O kartais skubėdamas viską atlieka labai greitai, — kiti medžiai vaisius barsto visą rudenį ir žiemą, uosis tai padaro per kelias dienas. Ar pastebėjote, kad beržyne visada šviesu, jo laja ažūrinė, nedaug pavėsio.
Visi pušūnai, taigi ir pušis, neturi žiedų su būdingomis dalimis: kuokeliais, piestelėmis, purkomis, vainiklapiais. Pušūnams būdingi strobilai, iš kurių byra sporos, vystosi kankorėžiai. Pavasarį gerai matyti vyriškieji pušų strobilai, o iš jų svorio netekimas didelis mėlynas langelis sporas pastebėti dar lengviau. Jeigu pušiai barstant sporas palyja, balutes aptraukia geltona plėvelė. Tik kelios gausybės dulkelių patenka ant mažyčių, degtuko galvutės didumo moteriškų strobilų, kurie per trejus metus virsta rudais kankorėžiais.
Pušies sėkliukės — sparnuotos, byra žiemą ir pavasarį. Jos sukasi ore, o jeigu nukrinta ant sniego, pasinaudodamos savo sparneliais lyg burėmis, gali nučiuožti gana toli. Išdygusių jaunų pašaičių rasime ne visur. Daugiau jų ten, kur saulėta. Mažytis stiebelis, o ant jo — kuklus kuokštelis— visa būsima pušis.
Po kelerių metų ji tampa mažu medeliu, o po keliolikos, kasmet užaugindama naują šakelių menturį, ima stiebtis ir tampa medžiu. Pagal pušų šakelių menturį galima apskaičiuoti medelių amžių jaunuolynuose, tačiau visada reikia pridėti po 5 m. Apie pušį galima pasakoti labai ilgai. Ką ten pasakoti — parašyti ne vieną knygą. Daug jų ir parašyta. Bet mūsų laukia kelionė.
Dabar visi paragaukim po pušies pumpurą. Pušis — vertingas vaistinis augalas, jos pumpurai renkami pavasarį. Dabar dantys bus juodi, — vos nurijo sprangų pumpurą Ieva. Kol visi rūpinosi savo dantimis, Paulius, vėl vairuodamas automobilį, papasakojo, kad seniau pušų pumpurus ir ūglius žmonės gana daug kur naudojo.
Juose gausu vitaminų ir bakterijas žudančių medžiagų fitoncidų. Žemėlapyje greta vienas kito buvo du ženklai — Dzirmiškių eglė ir Punios miškas.
Panašūs produktai
Ąžuolas ėmė pasakoti apie Punią ir kunigaikštį Margirį, kaip teigiama, gyvenusį Punioje. Užvirė ginčai, ar tikrai čia gyveno kunigaikštis. Nėra istorinių šaltinių, niekas negali patvirtinti… Dovilė sumaniai nukreipė pokalbį nuo istorinės tiesos paieškų prie didingo mūsų protėvių poelgio, dvasios stiprybės.
Paskui visi apžiūrėjo didžiausią Lietuvos eglę. Būta ir didesnių eglių, bet jas pažeidė kenkėjai, teko nupjauti. Apeikime aplink dabartinę rekordininkę, susipažinkime su skarotąja. Miško lankytojai nelabai mėgsta eglyną. Čia tamsu ir nejauku, net šviesiausią dieną tvyro prieblanda.
Plačios eglių šakos, aplipusios daugybe mažų spygliukų, beveik nepraleidžia šviesos. Pačioje apačioje nematyti žolių, jaunų medelių. Eglių spygliai gyvena ilgiau nei pušų, jie nubyra kas 5—7 m. Todėl eglyne juos rasime tik labai neįprastose vietose — ant pūvančių eglių kamienų arba medžių pašaknėse, kur nėra rūgščių spyglių nuokritų. Jei eglynėlyje viena jauna eglutė auga lėčiau, draugės stengiasi pasigviešti saulės spindulius.
Tokią suvargusią eglutę nupjovę ir suskaičiavę plonytes metines rieves pastebėsime, kad menkai atrodanti eglutė — jau senolė, sulaukusi 30—60 m. Eglė mėgsta drėgmę ir maistingus dirvožemius, jos nepamatysime skurdžiose aukštapelkėse, kuriose auga nereiklios pušelės. Eglės metinės rievės atskleidžia visą medžio istoriją. Plačios žymi jos nugyventus lietingus metus, o jei keliolika plačių rievių eina viena po kitos — medis augo atviroje vietoje, neturėjo konkurentų, keliolika siaurų rievių rodo laikus, kai eglutė kentė kitų miško medžių priespaudą.
Eglės viršūnėje esantis pumpuras kasmet auga tik į viršų, tuo ji skiriasi nuo daugelio kitų mūsų medžių. Nupjausi viršūnę, ir eglė virs pabaisa. Svorio netekimas didelis mėlynas langelis eglės irgi barsto savo geltonas sporas, tačiau jos strobilus sunku pamatyti, jie aukštai. Tektų arba lipti į medį, arba ieškoti per audrą nuvirtusio.
O pamatyti verta… Moteriškų kankorėžių užuomazgos — moteriškieji strobilai — yra statūs, tik vėliau, kai vystosi kankorėžiai, nusvyra. Eglės aplimpa kankorėžiais lyg kalėdiniais žaisliukais. Kankorėžis vystosi tik vienus metus — trumpiau nei pušų. Eglė — vienas didžiausių mūsų medžių, gyvena ilgai —o kartais net m. Mudu su Dovile nepuošiame eglutės namie, o išsirenkame gražiausią miške.
Abu turime po savo kalėdinę eglutę, prisimename jos vietą ir kasmet aplankome. Kartais net po kelis kartus! Bet sykį prieš Kalėdas savosios neberadau — matyt buvo tikrai labai graži. Na, o dabar — į Punios mišką! Visi traukė ilga ir tiesia kvartaline linija. Anot Pauliaus, pasakojama, kad ją iškirto labai seniai, kad caro žandarams būtų lengviau gaudyti miške besislapstančius sukilėlius. Miške nesutiko nė vieno žmogaus. Ieva žingsniavo ir galvojo, kad nesutriktų išvydusi kunigaikštį ant žirgo.
Visko prisižiūri filmuose vaikams apie išlikusias praeities salas… Harlis uoliai šniukštinėjo pakrūmes. Staiga visi išgirdo, kaip kažkas sunkus pūkštelėjo vandenin ir ėmė plaukti. Juk tai Harlis! Vaikai išsigando ir ėmė šaukti jį. Juk Nemunas — srauni upė. Kai šuo parbėgo šlaputėlis ir smagiai nusipurtė, Paulius tarė: — Priėjome Nemuną. Užverskite galvas — kokie didingi medžiai! Štai mūsų pasakojimo herojus — ąžuolas. Čia, prie pat Nemuno, augantys ąžuolai man yra patys gražiausi.
Te grama lieknėjimo nuomonės visi šiek tiek pasėdėjo tylėdami ir nurimo dėl Harlio maudynių, Paulius palietė drūto ąžuolo liemenį ir pradėjo pasakoti apie medį: — Visos istorijos apie ąžuolus siejamos su galia, tvirtybe.
Vis dėlto kai kam gali atrodyti, kad ąžuolas — lepus ir reiklus medis. Iš dalies tai teisybė, — ąžuolai pasirenka tik derlingas vietas, kol jauni, auga lėtai, pamažu kaupia jėgas. Juos dažnai užpuola miltagrybiai — visi yra matę lyg miltais nubarstytus jaunų ąžuoliukų lapus.
Ne taip daug yra senų ąžuolų, dažnai jų kamienai išpuvę, drevėti. Tačiau ąžuolas — galingas plačiašakis medis, kurį lietuviai pamėgo nuo seno, garbino, ąžuolų giraitėse meldėsi. Ąžuolą nesunkiai pažinsime ir vasarą, ir žiemą. Vasarą — iš lapų, žiemą — iš didingo medžio silueto ir šakų.
Vienintelio medžio pumpurai išsidėstę šakelių galuose didelėmis grupėmis. Medžiui sulapojus, lapai irgi daugiausia telkiasi šakučių viršūnėlėse. Jauni ąžuolo lapeliai yra labai gležni, sprogsta vėlai.
Svorio netekimas didelis mėlynas langelis neskuba — lapais ir žiedais puošiasi tik gegužę, kai dauguma medžių jau seniai žaliuoja ir net spėjo nužydėti. Lapams besiskleidžiant, pasirodo neišvaizdūs žiedai.
Vyriškieji žiedeliai svyra retuose žirginiuose, beveik nepastebimi, nes juos nustelbia šviežia lapų žaluma. Moteriškuosius, iš kurių išsivysto gilės, įžiūrėti dar sunkiau. Jie maži, išsidėstę po Kaip žydi ąžuolas, kaip atrodo jaunutė gilė, tik vienas kitas gali pasigirti matęs.
Giles pamatome, kai jos, visą vasarą nokusios, rugsėjį pradeda bumbsėti žemėn. Kai kas renka jas gilių kavai, kiti — daro žaisliukus, papuošalus, yra ir mėgstančiųjų parsinešti saują gilių namo šiaip sau, išvykai prisiminti. Jeigu pavasarį ištraukę iš stalčiaus gilę sumanysite užsiauginti ąžuoliuką, ji nedygs.
Gilės greitai išdžiūva, o be drėgmės žūva. Miške likusių gilių likimas labai neaiškus. Jei neužkloja storas lapų sluoksnis, jos sušąla. Vis dėlto kelios išdygsta netoli tėvo ąžuolo ir per metus gali užaugti sprindžio ūgio ąžuoliukai. Gilių viduje — dvi erdvios sėklaskiltės, kuriose per akis maisto būsimam galiūnui pirmus gyvenimo metus. O kitais metais tenka gyventi jau savo jėgomis. Ąžuolynuose gausu žolių, jos užstoja šviesą.
Jeigu medelis praauga garšvas ir katinėlius, tai turi nurungti kitus pomiškio medelius, iš kurių pavojingiausi — šviesą užstojantys. Ąžuolai mėgsta šilumą ir neaugs vieniši, jei nuolat pūs šalti vėjai. Tačiau važiuodami per Lietuvą pamatysite ne vieną lentelę, kviečiančią aplankyti gamtos paminklą svorio netekimas didelis mėlynas langelis seną ąžuolą. Tokių ne vieną apžiūrėsime ir mūsų kelionėje.
Kas pirmas ras nukritusią gilę? Greitai buvo pririnkta pernykščių gilių. Dovilė sakė, panaudosianti jas per biologijos pamokas, Ąžuolas — daiginsiąs, svorio netekimas didelis mėlynas langelis daigios būna tik natūraliai šaltyje peržiemojusios, Ieva ketino virti iš jų kavą. O Harlis susikaupęs uostinėjo žemę po ąžuolais. Paulius pasakė, kad po ąžuolais vidurinėje ir pietinėje Europos dalyje auga požeminiai grybai — trumai, dar vadinami triufeliais. Jie brangūs ir reti, o ieškoma trumų su šunimis ir… kiaulėmis.
Tik vargu bau šių grybų yra Lietuvoje, bet ką tada nori užtikti Harlis? Šiaip ar taip, visi nutarė grybų neieškoti. Grįždami kalbėjo apie ant ąžuolų gyvenančius didžiulius vabalus elniaragius, ūsuočius, ąžuolynuose randamus retus augalus. Tai kas, kad Punios šile ir nėra trumų, užtat daugybė kitų įdomybių.
Pasėdėjus didingų ąžuolų paunksnėje, automobilyje atrodė labai ankšta. Paulius pasakė, kad laukia netrumpas kelias iki Veisiejų. Šio miestelio parke auga senas uosis — kitas išskirtinis medis, pažymėtas kelionės žemėlapyje. Tačiau važiavęs pusvalandį, automobilis sustojo pakelėje, o Paulius paklausė: — Na, kas pažįstate skroblą? Šalia — visas miškas! Ir jie įžengė į keistą mišką. Smaragdinio atspalvio žaluma, lygūs, pilkšvi medžių liemenys, nematyti lapai… — Skroblas — beržo giminaitis, — ėmė aiškinti Paulius.
Šiedu medžiai priklauso vienai beržinių šeimai. Tik skroblas, skirtingai nuo beržo — pietietis. Lietuvoje jis auga ne visur.
Kitur jie labai reti arba visai neauga. Pietuose ir pajūryje — šilčiau, čia skroblų jau užtiksime.
Į šiaurę nuo Lietuvos jų randama tik mažoje Latvijos dalyje, Rezeknės rajone. Kitur skroblai auginami parkuose ir visai neblogai auga. Žmonės mėgsta tankias gyvatvores iš jų. Medžiui nužydėjus, pamatysime kitokius žirginius, aplipusius jaunomis sparnuotomis sėklomis.
Jos nukrinta vėlai rudenį arba lieka ant medžio iki kitų metų. Taip pat žiemoja ir pernykščiai medžio lapai. Beje, lapus per žiemą išsaugo tik ąžuolai ir skroblai. Graži skroblų mediena. Ji — be branduolio, šviesi, labai tvirta. Skroblų malkos labai geros, tačiau tokį vertingą medį sukūrenti nereikėtų. Beje, iš skroblo gamindavo net vinis. Skroblinėmis vinimis sukalti kai kurie išlikę seni baldai, jų galima rasti senuose statiniuose.
Sakoma, kad skroblai pasitraukė iš Lietuvos užslinkus ledynmečiui. Paskui grįžo, o kiti priešledynmečio medžiai — kaštainiai ir riešutmedžiai dingo visam laikui… Skroblų miškų mūsų krašte — tik maži likučiai. Jų ir nebuvo daug, bet didžiąją dalį iškirto žmonės, dalis savaime valgiai degina pilvo riebalus. Todėl dabar skroblynai sudaro tik 0,6 proc. Grynų skroblynų visai mažai, o skroblų, įsimaišiusių tarp kitų lapuočių, galima dažniau pamatyti.
Vertėtų sodinti skroblus miškuose ir užauginti jų giraites. Paulius paragino sėsti į automobilį ir vėl leistis į kelią, o vaikai prasitarė, kad nėra matę uosyno. Uosį — ne kartą, bet uosyno — niekada. Uosynų Lietuvoje reta, bet Paulius pažadėjo parodyti tikrą uosyną, o kitas sustojimas — prie uosio Veisiejų miestelio parke.
Ilgokai važiavę, išlipo gražiame miestelyje ir apžiūrėjo medį. Diena krypo vakarop, todėl pasakojimas apie uosius buvo atidėtas, kol jie įžengs į tikrą uosyną.
O Veisiejų parko milžiną išmatavo. Medžio apimtis viršijo 5 m, o skersmuo — 1,5 m. Užsukę į Veisiejų regioninio parko direkciją ir įsigiję lankstinukų, sužinojo ir milžino aukštį — viršūnė iškilusi iki 31 m, o galinga laja dengia net kv.
Labai viliojo senas Vainežerio parkas ir jo medžių įdomybės, tačiau nuolat skambėjo Dovilės telefonas, mat draugai, pas kuriuos turėjo nakvoti, ragino ilgai neužsibūti. Automobilis pasuko į šiaurę, pervažiavo Nemuną. Prasidėjo vaizdingas kelias, gražios didžiulės kalvos, upės vingiai… Temo. Ir Paulius neištvėrė: — Pravažiuoti dygiosios slyvos sąžalynus! Paskui sau to neatleistume. Jų Lietuvoje — dar mažiau negu skroblų, o kai esame šalia… Maži kelių metrų neišvaizdūs medeliai tikrai buvo panašūs į slyvas.
Kodėl jos vadinamos dygiosiomis, pirmas sužinojo Harlis, pabandęs brautis per sąžalyną. Daugiau jų panemunėse, kai kurių pietų Lietuvos ežerų stačiose pakrantėse, kalvų šlaituose. Medelis būna tik 5 m aukščio, gali daugintis šaknų atžalomis ir plisti po visą augavietę sudarydamas tankų sąžalyną. Dygioji slyva balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje apsipila gausybe baltų žiedų, tuomet visi panemunių šlaitai baltuoja.
Tačiau uogautojų čia reta, lankosi tik vienas kitas mėgėjas. Vaisiukai panašūs į naminių slyvų, bet labai maži — iki 1,5 cm, be to, aitrūs, neskanūs.
Tik po šalnų juos galima valgyti. Kartais slyvelių prideda į kitas uogienes. Vienas kitas gurmanas galbūt verda jas svorio netekimas didelis mėlynas langelis vien iš dygiųjų slyvų vaisių. Tačiau jį reikėtų įspėti. Dygioji slyva saugoma, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Todėl liesti nedera, tegu sau auga, o slyveles renka paukščiai.
Dygiąją slyvą anksčiau vadino krykle, akstinuote. Jos akstys, arba dygliai tikrai kieti, bet jaunos šakelės — švelnios ir pūkuotos. Mediena kieta, bet nenaudotina dėl medelio retumo ir mažo medienos kiekio. Lietuvių dendrologijos klasikas Juozas Rauktys m. Dabar šias slyvas kartais sodina soduose, kaip atsparius vietos medelius, o į jas skiepija vertingas, bet lepias slyvų veisles. Turbūt gražiai atrodo šie šlaitai prie Nemuno, kai žydi dygiosios slyvos! Visiems linkiu pamatyti.
Betgi jau temsta, ne tik slyvų, bet ir mūsų automobilio nematyti. Dovilė pasiūlė medžius stebėti šviesoje ir priminė, kad jų laukia nesulaukia nakvynės šeimininkai — seni draugai, irgi gamtos bičiuliai. Jau tamsoje automobilis privažiavo mažą miestelį.
Vaikai buvo sumigę, o apollo riebalų degintojo šalutinis poveikis spėjo pamatyti tik senovinius raudonų plytų pastatus. Mieguisti pasisveikino su miela šeima, įsikūrusia jaukiame namelyje. Ir iškart pasiprašė į lovas. Ąžuolas dar spėjo pastebėti didelį padengtą stalą ir susigėdo svorio netekimas didelis mėlynas langelis negražu neprisėsti… Tačiau nuovargis buvo stipresnis.
O kokie medžiai panašūs į Paulių ir Dovilę? Ji kukli, bet kaip moka visus sužavėti. Ir labai gera mokytoja. Jis vis dalijasi savo žiniomis. Ir ko tik jis nežino! Žinių — kaip šermukšnio uogelių. Ir ūgio nelabai didelio. O kur tu sedulą matei? Ieva negirdėjo brolio klausimo, netrukus ir Ąžuolas įmigo. Jo sapnuose pynėsi skroblų ir ąžuolų šakos. Ieva regėjo tik žydinčius baltus panemunių šlaitus. Šeštą ryto teko keltis.
Visas namas miegojo, bet Harlis reikalavo pasivaikščioti. Namie ar svečiuose — jis tikslus kaip laikrodis ir žino savo teises. Pajūrio link. Medžiai — ateiviai: pageidautini ar svetimi? Po sočių pusryčių keliautojai patraukė tolyn. Žemėlapis rodė, kad jie artėja prie jūros! Tačiau prieš akis dar — Tauragės ir Šilutės rajonai. Sokaičių kaime iš tolo pamatė didžiulį klevą. Medį apžiūrėjo ir iš arti.
Paskui Paulius pasiūlė prisėsti šio, beveik metro storumo, klevo pavėsyje. Jei pavasarį arba vasaros pradžioje nuskinsime lapą, pastebėsime, kaip sunkiasi baltas lašelis. Nustatyta, kad sultyse yra kaučiuko.
Product information - Fresenius Medical Care
Nesunku atpažinti ir klevo pumpurus. Jie stamboki, auga grupėmis šakelių galuose. Nenuostabu, kad pumpurai dideli — juk juose po kelis didelius karpytus lapus. Jei sudėtume vieno klevo lapo smulkias ir stambias gysleles į vieną liniją, ji tęstųsi beveik kilometrą. O jei norite visiško tikslumo — klevo lapu vanduo ir mineralinės medžiagos gali tekėti vidutiniškai m! Pavasarį klevų žydėjimo laukia bitės. Žalsvos spalvos žiedų kekės žydi lapams skleidžiantis, maždaug gegužės pradžioje.
Klevai — skirtingų lyčių medžiai, tačiau išvaizda skiriasi nedaug. Auga klevų, ant kurių randama ir vyriškų, ir moteriškų žiedų — savotiški neapsisprendėliai… Na, o peržydėjusių moteriškų žiedų vietoje ima bręsti mažučiai vaisiai, kurie rudeniop virsta visų matytais sparnavaisiais. Sunku rasti vaiką, kuris nebandė klijuoti klevo vaisiaus ant nosies ar kitaip su juo žaisti.
O krintantys nuo medžio sparnavaisiai sukasi sudėtingo šokio judesiais. Tikrai klevų vaisių sukiniai nepaprasti. Mokslininkai tyrė sparnavaisio linkius ir jo judėjimą skirtingomis orų, vėjo sąlygomis ir suprato, kad iš klevo daug gali išmokti lėktuvų ir sraigtasparnių gamintojai. Išlukštenę vaisius, viduje rasime mažutes sėklas. Pavasarį jos gali sudygti nelaukdamos, kol nutirps sniegas.
Siųsti draugui
Įleidžia šakneles sniegan, o jam nutirpus, pasiekia žemę ir įsitvirtina. Ar matėte pavasarį pamiškėse ir pakrūmėse pridygusių kotelių su dviem sparneliais? Tai klevo daigai, vėliau įgyjantys tikruosius lapus, virstantys jaunais kleveliais. Tiesa, tik iš vieno kito užauga medis… Klevas nenusileidžia ąžuolui savo mediena, net manoma, kad pranoksta ąžuolą.
Tik klevų mažiau, o grynų klevynų beveik nėra. Auga pavieniui arba mažomis grupėmis miškuose ir pamiškėse. Sodinti klevų miškus sunku, nes klevai — tarsi lepūs naminiai augalai, juos reikia prižiūrėti, kol sutvirtėja.
Automatinis Darbo laikas: 20 minučių Darbo Principas: ltadapts "įšaldymo nutraukimo"technologija,leidžia naudoti ne atsispiriant įšaldyti kūno riebalų s trigliceridų, kurie perkelti į kieto pagal specialius žemos temperatūros aplinkoje,perteikti tiksliai kontroliuojamas šaldymo energijos nurodytą nutraukimo srityje per neinvaziniai šaldymo energijos išgavimo įrenginio,bus savarankiškai nudžiūvo, kai susitikti šaltojo riebalų ir tyliai išsiųsti iš kūno, bet notharm kitų audinių per kūno metabolizmo procesas,tada pasiekti tikslai riebalų nuostolių,greitas kūno formavimas,odos sugriežtinimas. Pareigos: - Suformuoti tobulas kūnas už jus!
Apie klevų sulą daug kas girdėjo, bet mažai kas jos ragavo… Badyti medžių nederėtų. Neatsigersite iki soties, o medį sužalosite. Anksčiau klevo lapų klodavo po krosnin šauti paruošta duona, įvyniodavo į lapus sugautą žuvį. O mes į klevo lapus galime susivynioti savo sumuštinius. Juk servetėlės baigėsi! Valgysim tik pajūryje. Vynioti sumuštinius į klevo lapus — įdomus darbas, jis buvo atliktas greitai.
Netrukus automobilis riedėjo toliau. Kito sustojimo ilgai laukti nereikėjo. Automobilis įsuko į siaurą keliuką. Jie patraukė pėstute. Greta senos dvarvietės augo aukštas storas medis. Ieva su Ąžuolu svorio netekimas didelis mėlynas langelis medį išvydo pirmą kartą. Visi pabandė apkabinti daugiau kaip metro storio kamieną, pačiupinėjo lapus.
Ąžuolas net įžiūrėjo kažkur matytus žalsvus nokstančius vaisius, panašius į mažus pinigėlius. Tačiau ir jie dažnai painioja trijų giminingų rūšių medžius: vinkšnas, skirpstus, guobas. Iš jų vinkšna — rečiausiai randama, ir skirpstas irgi gana retas. O guobų galima gana dažnai užtikti. Regis, turėtume nesunkiai atpažinti skirtingų rūšių medžius. Deja… Skirtumai smulkūs ir nežymūs, o medžių lapai — panašūs. Lengviau atskirti guobas — jų lapų viršūnės su trimis dantukais.
Vinkšnos skiriasi plaukuotais vaisiais. Skirpstų lapai — mažiausi iš visų guobinių. Guobinių medžių galima rasti miškų pakraščiuose, ant šlaitų, ir auga jie mažomis grupėmis.
Pavasarį pražįsta rausvais žiedeliais — visos šakelės aplimpa jais. Žiedeliai būna vyriški ir moteriški. Žydi dar belapis medis, vėjas nešioja žiedadulkes, mezgasi vaisiai. Ilgainiui jie nukrinta.
- Дамы и господа, - он опять тяжело вздохнул, - перед вами компьютерный агрессор-камикадзе… червь. - Червь? - с недоумением переспросил Бринкерхофф. Название показалось ему чересчур земным для такого агрессора.
Išdygsta tais pačiais metais. Trąšiuose miškuose pridygsta daug jaunų guobų, bet daugelio jų gana greitai nebelieka, kitos sulaukia krūmų amžiaus. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų guobas užpuolė klastinga liga — guobų maras. Guobynai ėmė nykti, ypač ši liga pavojinga pavienėms guoboms. Medynuose augantys medžiai stipresni. Gaila, kad guobų yra tiek mažai, nes jų mediena vertinga. Tačiau senos guobos retai nupjaunamos.
Guobos mediena gerai išsilaiko vandenyje, anksčiau, kai guobų būdavo daugiau, svorio netekimas didelis mėlynas langelis jų darydavo į vandens telkinio dugną kalamus polius.
Lietuvoje dar auga senų ir storų guobų. Ypač gražiai jos atrodo plynuose laukuose, matomos iš tolo. Netrukus keliautojai sustojo pasigrožėti Rambynu, čia, nelaukiant jūros, buvo suvalgyta dalis sumuštinių.
O paskui svorio netekimas didelis mėlynas langelis nėrė į mišką ir sustojo tamsioje glūdumoje. Nors buvo vidurdienis, tvyrojo prietema. Atviroje vietoje kerojo keistas didelis medis su daugybe kamienų. Galvoje tikrai ėmė suktis mintys apie raganų burtus. Eglė buvo stora — apkabinę rankomis ties šakojimosi vieta keliautojai suskaičiavo net penkis metrus.
Maždaug ties Pauliaus juosmeniu eglė šakojosi į beveik dvidešimt atskirų kamienų. Todėl medis užaugo toks keistas, — pasakė Dovilė. Pamenate Dzirmiškių eglę?
Jei augtų niekieno neliečiama, eglė būtų tiesi lyg styga. Tačiau jei viršūnę nukerta, o dažniausiai ją nugraužia vabzdžiai, tai užauga Raganų eglė… Gal ne Napoleonas kardu kirto, o briedis eglę apskabė… Kad ir kaip būtų, bet ši eglė — viena mantros liekninanti arbata Lietuvoje.
O jeigu miške gyvena raganos, jos tikrai renkasi prie šitos eglės…. Dar pora valandų kelionės, ir net Harlis suprato, kad visi laukia kažko svarbaus. Paulius pasuko iš automobilių pilno kelio, vedančio į Palangą, ir jūrą pasiekė netoli Šventosios. Kai mašina sustojo aikštelėje, keliautojai pasiėmė krepšius ir patraukė vėjo gairinamo miško link. Harlis susirūpinęs uodė orą. Paulius paaiškino: — Skurdžiosios kalnapušės. Sužinosite ir apie jas.
Bet pirmiausia — maudytis! Tu, Harli, irgi… Pažintis su varganomis pušelėmis buvo atidėta ilgam. Visi negalėjo atsidžiaugti jūra, smėliu, vėju ir laisve.
Vaikai dūko, Harlis ketino plaukti į Švediją, Dovilė rinko kriaukles ak, biologijos pamokomsPaulius laimingas ilsėjosi ir džiaugėsi, kad visi laimingi. O kai kompanija pavargusi klestelėjo ant patiesalo, Ieva paklausė Pauliaus: — Tai kas tos kalnapušės?
Natūraliai gamtoje jos auga piečiau — Vidurio ir Pietų Europoje, kalnuose. Kalninės pušys skiriasi nuo mūsų pušų — jos panašesnės į krūmus, turi net keletą liemenų. Todėl ir užauga nedidelės, tik 3—5 m aukščio. Dar vienas kalnapušių išskirtinis bruožas — ant vieno medžio yra ir vyriškų, ir moteriškų strobilų, tačiau paprastai viename medyje vyrauja moteriškieji, anavar praranda riebalus — vyriškieji.
Savo tėvynėje kalnuose šios pušys sudaro žemus sąžalynus, o pas mus pradėtos sodinti pajūrio kopose XIX a. Kalninė pušis puikiai sutvirtina vėjo nešiojamą smėlį. Kadangi gyventi gali net iki m. Kalninių pušų želdynai saugo nuo žiaurių jūros vėjų pajūrio miestus, kaimus, pėsčiųjų takus. Pajūrio kopų tvirtinimui naudoti ir kiti sumedėję augalai — kai kurių rūšių gluosniai, erškėčiai. Tačiau kalninių pušų bene daugiausia.
Dabar jomis apsodinta daugiau kaip ha siauros Lietuvos pajūrio juostos. Kalninės pušys auga tik sodinamos, bet Lietuvoje yra medžių, kuriuos galime vadinti medžiais ateiviais. Augalai po pasaulį keliauja ne tik patys.
Tačiau žmonės daug dažniau parsiveža, parsiplukdo laivais, net parsiskraidina lėktuvais mūsų krašte neregėtų augalų. Anksčiau gana drąsiai buvo sodinami nauji medžiai ir krūmai: miškuose — vėlyvosios ir Mako ievos, dykose vietose — šaltalankiai, pamiškėse — šluotiniai sausakrūmiai Sarothamnus scoparius L. Bet greitai šie augalai ėmė plisti savaime ir kai kur taip įsiskverbė į mums įprastus miškus, kad per kelis dešimtmečius pakeitė miškų vaizdą.
Ėmė nykti svorio netekimas didelis mėlynas langelis miškų augalai, o jų vietą užėmė ateiviai. Žinoma, jie atvyko ne iš kitų planetų, bet gali būti pavojingi. Patekę į naujas, jiems neįprastas, tačiau tinkamas augavietes, ima sparčiai plisti, daugintis, užkariauti teritorijas. Gal sumedėję augalai ir nepridaro didelės žalos gamtai ar žmonėms, tačiau tai, kad jie užima mūsų krašto medžių vietą, yra nepageidautina.
Kai kurie augalai užgožia didžiulius plotus, išstumia natūralias bendrijas. Ar yra medžių, keliančių pavojų miškams ir pamiškėms? Kol kas tokių nedaug, tačiau net kelių medžių ir krūmų rūšių pas mus galėtų nebūti ir reikėtų riboti jų plitimą. Netoliese, pajūryje, auga daug baltažiedžių robinijų. Jų medieną vertina staliai, ji naudojama kurui. Šis augalas labai greitai plinta tarp subtilių pajūrio bendrijų, sudarko jas. Kadangi dauginasi atžalomis, gali plisti labai greitai, ypač po gaisrų ar atsivėrus naujam tuščiam plotui.
Greta auga ir visiems pažįstamas raukšlėtalapis erškėtis — gražus krūmas, žydintis stambiais lyg rožių žiedais. Gal tik nemaloniai dygus, tačiau subrandina vitaminingus vaisius. Jei auga kur nors krašto gilumoje, palaukėse ar panamėse, tai puošia aplinką, teikia naudą.
Bet jautriose pajūrio bendrijose erškėtis — nuožmus įsiveržėlis, užima kitų žolių ir krūmelių vietą. Kai kur erškėčiai išstūmė nuo seno žaliavusius ir jau retus augalus. Žvilgtelėkime į miškus Lietuvos gilumoje.
Rasime nedidelį medį, rudeniop aplimpantį tamsiomis uogomis. Tai varpinė medlieva, ateivė iš Amerikos žemyno. Prieš šimtmetį medlievas, dar vadinamas ameliankiais, sodino prie namų, norėdami papildyti sodus naujais uoginiais augalais. Tačiau paukščiai išnešiojo sėklas po miškus, medeliui tai patiko, jis ėmė plisti. Dabar medlievos auga dalyje pušynų, sudaro didžiulius sąžalynus pomiškyje. Voras 25 riebalų degintojas skinti skanias šių augalų uogas, virti uogienes.
Tačiau jeigu jie ima plisti ar kur nors auga masiškai, metas kilti į kovą. Nors panašesnis į uosį negu į klevą, medis už uosius mažesnis, o jo giminystę su klevu išduoda vaisiai, būdingi tik klevams — jie sulipę po du.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtas auginti Lietuvoje kaip retenybė, bet labai greitai išplito. Dabar didžiųjų upių krantai be šio medžio beveik neįsivaizduojami, jaunoji gamtininkų karta tikriausiai mano, kad jis augo pas mus visą laiką. Klevams plintant, keičiasi paupių miškai ir kitos bendrijos. Kas gali atspėti, kaip paupiai atrodys po kelių dešimtmečių? Jeigu mums rūpi tikra lietuviška gamta, turėtume saugoti ją nuo ateivių invazijos.
Žmonės, norintys kuo greičiau svetimoje šalyje įsigyti daigelį ar pasisodinti nežinia iš kur gautąjį, turėtų paisyti šių taisyklių: neįsivežti į tėvynę nežinomų augalų taip pat ir gyvūnų! Juk tam yra šiukšlynai ir komposto duobės! Tikiu, kad tokių žaliųjų ateivių jūs nebijote, tačiau jų grėsmė — ne tokia menka, kaip atrodo. Įsiterpė Dovilė: — Tavo pasakojimas įdomus, tik šiek tiek gąsdina.
Ką gi, dabar bent jau žinome, kaip elgtis su šiais ateiviais. Bet kelias mus šaukia… Pirmyn į Skuodą! Kai pasukome nuo jūros, dar kurį laiką jautėme stiprų vėją. Ąžuolas pastebėjo, kad šiuose kraštuose būtų labai smagu važiuoti dviračiu — visur lygumos, o vėjas nuolat pūstų į nugarą. Apžiūrėję Lenkimus, jie sustojo prie senų pakelės kapinaičių.
Paulius papasakojo, kad tai — laisvamanių kapinės ir paaiškino, kas yra laisvamaniai. O paskui sustojo prie nelabai aukštos, bet metro storumo pušies.
Ąžuolas ėmė fotografuoti, o Dovilė pasakojo apie kapines: — Daug kur kapinėse galima rasti išskirtinių medžių, ypač senose, kur jau nebelaidojama. Senas kapines, įvairius kauburėlius, kuriuose guli seniai užmiršti žmonės, vadina įvairiai — maro kapeliais, švedkapiais, prancūzkapiais. Kartais paaiškėja, kad tai dar senesnių laikų pilkapiai. Dabar kapuose žmonės sodina egzotiškus spygliuočius, o seniau augindavo mūsų krašto medžius. Latvių liuteronų kapinėse, esančiose visai netoli nuo čia, auga didžiuliai klevai.
Jų pavėsyje kyla mintys apie seniai nelankomuose kapuose palaidotus žmones: kas jie buvo, kaip gyveno, kuo užsiėmė… Jų atminimui kažkas pasodino klevus, tačiau ir juos sodinusiųjų jau seniai nebėra… Kol Dovilė šnekėjo, Paulius atokiau kalbėjo mobiliuoju.
Paaiškėjo, kad kelionės vedlys pasiklydo Žemaitijos keliuose ir žvyrkeliuose. Nelengva bekraštėse lygumose rasti sodybą, apaugusią senais ąžuolais. Mažas namelis buvo labai senas, žemutis, tačiau jo sienos iš lauko — koks džiaugsmas! Privažiavus pasigirdo šunų lojimas, o mažas, tarsi žaislinis, šunytis tiesiog lindo po ratais. Dovilė buvo sakiusi, kad jie nakvos pas Julių, studentą, su kuriuo dirbo vaikų vasaros stovyklose. Sodyba buvo neįprasta: aplink daugybė gyvūnų, tvenkinyje pliaukšėjo karpiai, kvepėjo įvairiaspalvės gėlės… O ant visų grožybių žėrintį varį liejo saulėlydis.
Kai Julius rodė savo valdas, keliautojai fotografavo arklius, avis, kalakutus. Harlis kaip pralaimėti kūno riebalai pradžių į kalakutą žvelgė lyg ir džentelmeno akimis, bet paskui keistas urzgimas ėmė kelti įtarimą, todėl teko paprašyti jį į trobą. Vidun sugužėjo ir ekspedicijos dalyviai. Ant senovinio stalo patiesė apylinkių žemėlapį ir pradėjo kurti rytojaus planus.
Juk mūsų namai — kaimo turizmo sodyba! Tada prisiminė Ąžuolo svajonę ir pritarė sumanymui numinti kelias dešimtis kilometrų. O Harlio diena sodyboje su būriu draugiškų šunų ir visokių gyvūnų turėjo būti irgi įspūdinga. Po Šiaurės Žemaitiją Kelionė prasidėjo anksti rytą.
Dviratininkų vilkstinė pasuko į šiaurę, Latvijos link. Po pusvalandžio riedėjimo vis prastėjančiais kaimo keliukais teko sustoti, nes priekyje buvo dilgėlynas — kelias tiesiog baigėsi. Įveikus dilgėlių prižėlusį krūmyną, atsivėrė jauki erdvė su senomis obelimis. Tolėliau lėtai sruvo Bartuva. Senas lieptas per ją. Sodo gale — apleista sodyba. O čia — senelio namas, na… tai, kas iš jo liko. Naujieji savininkai pamiršo sodybą prie Bartuvos ir išvyko svorio netekimas didelis mėlynas langelis, o man gaila sodo — juk senelio sodintas.
Dažnai čia atvažiuoju. Pauliau, kiek metų galėtų svorio netekimas didelis mėlynas langelis šioms obelims? Tokiuose soduose visada smalsu paieškoti senų, jau pamirštų obelų veislių. Kartais ragaudamas vieną kitą apleisto sodo vaisių pajunti, kad visi jie skiriasi. Žmonės dažnai painioja laukines ir namines obelis. Lietuvoje retokai galime rasti miškinę obelį Malus sylvestris Mill.
Jai patinka miškai ir pamiškės, auga dažniausiai pavieniui. Miškinė obelis — nedidelis, iki 10 m aukščio medis. Latvijoje ji yra saugoma ir retesnė, o pas mus galima dažniau rasti ir paragauti vaisių — mažų rūgščių obuoliukų.
Tačiau miškuose yra ir soduose auginamos paprastosios obels Malus domestica Borkh. Obuolių sėklytes išplatina paukščiai ir žmonės, jos sudygsta, užauga medeliai.
Ši obelis daug dažniau randama. Kaip abi obelis atskirti? Pakanka apžiūrėti obelų lapus: miškinės obels apatinė lapų pusė plika, o pabėgėlės iš sodų — plaukuota arba pūkuota.
Žinoma, be žmogaus priežiūros užauga tik mažavaisės laukinukės, bet sunokę jų vaisiai būna įvairių spalvų ir skirtingo skonio. Obelys — maži medžiai plačiomis šakomis. Jeigu bandėte lipti į obelį, tai pastebėjote, kad jos šakelės aksčiuotos. Pavasarį obelys apsipila žiedais, kurie būna dviejų spalvų: vainiklapių išorė rausva, o vidus — baltas. Paskui užsimezga obuoliai, bet prinoksta skirtingu laiku. Obelys gausiai dera kas dvejus metus. Svorio netekimas didelis mėlynas langelis pavėsyje arba miško gilumoje menkai žydi ir derlius jų prastas.
Tai reiškia, kad vaikai yra panašūs į tėvus. Ko gera, neabejojate, kad tai lietuvių liaudies patarlė, tačiau beveik pažodžiui apie obelų vaisius ir jų negebėjimą plisti kalbėjo senovės graikai.
Botaniniu požiūriu šis posakis tik iš dalies teisingas, nes obuolių sėklas labai toli gali išnešioti paukščiai ir žinduoliai prisiminkite netikėčiausiose vietose užaugusias obelaites! Medžių liemenys kreivi, kartais suskeldėję, jei medis neprižiūrimas, apnikti grybinių ligų ir kenkėjų. Mediena netvirta, neskylanti, bet savitai graži. Staliai naudoja obels medieną, bet skundžiasi, kad išdžiūvusi labai susitraukia.
Koks lietuvio sodas be obels! Ją mini visų tautų mitai. Rojuje irgi augo obelis, kurios vaisių Ieva nepaklausiusi nuskynė… Šiaip ar taip, obelys šalia žmogaus gyvuoja nuo seniausių laikų, kai dar nebuvo nei graikų, nei egiptiečiai, nei hebrajų mitų. Manoma — apie 10 m. Obels giminaitei kriaušei dažniausiai nepelnytai skiriama mažiau dėmesio. Ir šiame sode ji — pakraštyje, vieniša.
Kriaušės praauga obelis, jų laja glaustesnė, lapai apvalesni, neplaukuoti. Sode kriaušės iškelia savo lajas virš senų obelų. Pusės amžiaus sulaukęs sodas jau laikomas senu, nenaudingu. Tačiau jame paliktos kriaušės gali augti svorio netekimas didelis mėlynas langelis labai ilgai. Pietų Prancūzijoje augo kriaušė, kurios amžius — daugiau kaip m.!
Ir ant jos vis dar mezgėsi vaisiai! Kaip ir miškinės obelys, miškinės kriaušės Pyrus pyraster L. Auga pamiškėse, o lengviausia jas pastebėti — pavasarį žydinčias, ypač stačiuose upių šlaituose. Aukšti, iki 20 m, medžiai iš tolo baltuoja nuo žiedų. Šakos dažniausiai dygliuotos, tankios.
Vaisiai — apvalūs ir šiek tiek suploti, pagal botaninį vaisių skirstymą vadinami obuoliais, tačiau tradiciškai — kriaušėmis.
Augalijos pasaulyje Kelionė pas medžius Gamtininkas ir pedagogas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas KULBIS leidosi į medžių pažinimo kelionę su aštuntoku Ąžuolu, jo sesute Ieva. Nenuostabu, kad vaikai tiek daug sužinojo, patyrė nepamirštamų nuotykių ir įsitikino, kad mus supantys medžiai kupini paslapčių ir įdomybių.
Laukinukių jie — rūgštoko skonio ir, kaip sakoma, sutraukia burną, bet visiškai sunokę — jau gerokai saldesni. Šį skonį suteikia rauginės medžiagos. Nuo seno žinoma, kad kriaušių vaisius reikia palaikyti nuskintus — krakmolas turi virsti saldžiu cukrumi, o rauginės medžiagos susiskaidyti.
Archeologai nustatė, kad senovės žmonės kepdavo kriaušes pelenuose, kaip bulves. Kietos laukinės kriaušaitės pakepintos minkštėja, pakvimpa. Kriaušių mediena pranoksta seserį obelį. Ji kietesnė, džiūdama nesusitraukia, gerai poliruojama. Iš kriaušių gamina brangius braižybos įrankius. Į laukines obelis ir kriaušes skiepija kultūrines veisles. Turbūt ir šito sodo obelaites kadaise parsinešė iš miško.
Tačiau miškuose obelys ir kriaušės niekada nesudaro medynų, jos — vienišės. Bet dirstelėkime, kas šlama pačiame sodo pakraštyje. Ar esate matę tokius milžiniškus lazdynus? Julius papasakojo, kad lazdynus senelis sodino jo tėčiui gimus, taigi prieš 40 m. Lazdynai buvo didžiuliai, kai kurie — beveik medžiai, tik svorio netekimas didelis mėlynas langelis liemenimis.
Čia nebuvo tiek daug dilgėlių ir builių, todėl keliautojai susėdo po ūksmingais lazdynais pailsėti. Jis gali užaugti iki 10 m. Tačiau dažniausiai auga keli ar daugiau liemenų, ūgiu tik dukart pralenkiančių aukštą vyrą. Lazdynas patinka visiems. Jis — pavasario pranašas, anksčiau už kitus pasidabina žirginiais, o rudenį nusvarina riešutų kekes. Jo žirginiai, dulkantys geltonomis žiedadulkėmis, visų laikomi augalo žiedais. Tačiau iš jų nebūna riešutų, žirginiai nudulka ir nubyra.
Kelionė pas medžius - Žaliasis Pasaulis
Riešutai vystosi iš mažų, sunkiai pastebimų moteriškų žiedelių, turinčių purkas. Lazdyno vaisius, išsivadavęs iš priaugusios goželės, nukrinta, tačiau sudygsta nedažnai. Nustatyta, kad iš sėklų užaugę lazdynai gyvena iki m. Nors derėti pradeda jauni, riešutingi metai būna gana retai — maždaug kas penkerius metus. Riešutai noksta visą vasarą, bet riešutauti be rugsėjo — nedera, nes vaisiai dar nesubrendę. Nekantrūs riešutų mėgėjai kartais bando plėšti šakas, laužti liemenis, bet jų laimikis menkas, o žali riešutai greitai genda.
Kur tik miške sausa ir šviesu, dirvoje pakanka maisto medžiagų, ten kuriasi lazdynai. Jų priauga kirtimuose, miško ertmėse, pamiškių juostose. Nukritę lazdynų lapai — puiki trąša augti kitiems medžiams. Lazdynai — taikūs, linkę sugyventi, kuklūs ir įprasti miško gyventojai. Jie greitai užsiima sau erdvę miškuose ir greitai iš jų pasitraukia. Medienos vertę rodo pavadinimas.
Tinka lazdoms, daržo ramsčiams, savo darbo meškerėms, vaikų žaidimų lankams ir ietims.
Ji minkšta, greitai pūva, be to, liemenys — menkučiai. Kai kur žmonės tveria tvoras iš lazdynų, o šie didžiuliai lazdynai — puiki užtvara nuo vėjo. Aplink lygumoje įkurtą sodybą sužėlę lazdynai tebesaugo ją nuo vėjų. Jie ir atrodo gražiau nei daugelio pamėgtos aklinos tvoras.
Išvairavę į plentą, dviratininkai mynė toliau, kai kur stabtelėdami palaukti vieni kitų, pailsėti. Julius mostu parodė posūkį, tačiau visi ir taip suprato, kad artėja prie dar vienos įdomybės. Tačiau tai, ką vaikai, nulipę nuo dviračių, pamatė, juos nuvylė. Ir mokytoja Dovilė buvo kažkuo nepatenkinta.
Viduryje lauko žaliavo senas, pasviręs, basliu paremtas kadagys, aptvertas tvorele, o šalia — įbestas surūdijęs ženklas, reiškiantis, kad tai — gamtos paminklas.
Įsikalbėjus paaiškėjo, kad vaikai tikėjosi išvysti pušies didumo kadagį, o Dovilei nepatiko aprūdijusi lentelė. Taigi daugelis kadagių yra tik m. Kadagių medeliai būna dviejų lyčių.
Parašykite savo atsiliepimą!
Ant moteriškųjų auga uogakankorėžiai. Žmonės vadina juos uogomis, tačiau botanikai teigia, kad jų kilmė ir sandara — visai kitokia. Jie vystosi dvejus metus prisiminkime pušies kankorėžįpirmamečiai žali, antrųjų metų — tamsiai mėlyni, beveik juodi, mesti svorį sirgdamas vaškiniu apnašu.
Kadagio lapai — nepaprastai dygūs spygliai. Moteriškieji kadagiai labiau išskleidę šakas, platesni, vyriškieji — siauri lyg kolonos, dažnai turi pagrindinį liemenį, šakoti nuo pat apačios, turi mažus geltonus strobilus. Uogakankorėžiai ima nokti nuo dešimtų gyvenimo metų, todėl, radę nedidelį jais aplipusį kadagio krūmą, žinokite, kad matote nejauną augalą.
Kadagiai — mūsų ilgaamžiai, gali sulaukti net m. Iš mūsų medžių ir krūmų kadagiai yra geriausi oro švarintojai — išskiria labai daug fitoncidų. Senovėje Šiaurės Amerikos indėnai ligonius išnešdavo į kadagyną, kad atsigautų. Ir mūsų krašto žmonės pritaria, kad ten, kur daug kadagių — lengva kvėpuoti.
Labai gera kadagių mediena, tik iš svorio netekimas didelis mėlynas langelis jos mažai būna. Iš kadagio pagamintus pieštukus ir kitus smulkius daiktus lengvai atskirsime — jie kvepia. Lietuvoje kadagių daug kur pamatysite, bet jų nėra lapuočių miškuose ir trąšiose dirvose. Užtat riedulynuose ir žvyringuose šlaituose jie buriasi į kadagynus.
Mūsų lankomose apylinkėse anksčiau buvo daugiau kadagių. Netoliese, Aleksandrijos kaime, auga dar vienas senas saugojamas kadagys, o akmeninguose laukuose — daug jaunų kadagių.
Regis, galėtume kadagių prisodinti miestuose — juose labai trūksta tyro oro. Tačiau šis medelis neįstengia kovoti su tarša, pasodintas pramoniniame mieste greitai nunyksta.
Pauliui nutilus, prabilo Julius: — Žinau įprastą medį, augantį labai neįprastoje vietoje. Ievute, tuojau susitiksi su bendravarde. Netoli yra Šmitos versmė.
Tai didelis šaltinis, kuriame, žmonės kalba, net stambi karvė nuskendo. Jį verta pamatyti, juolab kad šalia auga sena didelė ieva. Ar nepavargote minti pedalų? Tada — pirmyn! Ir po kelių kilometrų priartėjo prie kitos įdomybės — šaltinio, prarijusio karvę. Ieva jau girdėjo, kad ievų vaisiai — ne pūkeliai, kaip manė anksčiau, net ne uogos, o kaulavaisiai, vis dėlto apie šiuos medžius dar mažai žinojo.
Dabar tikėjosi išgirsti daug naujų dalykų. Pirmiausia visi pamatė didžiulę ievą, paskui — dauboje slypintį šaltinį. Pasakojimu apie karvę verta tikėti — plačioje kunkuliuojančioje akyje tikrai galima prasmegti.
Lieknėju paskutinį kartą TV. Kodėl nekrenta svoris?
Julius su Ąžuolu matavo gylį poros metrų kartimi — teko net pasilenkti, nes kartis prapuolė kunkuliuojančioje gelmėje. Vaikinus nuo versmės nuviliojo Dovilė su Ieva: — Žinome, kad abu norite įkristi, ir varžotės, kuris drąsesnis. Tik mums bus sunku jus ištraukti… Gal eime apžiūrėti senosios ievos? Paulius jau stovėjo prie medžio ir glostė svyrančias šakas. Visai žemai kabėjo daugybė dar žalių vaisių kekių.
Mūsų krašte paežerių ievas kasmet apgraužia kenkėjai, uogų retai pamatysi. Ievos neužauga didelės — aukščiausios būna 15 m ir pusės metro storio. Neretai iš šaknų stiepiasi keli vienodo storio liemenys. Netoli, Skuodo rajone, auga keliolikos kamienų sena ieva — gamtos paminklas. Tačiau dažniausiai pamatysite ne ievos medį, o krūmą. Jie paversmiuose ar drėgnose pamiškėse sudaro sąžalynus.
Po to, naudodami įrenginį, masažas apdoroto ploto, sukamaisiais judesiais, ne trumpiau kaip 5 minutes. Skelbimas: 1.
Siųsti draugui
Šis aušinimo lieknėjimo mašina turi naudoti su Antifrizo Membranos. Žmonės, kurie turi žaizdų nėra leisti naudoti šį aparatą. Nėščios moterys negali naudoti šį įrenginį. Žmonės, kurie yra metalo viduje savo kūno, yra ne leisti naudoti. Žmonės, kurie implantai susuktų auksas yra ne leisti naudoti. Moterims, kurie yra menstruacijos yra ne leisti naudoti.
Žmonės, kurie turi įgimtų širdies ligų yra ne leisti naudoti šį aparatą. Žmonės, kurie vartoja hormonų vaistai yra ne leisti naudoti šį aparatą. Per gydymo, prašome vengti Trijų Aukštų maisto, ir valgo švelnų maistą. Komplektą Sudaro: 1 x Riebalų Šaldymo Mašina 1 x Tvarstis 1 x Vartotojo Vadovas 1 x Dėžutė Žymos: hifu ultragarsu, fleita, mašina de masažas, riebalų degintojas, ckeyin ipl, maistinės medžiagos, nešiojamų terapija, kūno skulptūra mašina, ten, limfos drenažas mašinos.
Dropshipping : Išsiųsti per 24h, nr. Didmeninės : Daugiau nuolaidas urmu užsakymus su nemokamas pristatymas. LCD skaitmeninis ekranas, patogus skaityti.
