Žodžiu, būti šiek tiek kitoks savyje ir savo tekstuose. Tada prasidėjo permainos — Utlapos pirmasis įsakymas buvo, jog bet kuris karys užmirštų įėjimą į dvasių pasaulį. Vilkas sutiko. Įsigyta technika pakeis neperspektyvią, pasenusią ir ekonomiškai nenaudingą šiuose daliniuose naudojamą techniką.
Ilgai praeiviai klausėsi užkimusios nelaimingos motinos raudos ir dažno akys sruvo ašaromis. Sekančią dieną dar panemunėje aidėjo prislėgtos motinos širdį draskanti rauda. Jos balsas buvo užkimęs ir kurtus. Nemunu prastūgavo keleivinis garlaivis, išdidžiai taškydamas sidabrinėmis purslomis. Į krantą skubėjo menkas žvejų laivelis — pagaliau atradęs paskendusio berniuko kūną.
Nemunas išgirdo motinos aimanas ir pagaliau sugrąžino jos sūnužėlį Žiemomis Nemunas užmiega šaltu lediniu miegu.
UztemimasS.Meyer
Jo sidabru blizgantis asfaltas žvilga ir žėri, nusidriekia per neapmatomas tolumas. Klykauja ir mirga, lyg mažos skruzdėlytės, būreliai ir grupės ledo sporto mėgėjų ir visokių pramogautojų.
Daugiau gelbėjimo išteklių. Ar žinote dažniausiai pasitaikančias toksikologines kačių traukulių priežastis? Kaip sustabdyti savo šunų drebėjimą? Kuo skiriasi drebulys ir traukuliai šunims?
Pavasaris išbudina sustingusį senelį. Pratrynęs akis, pasveikinęs šnarančia malda Visatos Kūrėją, pasiskubina ruoštis ilgų mėnesių nepavargstančiai kelionei.
Jis laužo ir griauna, griauja ir laužo per šimtus kilometrų nusitiesusį ledinį tiltą. Jo rūsčios pastangos griaustinio dundėjimu, lyg daugelio tūkstančių pastatų griuvimo aidu, grūmojamai ritasi per tebemiegančius, juodais lopais išmargintus laukus. Skubėdamas pasirengti pavasario kelionei, šalina iš kelio kliūtis: rauna pakrančių medžius ir krūmus, suardo lieptus ir tiltus, net vieną kitą pakrantės bakūžėlę.
Kritusių gyvulių lavonus ir visokį šlamštą jis krauna ant ledinių plaustų ir paskubomis stumia į Baltiją. Praeina savaitė, kita — atgijęs, atsinaujinęs, vėl ramiai ir skaidriai nepaaiškinamas svorio metimas iltimis.
Vėl žėri ir švyti sidabro purslomis, tyliai niūniuodamas amžiną būties giesmę Ir šiandieninis Nemunas surankioja iš visų Lietuvos upių ir upelių dešimtmečiais pavergtos tautos skundus, kančias ir aimanas, sūrias ir karčias vergijos ašaras — neša į Baltiją.
Neša plačiam pasauliui skundą ir šauksmą, kad lietuvis myli laisvę labiau negu savo gyvybę. Nemunas nežino, kad laisvasis pasaulis yra aklas ir kurčias lietuvių kančioms, lietuvių skundams ir pavergtos tautos laisvės šauksmui.
Užsimąstęs Ignonis, palengva žingsniuodamas Nemuno krantu, išgirdo tolumoje krykštaujančių vaikų balsus. Nustebo, lyg atsibudo iš gilaus įsiliejimo į gamtos harmoniją. Gaivi vakaro vėsa ir melsvas rūkas sklaidėsi pakrančių krūmais.
Vaikai, pamatę artėjantį tėvą, aptilo, nors iš jo dirbtinai surauktų antakių suprato — nebus subarti nepaaiškinamas svorio metimas iltimis vėl suskambėjo sidabriniais balseliais, gyvai pasakodami patirtus įspūdžius. Grįžusius motina švelniai apibarė ir tuojau paėmė ant rankų mažąjį Zeniuką, vyresniojo broliuko vedamą, kruvinai subraižytomis blauzdomis į kietus sausus virbus ir žolių stagarus — daugiausia išvargusį kelionėje, bet kantrų ir linksmą.
Tik apiprausiu Zeniuką ir sėsime prie stalo.
Skubantiems
Po Vakarienės vaikai suklaupė vakarinei maldai. Motina talkino mažąjam prisiminti maldos žodžius.
Motina nusišypsojusi padėjo keturių metų sūneliui dar kartą sukalbėti vakaro maldą. Visi buvo kupini įspūdžių — miego dar nesinorėjo. Vaikai prašė tėvą papasakoti kokį nors padavimą, apie jų ką tik aplankytą piliakalnį. Tėvas suraukė kaktą, valandėlę tylėjo ir giliai atsikvėpęs pasakojo: — Visi gerai žinome, kad piliakalniai neatsirado savaime. Senovėje ant jų stovėjusios gal ir ne ant visų stiprios apsigynimo pilys.
Piliakalniai buvo darbščių, rūpestingų lietuvių rankomis supilti. Pilis tada statydavo apsigynimui nuo piktų ir neteisingų kaimynų. Piliakalniai, senų pilių griuvėsiai, mums yra gyvi ir vaizdingi liudininkai, kad mūsų protėviai jau labai senais laikais turėję savo kultūrą ir jautrią dėkingą širdį, nes savo mylimiems asmenims supildavę kapų piliakalnius. Ant kitų jie statydavę stiprias pilis — apsigynimui nuo nelauktų svečių, kurie vis užpuldinėdavę mūsų šalį.
Praėjo daugelis šimtų metų, bet ir šiandien Lietuvos žemėje nepaaiškinamas svorio metimas iltimis šimtus, jeigu ne tūkstančius didesnių bei magesnių piliakalnių.
paplaujosprojektai.lt-Flip eBook Pages - | AnyFlip | AnyFlip
Prieš daugelį metų ant mūsų piliakalnio nežinau, kodėl dabar jį Jaučiakiu vadina? Kalnas, nuo Nemuno pusės, turėjęs didelių akmenų sutvirtinimus, o iš trijų šonų buvęs sunkiai peržengiamais miškais uždengtas. Pilyje gyvenęs senas barzdotas kunigaikštis Joteika. Dar stiprus buvęs. Vienu kumšties smūgiu stumbrą partrenkdavęs Stumbras buvęs labai didelis miškų jautis.
Storas ir labai piktas.
Grybauskaitė: Seimas apgynė savo ir visos Lietuvos garbę ir orumą www. Čachovskio nuotr. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama Seimo sprendimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Darbo partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui, jo pavaduotojui Vytautui Gapšiui ir partijos narei Vitalijai Vonžutaitei, sako, kad parlamentarai, sutikdami kolegas leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėm, apgynė Seimo ir visos Lietuvos garbę ir orumą.
Bet Joteika plikomis rankomis eidavęs grumtis su meškomis ir jas visada nugalėdavęs Tėvas valandėlę tylėjo. Joteika pats vienas jį tenai atnešė. Padavimas sako, kad kai jis tą akmenį nešęs — kojos į kietą žemę klimpusios, lyg į samanas.
O kada jis pusėje kalno atsisėdęs ilsėjosi, jo kvėpavimas priminęs galingo vėjo šniokštimą Jų buvę tiems laikams nesuskaitoma daugybė. Kaip amalas jie gulte apgulė Joteikos pilį.
Žiaurios kautynės tęsėsi per tris dienas ir tris naktis, be poilsio, be atsikvėpimo. Priešai krito, kaip musės.
Tik labai mažėjo ir tirpo Joteikos kariai. Veltui ant aukštų pilies kuorų naktimis liepsnojo laužai — kitų pilių valdovai nesiskubino į pagalbą, nes visi tikėjo, kad toks didvyris, kokiu buvo Joteika, pats pajėgsiąs apsiginti.
Kaimynai stiprinosi savo pilyse, o Joteikos kariai griuvo, kaip pakirsti ąžuolai kaip numesti riebalus iš viso kūno jaunuoliai ir žilaūsiai didvyriai Žaibuojančiomis akimis pervedė vos keletą beišlikusių gyvų savo didvyrių. Atsivėrė pilies vartai ir į priešų kariuomenės sūkurį drąsiai metėsi būrelis milžinų su pačiu Joteika priešakyje.
paplaujosprojektai.lt-Flip eBook Pages - | AnyFlip | AnyFlip
Sumišo ir baisiai išsigando užpuolikų gaujos. Vieni traukėsi, bėgo, kiti gi atkakliai kovojo ir gynėsi.
Nors labai narsiai kovojo priešų būriai, bet Joteika juos su savo vyrais lyg mūru stumte stūmė į rūsčiai ištvinusį Nemuną Tėvas nutilo. Vaikai sulaikę alsavimą klausėsi.
Lietuvos Sąjūdis
Jo kariai paėmę žuvusį vadą sugrįžo į pilį. Tuo metu rūsčiai sugrūmojo perkūnas ir pilis, kartu su dar likusiais jos gynėjais, nugrimzdo į žemės gelmes. Padavimas sako, nepaaiškinamas svorio metimas nepaaiškinamas svorio metimas iltimis ji vėl iškilsianti tik tada, kai Lietuvai išauš nauja prisikėlimo ir laisvės valanda. Priešai užkopę ant kalno viršūnės terado tik juodą kiaurymę pilies vietoje Visi sulaikę alsavimą tylėjo tik Zeniukas pradėjo vos girdimai šniurkščioti.
Jo galingas atodūsis sukelia sušiurpina blizgantį veidrodį — ramiai tyvuliuojančias vilnis — lyg audra per jas būtų nuūžusi Ir taip tęsiasi amžiais, kol vėl ateis diena, sugriaus perkūnas ir senoji pilis iškils į kalno paviršių. Jūs šiandien matėt akmenį — Joteikos akmenį — nepaaiškinamas svorio metimas iltimis negirdėjot dūsavimo, kuris pagaugais nueina per kūną.
Nelipinėkit, vaikučiai, dažnai ant pilies kalno, leiskite milžinų dvasioms ramiai ilsėtis. Ir — pavojinga: galite neatsargiai nusprūsti ir nuriedėti į Nemuną. Svarbiausia — žinokite — lietuvis visada mokėjo gerbti savo buvusių didvyrių amžinos ramybės vietas. Ne visada padavimai kalba teisybę, bet tegu jie sau ramiai ilsisi, nors iki amžių pabaigos, jei tokia bus Viešpaties Dievo valia Ignonis nutilo ir giliai užsimąstė. Visų išvargusios akys jau merkėsi, o mažasis ramiai miegojo ant motinos kelių.
Ignoniai keldavosi anksti, kas buvo nepaaiškinamas svorio metimas iltimis miestelėnų tarpe. Tėvo ir motinos darbštumo bei rūpestingumo dėka — vaikai augo sotūs ir linksmi.
Mes vėl nugalėjom, arba Didysis Apsivalymas II!
Vyresnis sūnus Bronius nuo mažų dienų stengėsi būti tėvo talkininkas, o pačiam mažajam, lyg juokais, krikštatėvio numatyta siekti mokslo — priklausant nuo būsimų gabumų ir noro. Dar teks pridėti gerą glėbį valios, darbštumo, įtemptų pastangų ir pasišventimo, siekiant pasirinktojo kelio Zeniukas, nuo mažų dienų, mėgo daugiau negu žaidimus — rymoti tylioje vienumoje ant raibuliuojančio Nemuno kranto ir senio rimtumu apmąstyti nuostabų Dievo pasaulį.
Savo augančiu pažinimu stengėsi įsiskverbti į amžių gelmėse nugrimzdusias tolimų laikų paslaptis, glūdinčias Lietuvos piliakalniuose, apie kuriuos tėvas retkarčiais pasakodavo Vyresnieji vaikai, motinos pastangų dėka, nepaaiškinamas svorio metimas iltimis lietuviškai skaityti ir sekmadieniais eidavo į bažnyčią su nepaaiškinamas svorio metimas iltimis rankose.
Apylinkėje lietuviškos mokyklos nebuvo. Tik rusiškos, viena žydiška ir viena lenkiška. Pati motina, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos motinų, savo vaikus mokslino Vargo Mokykloje — prie ratelio ar dirbdama kitus dienos darbus.
Miestelio gyvenimas ritosi, kaip tingiai tyvuliuojančio Nemuno bangos, kol ramią monotoniją staiga sudrumstė nelaukti įvykiai: metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jau čia ne juokas.
Ruskis prieš germaną išėjo. Mano Sorė iš galvos kraustosi. Ui, kas dabar bus? Ignonis sumirkčiojo ir, padėjęs darbą į šalį, įsmeigė rimtas akis į kaimyno veidą: — Esi lengvatikis, Peiškau, štai kas.
Žinai, kad bus taip, kaip Viešpats Dievas norės. Pamiršai, kad tavo tautą net per 40 metų laimingai išvedžiojo po tyrumas? Pamiršai, kad be Dievo valios žmogui net plaukas nuo galvos nenukrenta.
Kas bus — tebūnie Jo šventa valia Turi didelį tikėjimą.