavimus — m. Kadangi Viešpats visada išpildo tai, ką skelbia, jo žodis yra nepajudinamai veiksmingas.
Kitaip tariant, Viešpats yra pagrindinis savo tautos istorijos autorius; skelbia, kas nutiks, ir tai nutinka. Tačiau kalbų tonas skirtingas. Viešpats neskelbia negandų Izraeliui ir Judui, bet ragina juos atsiversti. Kadangi anie užsispyrėliškai atmeta Viešpaties raginimus eil. Kaip Istorinėse knygose nuo Jozuės iki Karalių, lygiai taip ir Kronikų knygose gausu Viešpaties svorio raštas pamaldumas.
Jis tiesiogiai kalba Saliamonui 2 Kr 1, 7. Pirmutinė vieta tenka pranašui Natanui plg. Bet Viešpats pasitelkia ir tokius regėtojus kaip Gadas plg. Pranašauja ir šventyklos giesmininkų šeimų galvos plg.
Protingi atsakymai į jūsų genialius klausimus - Vikipedikijos enciklopedija?
Kronikų knygose Dievo žodis suprantamas taip, kaip Samuelio ir Karalių. Kaip ir pastarosiose, bet galbūt ne taip pabrėžtinai, Viešpaties kalbose skelbiami įvykiai ir konstatuojama, kad jie išsipildė plg.
Kronikų knygose akcentuojamas toks Viešpaties žodžio vaidmuo Babilonijos tremties atžvilgiu. Pasak 2 Kr 36, 20—22, ir tremtis, ir jos pabaiga išpildo tai, ką Viešpats paskelbė Jeremijo lūpomis plg.
Jer 25, 11—14; 29, Galop pažymėtina, kad Kronikų knygose nekalbama apie knygų dieviškąją kilmę, tačiau apie ją užsimenama nurodant pranašų šaltinius plg. Vienu žodžiu, Pranašų knygos svorio raštas pamaldumas save kaip Dievo žodį. Pastarajam tenka iškili vieta ir Istorinėse knygose. Ir vienose, ir kitose, pirmiausia Istorinėse knygose, pabrėžiama, kad Viešpaties žodis nepajudinamai veiksmingas ir ragina atsiversti.
Psalmynas yra maldų, kilusių iš Viešpaties artumo bei veikimo asmeninės ir bendruomeninės patirties, rinkinys. Psalmėmis išreiškiama Izraelio malda įvairiose jo istorijos epochose — karalių epochoje, tremtyje, kai Dievas vis labiau pripažįstamas Izraelio karaliumi, galop antrosios Šventyklos epochoje po tremties.
Liekna žolė svorio glen Waverley,
Kiekviena psalmė yra gyvo ir tvirto ryšio su Dievu liudijimas, ir tuo remdamiesi galime sakyti, kad jos kyla iš Dievo ir yra įkvėptos Dievo. Iš to, ką rodo patys tekstai, nepretenduojant į išsamumą, galima išskirti bent tris ryšio tipus: a Dievo veikimo tikinčiųjų gyvenime patirtį; b Dievo artumo šventovėje patirtį; c Dievo kaip išminties šaltinio patirtį. Šie trys ryšio su Dievu tipai remiasi Sinajaus sandora, apimančia Dievo veiklaus artumo tautos kasdieniame gyvenime ir šventykloje pažadą.
Vienas svorio raštas pamaldumas gausybės galimų pavyzdžių, kaip maldininkai sulaukia Dievo pagalbos, yra Ps Maldavimo ir šlovinimo psalmes įkvepia Viešpaties, kuris gelbėja, asmeninė ir bendruomeninė patirtis. Apie tą patirtį visada užsimenama, jei nėra papasakojama, arba psalmės pradžioje plg.
Ps 18, 5—7; 30, 2arba pabaigoje plg. Ps6—8arba viduryje plg.
TIK ŠVENTASIS RAŠTAS — SOLA SCRIPTURA
Ps 22, 22; 85, 7—9. Pusiaukelėje tarp žmogaus maldaujančių ir šlovinančių žodžių yra Dievo žodis kuriuo išreiškiamas Dievo pažadas ir veikimas plg. Ps 30, Jį išgirdęs, psalmininkas jaučiasi įkvėptas papasakoti jį kitiems. Taip Dievo žodis laukiamas, gaunamas ir šlovinamas ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos tautos. Maldininkai klausosi įstabių Dievo darbų, nes Dievas maldininkui ir tautai kalba per visoje kūrinijoje ir Izraelio istorijoje atliktus didžius darbus. Apie tai diena dienai pasakoja ir naktis nakčiai duoda žinią.
Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, svorio raštas pamaldumas negirdėti jų balso, — betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių. Ps15—20ir išreikšti tai savo žodžiais. Tuos psalmių žodžius, nors ir suformuluotus žmogiškaisiais žodžiais, įkvėpė didūs Viešpaties darbai. Tas Viešpaties balsas ir toliau skamba maldininko ir tautos šiandienoje.
Būtina jo klausytis. Kaip pavyzdį paimkime ąją ir ąją psalmes. Pirmajame tekste Dievo patirtis įkvepia neteisingai apkaltintą teisųjį kreiptis į Dievą besąlygišku pasitikėjimu grįsta malda, antrajame tokia patirtis leidžia išgirsti Dievo balsą, smerkiantį netikusį tautos elgesį.
Panašiai baigiasi ir kitos dvi persekiojamo žmogaus maldos. Pasirodant sandoros Dievui plg. Dievas tautos elgesį peikia už du dalykus: kad jos santykis su Dievu sutelktas išskirtinai į aukas 50, 8—13o santykis su artimu visiškai priešingas sandoros įsakymams 50, 16— Dievas reikalauja, kad būtų šlovinamas, kad jo būtų šaukiamasi vargo valandą 50, 14— Tad ąja psalme pačioje Psalmyno šerdyje tęsiami pranašų būdai — ne tik leisti kalbėti Viešpačiui, bet ir padaryti taip, jog kiekvienas maldavimas ir kiekvienas šlovinimo aktas būtų aiškinami kaip klusnumas dieviškajam įsakymui.
Išmintis ir protingumas yra Dievo prerogatyva plg. Ps5;5. Nuo tos akimirkos, kai Dievo buvo pašauktas būti Izraelio karaliumi Ps 78, 72tokios išminties bei tokio protingumo turėjo Dovydas.
Sąlyga būti pamokytam Dievo ir gauti išminties yra Dievo baimė. Siracido knyga Pranašų knygose per pranašus kalba pats Dievas. Kaip matėme, į asmenis, kuriuos pasirinko savo atstovais Izraelio tautoje, Dievas kreipiasi įvairiais būdais. Psalmėse būtent žmogus kalba Dievui, tačiau tai daro Jo artume ir pasitelkdamas raiškos formas, suponuojančias artimą bendrystę su Juo. Išminties knygose, svorio raštas pamaldumas, žmonės kalba žmonėms, tai ir kalbantieji, ir besiklausantieji yra giliai įsišakniję tikėjime į Izraelio tautos Dievą.
Senajame Testamente išmintis dažnai pabrėžtinai priskiriama Dievo Dvasiai plg. Job 32, 8; Išm 7, 22; 9, 17; taip pat 1 Kor 12, 4— Norėdami tiksliau pailiustruoti, kokie santykio su Dievu būdai tuose raštuose paliudijami kaip to, ko moko jų autoriai, pagrindas bei šaltinis, dėmesį dėl jos apibendrinamojo pobūdžio sutelksime į Siracido knygą.
Taip aiškiai parodomas vienas iš būdų, kaip knyga kyla iš Dievo. Tai, ką vertėjas sako prakalboje, knygos šerdyje patvirtina pats autorius. Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę ir paliksiu jį ateinančioms kartoms. Išmintis, kurią visi, net ateityje, gali atrasti jo knygoje, yra jo Įstatymo studijų ir to, ko Dievas jį pamokė per gyvenimo išbandymus, vaisius plg. Sir 4, Išminties kaip studijų vaisiaus įgijimas pripažįstamas kaip Dievo dovana ir skatina šlovinti malda. Tad visa vyksta gyvoje ir nenutrūkstamoje vienybėje su Dievu.
Paskutinėje savo kūrinio dalyje 44—50 Siracidas kitaip aptaria savo tautos tradiciją, šlovindamas protėvius ir aprašydamas Dievo veikimą per daugybę žmonių Izraelio istorijoje ir Izraelio labui. Ir tokia apžvalga irgi parodo, kad jos raštas kyla iš ryšio su Dievu. Apmąstydamas Įstatymą ir Pranašus, vadinasi, klausydamasis Dievo žodžio, šis išminties raštijos autorius buvo vienybėje su Dievu, gavo išminties ir įgijo pagrindą savo kūriniui sukurti plg. Palaiminimu reikalaujama apmąstyti bei praktikuoti knygos turinį ir žadama Viešpaties išmintis bei šviesa; visa tai įmanoma tik tada, jei tas raštas kyla iš Dievo.
Pabaiga Apžvelgę atrinktus Senojo Testamento tekstus, galime pamėginti apibendrinti. Aptartuose raštuose, sukurtuose skirtingu laiku bei įvairiose vietovėse ir, negana to, išsiskiriančiuose savitu turiniu bei ypatingu literatūriniu stiliumi, vieningai pateikiama viena didi pamatinė žinia: Dievas kalba. Pats vienatinis Dievas daugybėje įvairių istorinių situacijų ieško žmogaus, pasiekia jį ir jam apsireiškia, be paliovos siekia skatinti žmogų atsiliepti meile.
Šis stebinantis Dievo siekis raštus, kuriuose apie jį kalbama, pripildo Dievo. Padaro juos įkvėptus ir įkvepiančius, gebančius apšviesti ir skatinti tikinčiųjų supratimą bei troškimą. Tą suvokiantis žmogus, kupinas nuostabos ir džiaugsmo, paklaus: kokią dovaną geba dovanoti tas su manimi kalbantis neapsakomas Dievas? Jie mums rodo, kad Dievas ir toliau kalbėjo ligi pat savo paskutinio bei galutinio žodžio — atsiųsto Sūnaus plg. Žyd 1, 1—2. Atrinktų Naujojo Testamento raštų liudijimas Pažymėjome, kad būdingas Naujojo Testamento raštų bruožas yra tai, kad jų autoriai savo ryšį su Dievu rodo tik per Jėzaus asmenį.
Ypatinga vieta tenka keturioms evangelijoms. Atsižvelgdami į ypatingą evangelijų vaidmenį, iš pradžių išdėstysime tai, kas joms bendra, o paskui parodysime sinoptinėms evangelijoms būdingą prieigą ir tai, kuo savita Jono evangelija. Iš kitų Naujojo Testamento raštų atrinkome svarbiausius: aptarsime Apaštalų darbus, apaštalo Pauliaus laiškus, Laišką žydams ir Apreiškimą Jonui. Keturios evangelijos Vaizduodamos Jėzaus asmenį bei jo santykį su Dievu ir tai, kad apaštalai buvo išugdyti bei įgalioti Jėzaus, evangelijos liudija ypatingą jų teksto kilmės iš Dievo būdą.
Glaustai pateiksime pagrindines mintis. Visose keturiose evangelijose Jėzaus asmuo ir istorija pateikiami kaip biblinės istorijos viršūnė. Todėl jos pačios remiasi Senojo Testamento raštais, pirmiausia svorio raštas pamaldumas iš graikiškojo vertimo — Septuagintos, taip pat iš originalių hebrajiškų ir aramėjiškų tekstų.
Labai svarbios yra evangelijose nurodomos sąsajos tarp Jėzaus ir protėvių, Mozės bei pranašų kaip asmenų, atmenamų ir reikšmingais laikomų šventuosiuose Senojo Testamento raštuose. Evangelijose liudijama, kad Jėzus yra Izraelio Dievo, kuris Izraelį pašaukia, moko, baudžia ir dažnai atkuria kaip savo tautą, skirtingą nuo kitų tautų, tačiau paskirtą būti palaiminimu visoms tautoms, apreiškimo atbaiga.
Sykiu evangelijose ryžtingai patvirtinamas Svorio raštas pamaldumas Testamento universalizmas bei iškeliama aikštėn, kad per Jėzų Dievas kreipiasi į visą žmonių giminę visais laikais plg. Mt 28, 20; Mk 14, 9; Lk 24, 47; Jn 4, Keturiose evangelijose — kiekvienoje savaip — tvirtinama, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ne tik kaip Mesijas, bet ir savo nepakartojamo bei pavyzdžio neturinčio ryšio su dangiškuoju Tėvu prasme ir todėl savo išganomuoju bei apreiškiamuoju vaidmeniu pranoksta visus kitus žmones.
Tai labai aiškiai išreiškiama Jono evangelijoje — iš pradžių prologe 1, 1—18paskui skyriuose apie prisikėlusį Jėzų, pirmiausia pasakojime apie susitikimą su Cnn degina riebalus 20, 28 ir baigiamojoje ištaroje apie Jėzaus gyvenimo ir mokymo neišsemiamą reikšmę 21, Svorio raštas pamaldumas pats turinys aptinkamas ir kitose sinoptinėse evangelijose, kur įtaigiais bei aiškiais žodžiais yra išreikštas džiugioje maldoje, kuria Jėzus kreipiasi į Dievą, savo Tėvą Mt 11, 25—27; Lk 10, 21— Tikrai pavyzdžio neturinčiais pasakymais Jėzus ne tik pareiškia apie Dievo Tėvo ir savo kaip Sūnaus tobulą lygybę ir artumą, bet ir teigia, kad tas ryšys gali būti pažintas tik apreiškimo aktu: tik Sūnus gali apreikšti Tėvą ir tik Tėvas gali apreikšti Sūnų.
Literatūriniu požiūriu evangelijose pateikiami pasakojamieji epizodai ir didaktinės kalbos, tačiau iš tikrųjų jose galiausiai perteikiama apreiškimo ir išganymo istorija. Jose vaizduojamas gyvenimas įsikūnijusio Dievo Sūnaus, kuris kasdienio gyvenimo varganomis aplinkybėmis ir per pažeminimus kančia bei mirtimi pasiekia pašlovinimą. Perteikiant Dievo apreiškimą jo Sūnuje Jėzuje, šitaip evangelijose netiesiogiai parodoma jų tekstų kilmė iš Dievo.
Kiekvieno evangelijų epizodo centras yra Jėzus, kuris visada supamas mokinių. Dvylika sudaro bendruomenę, kurią tiksliai apibūdina jos narių vardai. Kiekvienoje evangelijoje pranešama, kad tą grupę išsirinko Jėzus Mt 10, 1—4; Mk 3, 13—19; Lk 6, 12—16; Jn 6, 70 ; jos nariai sekė paskui Jėzų savo akimis regėdami jo tarnystę ir buvo išsiųsti gavę įgaliojimus Mt 10, 5—8; Mk 3, 14—15; 6, 7; Lk 9, 1—2; Jn 17, 18; svorio raštas pamaldumas, Jų skaičius simbolizuoja dvylika Izraelio genčių Mt 19, 28; Lk 22, 30 ir reiškia Dievo tautos pilnatvę, pasiektiną jiems evangelizuojant visą pasaulį.
- Mesti svorį storas
- TIK ŠVENTASIS RAŠTAS — SOLA SCRIPTURA - Sabatos Biblijos mokykla
Liudydamos ypatingą Dvylikos ugdymą, evangelijos konkrečiu būdu rodo savo kilmę iš Jėzaus ir Dievo. Sinoptinės evangelijos Sinoptinėse evangelijose Jėzaus istorija pateikiama nepaliekant erdvės tarp pasakojimo autoriaus perspektyvos ir Jėzaus asmens, jo gyvenimo ir misijos portreto. Nusakant daugialypius Jėzaus ryšius su Dievu, evangelijose netiesiogiai, visada per Jėzaus asmenį ir jo apreiškiamąjį bei išganomąjį vaidmenį, parodomas jų pačių ryšys su Dievu ar kilme iš Dievo.
Tik Lukas pradeda du savo darbo tomus įžanga Lk 1, 1—4; plg. Apd 1, 1savo pasakojimą susiedamas su ankstesnėmis apaštališkosios tradicijos pakopomis. Šitaip Lukas aiškiai parodo savo Evangelijos ryšį su Dievo Apreiškėju Jėzumi ir patvirtina savo darbo apreiškiamąjį autoritetą.
Kiekvienos Evangelijos šerdis svorio raštas pamaldumas Jėzaus asmuo ir jo daugialypiai bei nepakartojami ryšiai su Dievu, pasireiškiantys Jėzaus gyvenimo bei veiklos įvykiais, taip pat jo reikšme išganymo istorijai. Pirmame poskyryje aptarsime Jėzaus asmenį bei vaidmenį, antrame — jo vaidmenį Dievo santykio su žmonija istorijoje.
- Riedlentės mesti svorį
- Tekstai – Vilniaus Šv. Onos bažnyčia
Jėzaus nepakartojamas ryšys su Dievu evangelijose vaizduojamas įvairiais būdais. Jėzus pateikiamas kaip: a Kristus, Dievo Sūnus, turintis privilegijuotą ir išskirtinį santykį su Dievu; b tas, kuris kupinas Dievo Dvasios; c tas, kuris veikia Dievo galia; d svorio raštas pamaldumas, kuris moko su Dievo autoritetingumu; e tas, kurio ryšys su Tėvu galutinai apreikštas bei patvirtintas jo mirtimi ir prisikėlimu.
Visose trijose sinoptinėse evangelijose pasakojami pagrindiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai, kai jis tiesiogiai bendrauja su savo Tėvu, o Tėvas savo ruožtu patvirtina Sūnaus tapatybės ir misijos dieviškąją kilmę.
Kiekvienoje sinoptinėje Evangelijoje pirma Jėzaus viešosios tarnystės eina jo krikštas bei įspūdinga teofanija. Po tokios pradžios evangelijose pasakojama, kad Dvasia paskatino Jėzų išeiti į dykumą Mt 4, 1—11; Mk 1, 12—13; Lk 4, 1—13 susidurti su šėtonu taip primenamas Izraelio laikas dykumojeir tai, kad jis savo tarnystę pradėjo Galilėjoje.
Kita galinga teofanija, Jėzaus atsimainymas, nutinka tarnystės Galilėjoje pabaigoje, jam pradedant kelionę į Jeruzalę, prisiartinus Velykų įvykiams. Šitaip Jėzus ir jo misija susiejami su Dievo apreiškimu prie Sinajaus ir su Izraelio išganymo istorija. Mato evangelijoje pateikiamas unikalus, apreiškiamasis Jėzaus titulas.
Iz 7, Šitaip evangelistas aiškiai patvirtina Dievo buvimą Jėzuje ir pabrėžia iš to išplaukiantį jo mokymo bei visos jo tarnaujamosios veiklos autoritetingumą. Mt 12, 28; Mk 3, 28— Ypač Lukas nekart mini Jėzų jo mokymo bei gydymo misijoje akinančią Dvasią plg. Lk 4, 1. Mt 11, svorio raštas pamaldumas Jėzus veikia Dievo galia Išskirtinis Jėzaus ryšys su Dievu taip pat reiškiasi egzorcizmais ir išgydymais. Egzorcizmai Jėzaus misiją ženklina visose trijose sinoptinėse evangelijose, tačiau ypač Morkaus.
Dvasios galia, esanti Jėzuje, geba išvaryti blogąsias dvasias, mėginančiais sugriauti žmogų pvz. Jėzaus susidūrimas su šėtonu per gundymus tarnystės pradžioje kaip numesti riebalų masę toliau tęsiasi jo gyvenime pergalingai kovojant su piktosiomis jėgomis, sukeliančioms žmonėms kančias.
Demoniškos galios vaizduojamos baimingai suvokiančios Jėzaus kaip Dievo Sūnaus tapatybę pvz. Mk 5, Tokių pasakojimų gausu visose trijose evangelijose.
Lk 11, Dievo galios buvimas Jėzuje ypač reiškiasi epizoduose, kuriuose atsispindi jo valdžia gamtos jėgoms. Pasakojimai apie nuramintą audrą ir ėjimą vandens paviršiumi prilygsta teofanijai, kurios metu Jėzus savo dieviškąją valdžią taiko chaotiškai marių jėgai ir, eidamas vandeniu, dieviškąjį vardą ištaria kaip savąjį Mt 14, 27; Mk 6, Mato pasakojime mokiniai, regintys stebuklą, yra paskatinami išpažinti Jėzaus kaip Dievo Sūnaus tapatybę 14, Jėzaus išskirtinė galia bei valdžia panašiai atskleidžiamos ir pasakojimuose apie duonos padauginimą Mt 14, 13—21; Mk 6, 32—44; Lk 9, 10—17; plg.
Mt 15, 32—39; Mk 8, 1— Tokie veiksmai susiejami su manos dovanojimu dykumoje Iš 16 ir Elijo bei Eliziejaus pranašavimo tarnyste 1 Kar 17, 8—16; 2 Kar 4, 42— Sykiu žodžiais ir veiksmais, taikomais duonai, bei likučių gausa užsimenama apie krikščioniškosios bendruomenės eucharistinį šventimą, kur sakramentiškai išsiskleidžia Jėzaus išganomoji galia. Jėzus moko su Dievo autoritetingumu Sinoptinėse evangelijose teigiama, kad Jėzus mokė su išskirtiniu autoritetingumu.
Klausykite jo! Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms svorio raštas pamaldumas įsakinėja, ir tos jo klauso! O aš jums sakau Iš Dievo gauta valdžia apima ir galią atleisti nuodėmes Mt 9, 6; Mk 2, 10; Lk 5, Jėzaus mirtis ir prisikėlimas — jo nepakartojamo ryšio su Dievu apreiškimas ir patvirtinimas Jėzaus nukryžiavimas, itin žiauri ir negarbinga dalia, regis, patvirtino jo priešininkų nuomonę, kad jis — piktžodžiautojas Mt 26, 65; Mk 14, Jie siūlo Nukryžiuotajam nužengti nuo kryžiaus ir įrodyti savo tvirtinimą, kad jis svorio raštas pamaldumas Dievo Sūnus Mt 27, 41—43; Mk 15, 31— Mirtis ant kryžiaus, regis, rodė, kad jo veikla bei pretenzija atmestos Svorio raštas pamaldumas.
Tačiau, pasak evangelijų, Jėzus mirdamas išreiškė savo artimiausią vienybę su Dievu Tėvu, kurio valiai nusilenkė Mt 26, Kas tiki nukryžiuoto Jėzaus prisikėlimą, tas nebegali abejoti jo nepakartojamu ryšiu su Dievu Tėvu ir visos jo tarnystės galiojimu. Izraelio tautos šventieji raštai laikomi Dievo santykio su ta tauta pasakojimu ir Dievo žodžiu.
Sinoptinėse evangelijose Jėzaus ryšys su Dievu atskleidžiamas ir per tai, kad jo istorija traktuojama kaip tų raštų išpildymas. Jėzaus ryšys su Dievu taip pat pasireikš jo pasirodymu laiko pabaigoje. Raštų įvykdymas Svarbu pabrėžti, kad Jėzus ne tik atbaigia Mozės ir pranašų mokymą, bet ir save pateikia kaip raštų įvykdymą savo asmeniu.
Oz 11, 1. Panašiai jis liepia pasakyti įkalintam Jonui, kad tai, ką mato Krikštytojo pasiuntiniai, yra Izaijo mesijinių pranašysčių išsipildymas Mt 11, 2—6, apeliuojant į Iz 26, 19; 29, 18—19; 35, 5; 61, 1.
Evangelistai išvien pristato jį esant Dovydo palikuoniu, tačiau sykiu sako, jog jis išmintimi pranoksta Saliamoną Mt 12, 42; Lk 11, 31yra daugiau nei šventykla Mt 12, 6daugiau nei Jona Mt 12, 41; Lk 11, Kalno pamoksle jis autoritetu pranoksta Mozę plg. Mt 5, Istorijos atbaigimas šlovinguoju Jėzaus sugrįžimu Anot sinoptinių evangelijų, Jėzaus labai artimas ryšys su Dievu reiškiasi ne tik tuo, kad Jėzaus gyvenimas yra Dievo santykio su Izraeliu atbaigimas, bet ir tuo, jog visa istorija bus atbaigta šlovinguoju Jėzaus sugrįžimu.
Apokaliptine kalba Mt 24—25; Mk 13; Lk 21 jis rengia savo mokinius istorijos vargams po savo mirties bei prisikėlimo ir ragina juos likti ištikimus ir budrius ligi jo sugrįžimo. Jie gyvena tarpiniu laikotarpiu tarp ankstesnės istorijos atbaigimo, įgyvendinto Jėzaus darbu bei gyvenimu, ir galutinio atbaigimo laikų pabaigoje.
Tai Jėzų tikinčių bendruomenių, Bažnyčios metas. Šiuo tarpiniu laikotarpiu krikščionims laiduojama, kad prisikėlęs Viešpats visada yra su jais Mt 28, 20taip pat ir Šventosios Dvasios galia Lk 24, 49; plg. Apd 1, 8.
Kryžiaus kelias
Jie turi užduotį skelbti Jėzaus Evangeliją visoms tautoms Mt 26, 13; Mk 13, 10; Lk 24, 47padaryti visų tautų žmones Jėzaus mokiniais Mt 28, 19 ir gyventi sekant Jėzumi. Visas jų gyvenimas ir visas tas metas rutuliojasi istorijos atbaigimo, tikrove tapsiančio sulig šlovinguoju Jėzaus sugrįžimu, horizonte. Sinoptinėse evangelijose atskleidžiamas nepakartojamas Jėzaus ryšys su Dievu visame jo gyvenime bei visoje veikloje, parodoma nepakartojama Jėzaus reikšmė atbaigiant Dievo santykio su Izraelio tauta istoriją ir visą istoriją laikų pabaigoje.
Būtent Jėzuje Dievas apreiškia pats save ir savo išganymo planą visai žmonijai, būtent per Jėzų Dievas kalba žmonėms, per jį jie atvedami pas Dievą bei su juo suvienijami ir būtent per Jėzų pasiekia išganymą. Pateikdamos Jėzų kaip Dievo Žodį, evangelijos pačios tampa Dievo žodžiu. Izraelio šventųjų raštų prigimtis yra autoritetingai kalbėti apie Dievą ir patikimai vesti pas Dievą. Tai būdinga ir evangelijoms; jos veda prie krikščioniškųjų raštų kanono, susijusio su žydų šventųjų raštų kanonu, atsiradimo.
Jono evangelija Tokia Jėzaus prigimtis viengimis Sūnus, Dievas, artima vienybė su Tėvu ir jo nepakartojamas gebėjimas pažinti bei apreikšti Dievą paliudytas ne tik evangelijos pradžioje, bet ir kaip pamatinis teiginys patvirtinamas visame Jono kūrinyje. Kaip ir kitose evangelijose, ketvirtojoje irgi pabrėžiamas raštų įvykdymas Jėzaus darbais, ir taip patvirtinama, jog jie priklauso Dievo išganomajam planui.
Tačiau Jono evangelija išsiskiria tuo, svorio raštas pamaldumas joje nurodomi kai kurie ypatingi evangelisto santykio su Jėzumi bruožai, būtent: a viengimio Sūnaus šlovės regėjimas; b aiškus paliudijimas to, kas regėta savo akimis; c tiesos Dvasios pamokymas liudytojams. Šie saviti bruožai, evangelistą artimiau sujungiantys su Jėzaus asmeniu, rodo jo Evangelijos kilmę iš paties Dievo.
Šiuos ypatingus bruožus aptarsime išsamiau. Po ištaros apie Žodžio įsikūnijimą bei įžengimą į žmogystę kaip galutinę sandoros Dievo buveinę tekste staiga prabylama apie gilų asmeninį susitikimą su įsikūnijusiu Žodžiu.
Vadinasi, tiesioginis regėjimo objektas yra Jėzus, jo asmuo ir veikla, nes, būdamas savo žemiškojoje buveinėje, Svorio raštas pamaldumas Žodis tapo regimas žmonėms.
Evangelisto liudijimas, ką jis regėjo savo akimis, ir jo tikėjimas į Dievo Sūnų Jėzų yra jo rašto pagrindas; netiesiogiai iš to išplaukia, kad tas raštas kyla iš Jėzaus ir, vadinasi, iš Dievo. Pakartosime: Jonas yra tikinčių liudytojų grupės narys.
- Jėzus Kristus yra visos Biblijos širdis.
- Prieplaukos kontracepcijos svorio metimas
Pirma ketvirtosios Evangelijos išvada 20, 30—31 leidžia šią grupę identifikuoti. Jie yra tiesioginių liudytojų grupė, kuriai priklauso ir ketvirtosios Evangelijos autorius. Du kartus evangelistas aiškiai pabrėžia, jog savo akimis matęs tai, apie ką rašo. Galvoje turimas Jėzaus mylimasis mokinys 21, 20kuris ir kitais atvejais svorio raštas pamaldumas, 23; 19, 26; 20, 2; 21, 7 dėl ypatingo artumo Jėzui matė jo darbus.
Šitaip patvirtinama šios Evangelijos kilmė iš Jėzaus ir Carni q 500 riebalų degintojas. Taip tikinti bendruomenė pripažįsta, priima ir rekomenduoja šį raštą.
Esmingai svarbios čia regėjimo, liudijimo, tiesos, tikėjimo sąvokos. Tikėjimas apima net tik patį įvykį, bet ir to reikšmę, kuri nusakoma dviem Senojo Testamento citatomis plg. Iš konteksto yra aišku, kad regėjusysis liudytojas yra mylimasis mokinys, kuris stovėjo Jėzaus kryžiaus papėdėje ir į kurį kreipėsi Jėzus 19, 25— Tad Jn 19, 35 konkrečiu Jėzaus mirties atveju pabrėžiama tai, kas Jn 21 24 išreiškiama visos ketvirtosios Evangelijos pasakojimo atžvilgiu: tai užrašyta autoriaus, kuris, tiesioginiu patyrimu ir tikėjimu artimai susivienijęs su Jėzumi bei Dievu, perteikia savo liudijimą tikinčiųjų bendruomenei, kad ji turėtų tą patį tikėjimą.
Mokinio liudijimą įgalina Šventosios Dvasios dovana. Tačiau tikėjimo liudijimas, skatinantis įtikėti Jėzų kaip Kristų ir Dievo Sūnų plg.
Pasaulis neįstengia priimti Dvasios 14, 17tačiau mokiniai ją gauna savo užduočiai pasaulyje vykdyti 17, Dvasios veikimas visas susijęs su Jėzaus veikla ir turi įgalinti vis giliau suprasti tiesą, tai yra Jėzaus atneštą Dievo Tėvo apreiškimą plg.
Kiekvieno mokinio liudijimas apie Jėzų veiksmingas tampa tik veikiant Šventajai Dvasiai. Tas pat galioja ketvirtajai Evangelijai, pristatančiai save kaip Jėzaus mylimojo mokinio užrašytą liudijimą. Apaštalų darbai Lukui priskiriama ne tik Evangelija, bet ir Apaštalų darbų knyga plg. Lk 1, 1—4; Apd 1, 1.
O Apaštalų darbų knygos ištakų ir jos kilmės iš Dievo taip aiškiai nepateikia. Tačiau pažymėtina, kad apaštalų sąrašo vardai, nurodyti Apd 1, 13 ir Lk 6, 14—16 išskyrus Judosutampa ir kad Apaštalų darbuose išryškinama jų kaip savo akimis regėjusiųjų liudytojų kokybė Apd 1, 21—22; 10, 40—41 bei užduotis būti Dievo žodžio tarnais Apd 6, 2; plg. Tad Lukas Apaštalų darbuose aprašo veiklą tų, apie kuriuos kalbama Lk 1, 2 ir, vadinasi, kurie yra jo abiejų knygų šaltinis.
Galima daryti prielaidą, jog Lukas susižinojo apie jų veiklą Apaštalų darbų tema lygiai taip rūpestingai, kaip svorio raštas pamaldumas per juos ištyrė Jėzaus veiklą.
Sergančiųjų sveikata Apmąstymas Pamaldumas į šv. Oną išplitęs visame pasaulyje. Svarbių jai dedikuotų šventovių esama ir Amerikos žemyne.
Pagrindinis argumentas laikyti Apaštalų darbus kilus iš Dievo yra tų regėjusių liudytojų bei Dievo žodžio tarnų tiesioginis asmeninis ryšys su Jėzumi. Jų ryšys su Jėzumi taip pat ypač reiškiasi jų kalbomis bei veiksmais, Šventosios Dvasios veikimu ir šventųjų raštų aiškinimu. Konkrečiai aptarsime įvairius elementus, liudijančius Apaštalų darbų knygos kilmę iš Dievo. Pradžioje Lukas pateikia sąrašą su Petro ir kitų dešimties apaštalų vardais Apd 1, Šis Vienuolika yra bendruomenės, kuriai pasirodo prisikėlęs Viešpats plg.
Apie pamaldumo draudimus ir šv. Kazimiero kulto gniuždymą sovietmečiu
Lk 24, 9. Apd 1, Vienodais vardų sąrašais Lk 6, 14—16 ir Apd 1, 13 norima pabrėžti kiekvieno iš apaštalų ilgą ir intensyvų asmeninį ryšį su Jėzumi. Tokia privilegija jiems teko Jėzaus veikimo laikotarpiu, ir tai padaro juos pagrindiniais Apaštalų darbų veikėjais.
Tie apaštalai Apd 1, 2 taip pat yra Jėzaus pašnekovai bei stalo draugai iki jo paėmimo į dangų Apd 1, 3—4. Visi šie duomenys remia prielaidą, kad Apaštalų darbų pasakojimas kyla iš Jėzaus ir Dievo. Paulius, Apaštalų darbų knygos antrosios dalies pagrindinis veikėjas, irgi paženklintas tiesioginio asmeninio ryšio su Jėzumi.
Jo susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu perteikiamas bei iškeliamas aikštėn tris kartus Apd 9, 1—22; 22, 3—16; 26, 12— Apaštalų veikla, apie kurią pasakojama Apaštalų darbų knygoje, rodo jų daugialypius ryšius su Jėzumi.
Petro Apd 1, 15—22; 2, 14—36; 3, 12—26; 10, 34—43 ir Pauliaus pvz. Jose pateikiami pagrindiniai duomenys: jo priklausymas Dovydo palikuonims 13, 22—23sąsaja su Nazaretu 2, 22; 4, 10tarnystės pradžia Galilėjoje 10, 37— Ypač pabrėžiama jo kančia ir mirtis, į kurią įpainioti žydai 2, 23; 3, 13; 4, 10—11 ir pagonys 2, 23; 4, 26—27Pilotas 3, 13; 4, 27; 13, 38 ir Erodas 4, 27akcentuojamas nukankinimas ant kryžiaus 5, 30; 10, 39; 13, 29palaidojimas 13, 29 ir prikėlimas Dievo galia 2, Dievas išaukštino Jėzų savo dešine 2, 33; 5, 31 ir jį pašlovino 3, Taip pabrėžiamas itin artimas Jėzaus svorio raštas pamaldumas su Dievu ir sykiu to, kas pasakojama, kilmė iš Dievo.
Apaštalų darbų knygoje taip pat galima aptikti Luko evangelijos kristologinius titulus: Kristų 2, 31; 3, 18Viešpatį 2, 36; 11, 20Dievo Sūnų 9, 20; 13, 33išgelbėtoją kodėl tu mesti svorį lėtai, 31; 13, Tokių titulų, kuriais išreiškiama Dievo Svorio raštas pamaldumas suteiktas ypatumas bei paskirta užduotis, šaltinis iš esmės yra Dievas plg.
Su Jėzumi apaštalus sieja ir stebuklingi darbai. Jėzaus stebuklai buvo Dievo Karalystės ženklai Lk 4, 18; 11, 20; plg. Apd 2, 22; 10, Jis tą užduotį patikėjo Dvylikai Lk 9, 1. Įvardijami tokie pavieniai stebuklai kaip išgydymai 3, 1—10; 5, 14—16; 14, 8—10egzorcizmai 5, 16; 8, 7; 19, 12prikėlimai iš numirusių 9, 36—42; 20, 9— Apaštalai tuos veiksmus atlieka Jėzaus vardu, jo galia ir autoritetu 3, 1—10; 9, 32— Apaštalų veikla visiškai nulemta Jėzaus, kyla iš jo ir veda pas jį bei Dievą Tėvą.
Apaštalų darbuose pabrėžiamas dieviškojo plano, įgyvendinto Jėzuje Kristuje ir tęsiamo Bažnyčioje, tęstinumas. Ypač stebuklus Lukas laiko apaštalų misijos dieviškuoju patvirtinimu, kaip jau būta Mozės 7, 35—36 ir paties Jėzaus 2, 22 atvejais.
Apaštalų ryšys su Jėzumi tikrove virsta ir per Šventąją Dvasią, kurią jiems pažadėjo bei atsiuntė Jėzus ir kurioje jie atlieka savo darbą. Lygiai taip vaizduojama Pauliaus, skelbiančio Jėzaus prisikėlimą 13, Luko evangelijoje pasakojama, kaip prisikėlęs Viešpats aiškino savo mokiniams šventuosius raštus įgalindamas juos suprasti, kad jo kančia, mirtimi ir prisikėlimu įgyvendintas Dievo išganomasis planas, iš anksto paskelbtas Mozės, pranašų ir psalmėse Lk 24, Apaštalų darbų knygoje yra 37 citatos iš Senojo Testamento, svorio raštas pamaldumas dalimi Petro, Stepono ir Pauliaus kalbose, skirtose žydų auditorijai.
Remdamiesi įkvėptaisiais tekstais ir parodydami, kad jie įvykdyti Jėzuje, krikščioniškieji pamokslininkų žodžiai įgyja analogišką vertę. Su raštais susiejami ir kristologiniai įvykiai, sudarantys pamokslo turinį, ir skelbimą lydintys faktai.
Sekminių kalboje Petras Dvasios atėjimo sukeltus nepaprastus įvykius Apd 2, 4— Knygos pabaigoje pasakojama, jog Paulius tai, kad Romos žydai atmetė jo skelbimą Apd 28, 23—25 svorio raštas pamaldumas, aiškina remdamasis Izaijo pranašyste 6, 9— Tai, kas nutinka apaštalų misijos pradžioje ir pabaigoje, susiejama su pranašišku Dievo žodžiu. Toks įterpimas perša mintį, jog visa, kas toje knygoje vyksta ir pasakojama, atitinka Dievo išganomąjį planą.
Dėl apaštalų skelbimo turinio, tai čia apsiribosime keliais pavyzdžiais. Petras patvirtina skelbimą apie Jėzaus prisikėlimą 2, 24 Dovydui priskiriamos 2, 29—32 psalmės 16, 8—11 citata.
Jėzaus išaukštinimą Dievo dešine 2, 33 pagrindžia irgi Dovydui priskiriamu tekstu Ps1. Imant plačiau, remiamasi visais pranašais, kurių lūpomis Dievas iš anksto paskelbė Jėzaus likimą plg.
Paulius Jėzaus prisikėlimą pristato kaip pažado protėviams įvykdymą ir cituoja Ps 2, 7 Apd 13, 32— Apaštalų darbų knygoje ypač liudijama, kaip ankstyvoji Bažnyčia kaip savo paveldą perėmė ne tik žydų raštus, bet ir įkvėpimo žodyną bei teologiją — tai rodo Senojo Testamento tekstų citavimo būdas. Tad knygos ir pradžioje Apd 1, svorio raštas pamaldumasir pabaigoje Apd 28, 15 pareiškiama, kad Šventoji Dvasia kalbėjo per Biblijos autorius ir tekstus.
Toks būdas remtis Šventąja Dvasia, kalbančia bibliniais žodžiais per žmogiškuosius autorius, yra krikščionių perimtas modelis ne tik įkvėptiesiems žydų raštams nusakyti, bet ir apaštalų skelbimui apibūdinti. Apaštalų darbuose krikščioniškųjų misionierių, pirmiausia Petro 4, 8 ir Pauliaus 13, 9skelbimas pateikiamas analogiškai Senojo Testamento pranašiškam kalbėjimui bei Jėzaus tarnystei: tai — žodžiai labiau sakytiniai nei rašytiniaikylantys iš Dvasios pilnatvės.
Jie pirmiausia yra Jėzaus prisikėlimo liudytojai; Jėzaus prisikėlimą jie liudija remdamiesi susitikimais su prisikėlusiu Viešpačiu ir Šventosios Dvasios galybe. Jėzaus istoriją, remdamiesi Senuoju Testamentu, pateikia kaip Dievo išganomojo plano įvykdymą ir toje pačioje šviesoje regi savo pačių veiklą.
Visa, kas pasakojama, kyla iš Jėzaus ir Dievo. Dėl šios aiškios Apaštalų darbų turinio savybės jos tekstas bodžiai dėl kurių jūs mesti svorį kyla iš Jėzaus ir Dievo. Apaštalo Pauliaus laiškai Paulius liudija Izraelio raštų, savo Evangelijos, savo apaštališkosios tarnystės ir savo laiškų dieviškąją kilmę.
Šventaisiais raštais plg. Rom 1, 2 Paulius vadina knygas, graikų kalba gautas iš žydų tradicijos. Jis niekada neklausia, ar jos teisingos arba ar įkvėptos. Būdamas tikintis žydas, jis jas priima kaip Dievo valios bei išganomojo plano žmonijai liudijimus.
Išvien su savo bendratikiais jis tiki jų tiesa, šventumu ir vieningumu. Per jas Dievas mums pasako apie save, mus užkalbina ir mums apreiškia savo valią Rom 4, 23—25; 15, 4; 1 Kor 9, 10; 10, 4.
Iškart pridurtina, kad Paulius raštus skaito ir priima kaip Kristaus ir mūsų laikų pranašystes Rom 16, 25—26kitaip tariant, kaip išganymo, siūlomo Kristuje ir per Kristų, pranašystes, vadinasi, kaip Evangelijos pranašystes Rom 1, 2 : jie orientuoti į Kristų ir skaitytini kaip tokie 2 Kor 3. Kaip Dievo žodis ir liudijimas Evangelijos naudai raštai patvirtina Dievo išganomojo plano, kuris nuo pradžių visada buvo toks pat Svorio raštas pamaldumas 9, 6—29vieningumą bei tvarumą.
Pirmame Laiško galatams skyriuje Paulius prisipažįsta, jog, uoliai gindamas Įstatymą, persekiojo Bažnyčią, ir išpažįsta, kad Dievas, kupinas begalinio gerumo, apreiškė jam savo Sūnų Gal 1, 16; plg.
Liekna žolė svorio glen Waverley
Ef 3, 1—6. Tokio apreiškimo galia Jėzus Kristus, Pauliaus anksčiau laikytas piktžodžiautoju, netikru mesiju, jam tampa Prisikėlusiuoju, šlovinguoju Mesiju, mirties nugalėtoju, Dievo Sūnumi.
To paties laiško 1, 12 jis pareiškia, kad jo skelbiama Evangelija jam buvo apreikšta ir kad Evangelija laikyti pagrindiniai Jėzaus gyvenimo kelionės bei misijos dėmenys, bent jo išganingoji mirtis ir išganingasis prisikėlimas. Gal 1—2 Paulius skelbia, kad jo Evangelija neapima apipjaustymo. Kitaip tariant, pareiškia, jog remiantis tuo, kas jam apreikšta, eschatologiniams pažadams paveldėti nebūtina savęs apipjaustyti ir paklusti Mozės įstatymui.
Anot Pauliaus, versti ne žydų kilmės krikščionis apsipjaustyti yra periferinis ir neesminis, su Evangelijos šerdimi nesusijęs dalykas. Rizikuojama pačia Evangelija, ta Evangelija, kuri jam buvo apreikšta ir, vadinasi, negali būti keičiama. Kaip Paulius Gal 1—2 parodo, kad jo Evangelija, neapimanti apipjaustymo, yra dieviškosios kilmės?
Sergančiųjų sveikata Apmąstymas Pamaldumas į šv. Oną išplitęs visame pasaulyje. Svarbių jai dedikuotų šventovių esama ir Amerikos žemyne. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje, Kvebeke bene svarbiausia yra Sainte-Anne-de-Beaupré bažnyčia, kurioje saugomos dvi ypatingos šv. Onos relikvijos — jos pirštas ir dilbis rankos, kuri kažkada sūpavo kūdikėlį Mariją.
Čia kasmet atvyksta apie pusė milijono piligrimų, ir yra gausybė liudijimų, kad šv. Onos užtarimu šioje vietoje nemažai sergančiųjų stebuklingai pasveiksta. Tegul šie gražūs liudijimai padeda mums išsklaidyti savo abejones prašyti — mums tereikia paprašyti, kad ji ir mums išmelstų svorio raštas pamaldumas malones.