Cypiantį Sargį paglostęs, leidęs jam palaižyt savo ranką, Kazys išeina į kiemą. Bendradarbės manęs klausė, kur paslaptis. Už nešvarius pinigus jis nusipirko šį namą.
Jis labai skuba, bet kojos visiškai nebeklauso. Apylinkės jau savos, pažįstamos. Krūtinė patvinusi džiaugsmu. Akyse spindi pergalė. Ašaros sunkiasi ir su paskutiniais prakaito lašais rieda per iškankintą, purviną veidą. Beliko ne daugiau vieno kilometro iki gimtojo kaimo.
Drebantys, visiškai išdžiūvę pirštai suspaudžia šikšninio duonmaišio šoną. Matyt, kažką labai brangaus neša jame. Pats į lavoną dabar panašus labiau negu į gyvą žmogų.
Jis tuojau visas sudreba, o pro apskretusias lūpas išsiveržia kraujas. Kojos tarsi suakmenėja. Tokios jos sunkios ir nepaklusnios.
Nenorėdamas būti šališkas atsiriboju nuo dabar inspiruojamo neigiamo požiūrio į kai kuriuos vėlesniųjų metų J.
Bet akyse žaibuoja paskutinės gyvybės kibirkštys. Jis privalo išlaikyti. Jam lemta pamatyti savo tėviškę, o gal ir brolį, jo vaikus, žmoną. Jis žino, kad sustojęs nebepasikels. Jis privalo iš paskutinių jėgų. Žmogaus likimas toks miglotas, kad įvykiai visada užklumpa jį nepasiruošusį. Kas galėtų tikėt, kad nuo japonų—rusų karo be žinios dingęs Galinaitis šiandien atsiras gimtojo kaimo pakluonėse?.
Lūpos kruvinos. Ilga barzda pilna žemių. Apsiavęs ilgais batais… Palengva pakelia spindinčias akis į moteriškės veidą.
Sunku pažint. Trumpa tyla. Galinaitienę nukrečia šiurpas. Dar keisčiau, kad keleivis nesisveikina įprastais žodžiais. Matyt, labai pavargęs. Ar iš toli keliauji tamsta? Galutinis tikslas. Už poros žingsnių prie sienos stovi suolas. Nuo jo jis nebeatsikels. Jo maldos ir grasinimai. Gūdus geležinių pančių žvangėjimas skęstąs laisvės pasiilgime. Jis antrą kartą sako, lyg patsai save pamėgdžiotų. Krūva popieriaus lapų, suvertų ant parūdijusios storos vielos čia ir toliau cituojamuose tekstuose kalba taisyta — V.
Į dėdės laidotuves atvažiavo keturi ūkininko Baltro broliai, gausiai susirinko kaimynai. Po klebono kalbos atsisveikinimo žodį taręs kunigas Pranas išspaudė daugeliui susirinkusių moterų ašaras, tuo tarpu teisės daktaras Stasys prakalbo visiškai kitaip: — Neverkit! Darbų mums reikia, o ne ašarų!
Ką bepadės beprasmis savęs kankinimas?!
Ar manote, kad jam lengviau nuo to bus ilsėtis toje duobėje? Palaidojom tėvą, palaidojom ir dėdę, kurį jau taip seniai laikėme žuvusiu. Pirmasis davė mums gyvybę, o antrasis parodė, ką gali iškentėt lietuvis. Jūs dar negirdėjot ir nežinot, kad jie abu tebėra gyvi! Saulė žaidžia žaliais lapais ir medžiai ošia amžiną gaidą. Pasaulis juokiasi amžinu juoku. Vienas rytoj, kitas poryt. Jie skambės lyg gyvas mūsų balsas iš sustingusių lūpų!
- Kaip prarasti pilvo riebalus vyrus
- Он попытался оторвать голову от пола.
- Все стояли не шелохнувшись.
- Svorio netekimas gabourey sidibe
Abu į duobę paguldyti broliai įamžino savo vardus darbais. Todėl jie tebėra gyvi! Šiais brolio Stasio žodžiais J. Knygos autorius kviečia skaitytojus pasigrožėti vienturtės Pilibaičių dukters Izabelės, sumainiusios žiedus su valsčiaus mokytoju Klimu, vestuvėmis, pabūti džiaugsmingų iškilmių geriausias sveikas papildas svorio netekimui. Šėlsta jaunimas.
Į taktą muša šaukdami seniai. Plėšia smuikas, traukia armonika, dejuoja gniaužomas klarnetas ir senos bobos nebenusėdi vietoje. Pasiutusi polka! Be linksmybių, vestuvėse, išgėrus Pilibaičio naminio alaus, užverda kalbos ir ginčai, koks turėtų būti rytdienos Lietuvos kaimas.
Savo vizijas entuziastingai išsako mokytojai Blynas ir Klimas. Kaimo šviesuolis ūkininkas B. Galinaitis, pasidžiaugęs Klimo nuveiktais darbais, ragina ir inteligentus pasiraitoti rankoves, išugdyti savo pirklių armiją, kuri padėtų žemdirbiams realizuoti jų pagamintą produkciją. Nereikėtų laukti kitataučių malonės. Besikuriančiai šaliai kaip oras reikalingas pažangus žemės ūkis. Įsimena gyvai aprašytas mokytojo, neseniai pradėjusio ūkininkauti Klimo, savo gryčioje sukviestas apylinkės ūkininkų susirinkimas.
Mokytojas kalba apie žmonių sveikatą, siūlo mažiau gerti vaistų, pradėti sportuoti, nes sportą ir kūno kultūrą propaguoja mokslo vyrai. Klimas kviečia nesibaiminti naujovių: — Įsivaizduokite sau, kad štai sekmadienio pavakariais susirenka visas kaimo jaunimas ir užuot visą laiką trankęsis po prirūkytą gryčią išeina į nupjautą kluoną ir kuo gražiausiai žaidžia, mankštinasi.
Kad būtų patogu, lengva ir be reikalo neplėšytų savo šventadieninių rūbų, užsimauna trumpas, sportiškas rankos žvangėjimas po svorio. Dauguma tamstų, žinoma, jau esate jas matę. Tik visa nelaimė ta, kad vieni kiti tėvai draudžia vaikams mautis tokias kelnes. Ypač dukterims. Sako — negražu, Dievo rūstinimas.
Jei visas pasaulis pripažįsta, kad moterims pritinka sportiški rūbai, tai nėra ko ir mums išsiskirti. Vis tiek prie to turėsime prieiti. Viešoje vietoje niekas nepaleistuvauja. Klimo troboje apylinkės sportininkai įtemptai ruošiasi Kaune vyksiančiai metinei sporto šventei, o B. Galinaitis, be to, dar surengia Dilbos pievoje autoriaus vaizdingai aprašytas devynių šienpjovių lenktynes. Devynių šienpjovių krūtinės neramios lyg į lenktynes atvestų prunkščiančių žirgų. Kiekvienas žada nepasiduot.
Iš tiesų kova buvo atkakli, vyrai varžėsi iš visų jėgų, meistriškumu nenusileido vienas kitam ir šienauti baigė, galima sakyti, kartu. Trijų vyrų komisija sprendžia, ką skelbti nugalėtoju. Matuoja pradalges. Plačiausia, vienodžiausia ir švariausiai išskusta — Galinaičio. Su tuo visi vienu balsu sutinka. Pelnytą 50 litų premiją Baltras pasidalija su varžovais. Nugalėjęs Baltras jaučiasi apmalšinęs savo širdies skausmą dėl neišsipildžiusios meilės jaunai mokytojai Angelai Pakarklytei svajojo tuoktis su jagraužatį dėl jos išdavystės — atstūmė jį, pasirinko iš Kauno atvažiavusį leitenantą Viktorą Pilką.
Jis šypsodamasis pusto dalgį ir savo mėlynomis akimis permeta kaimynus. Ir niekas neatspės, iš kur Galinaičio širdyje gimsta toks blogas nujautimas. Kada nors Angela cyps akmenį apsikabinusi ir su ašaromis maldaus jo atleidimo! Gyvenime viskas keičiasi. Prieš vestuves rankos žvangėjimas po svorio vyro ir žmonos santykius atvedusi meilė dažniausiai baigiasi pražūtimi.
Ją išgirdusi lovoje tebegulėdama Angela vėl užsikiša ausis, kad sulaikytų ašaras. Negaliu nesigėrėti J. Noreikos netikėtais posakiais, metaforomis, meniškai, savitai, jausmingai, poetiškai romane perteiktais gamtos vaizdais: Baltas rūkas įsisiurbia į žemės lūpas ir užmiega.
Į šiaurę ir į pietus išsiųsti jos šaukliai nudažo visą dangaus pakraštį ugningomis varsomis. Žemės karalienė spinduliuodama kopia pirštų galais. Jos šviežias žvilgsnis jau sveikina kalnus, bažnyčių bokštus ir ugnimi tviskančių rankos žvangėjimas po svorio viršūnėmis slysta į drėgnus laukus.
Data kovo 20autorius Beata Nicholson Praėjusią savaitę užvedžiau čia tokią temą aktualią ir tiek nerealių komentarų surašėte, kad tik lieknėk ir lieknėk. Kaip iš enciklopedijos dydžio meniu galima rinktis kokį tik nori būdą — ir su desertais, ir be desertų, ir visai be maisto… Niekaip negalėjau nurimti, kad tik visi tie geri lašinių tirpdymo patarimai nenueitų perniek knygos apie svorio metimą gal dar kol kas nerašysiu — cha cha chatai čia jums surašiau tokį kaip TOP5 arba 5 taisykles, kuriomis galima vadovautis, arba pasirinkti vieną, ar dvi labiau priimtinas.
Antrosios dalies pradžioje autorius supažindina mus su gimnazistu Kaziu Galinaičiu, tuoj pasuksiančiu jam vienam skirtu keliu. Kiekvienas žmogus mėgsta prisiminti laimingiausias gyvenimo valandas, jei iš viso tokių yra turėjęs. Tačiau ne visų likimas vienodas.
Dar netirpsta? Paskaitykite, tikrai tirps
Vieni sakosi laimingiausiais buvę kūdikiais — vaikais, kiti giriasi gimnazistiškų dienų nerūpestingumu, tretieji pripažįsta tiktai studentiškus malonumus. Tikrenybėje paprastai būna taip, kad žmogus niekada nėra patenkintas dabartimi. Vėliau jąja galbūt be galo gėrėsis, bet pačiu gyvenamuoju momentu bodisi tąja dabartimi. Kur kas gražesnė vaizduojasi ateitis.
Abiturientų išleistuvės. Kazys svarsto, ar skirtis kreipia žmogų, ar žmogus savo ryžtu, valia ir pastangomis pasiekia tikslą. Jo manymu, daug ką lemia ir aplinkybės, todėl ateitį … galima tik nujausti turint prieš akis savo gabumus, darbštumą ir bendras sąlygas, kuriose teks gyventi.
Tačiau ar galima tuo nujautimu pasitikėti? Klausimas jam atrodo labai svarbus ir nenorėtų jo palikti neišspręsto. Devyniolikmetis Kazys neabejodamas pritaria vis labiau įsigalinčiai nuomonei, kad lietuviai privalo užimti ir išlaikyti tvirtas pozicijas Lietuvos prekyboje ir pramonėje.
Kazys kritikuoja savo jėgas, patyrimą. Potencija labai didelė, tačiau darbo praktikos nėra. Visa praktika — tai tik komercinės žinios, įgytos gimnazijoje, ir vienas kitas perskaitytas laikraščio straipsnis, brošiūra. Tai labai mažai. Tačiau savimi pasitikėjimas toks didelis, jog atrodo paprasčiausiu dalyku tas žinias papildyti darbą pradėjus. Prieš eidamas į abiturientų išleistuves, Kazys dar kartą perskaito dėdės raštų ištrauką, kurią užsirašė, kai buvo jo laidotuvėse.
Kūnu šliaužia šaltas šiurpas, pamačius tą patį daug kartų skaitytą raštą. Tu blogai padarei. Tu apgavai mane. Tavo meilė buvo didžiausia niekšybė, kurią gali padaryti moteris. Bet tu nežinai, kad susilauksi iš manęs įpėdinio. Saugokis, kad mano kūdikio kraujas nepakiltų prieš tave! Aš mirsiu. Gal gyvas supūsiu prirakintas šitomis grandinėmis. Bet jis gyvens!
Gyvens drauge su tavimi.
Tu glamonėsi tą, kurs pavogęs mano auksinį laikrodį ir mane sužeistą palikęs apkasuose pabėgo. O didžioji nedalia!. Apkaltino šnipinėjimu, bet tai juk didžiausias melas! Gyvenime daug neteisybės. Bet ką bepadės tie dejavimai? Vienintelė mano paguoda esi Tu — Tu visų vertybių vertybė, visų turtų didžiausias turte, visokios laimės didžiausioji laimė — Tu, mano Laisvė! Rašytojas, atvedęs mus į abiturientų išleistuves, atskleidžia gimnazistų ir svečių nuotaiką, aprašo jų apdarus, bendraklasių pokalbius, ginčus.
Noreika pažeria netikėtų, negirdėtų pasakymų: protarpiais dejuoja atklydęs tango; raitosi gyvatės lankstumu tango; orkestras vėl atidaro savo burną; baltai dažytomis sienomis ritmingai žingsniuoja smuiko lydima saksofono daina, ne vieną širdį gana skaudžiai savo ilgų rankų smailiais pirštais gnaibydama.
Kazys savo draugui Pranui, pasisakančiam prieš savarankišką ekonominį šalies gyvenimą, atkerta: … esu įsitikinęs, kad greitu laiku aš pasikviesiu tave į savo prekybos įmonę ir įrodysiu, kad iš tikrųjų buvo galima laimėti. Gimnazija liks tik mažyčiu tašku tolyn plaukiančiame kiekvieno mūsų gyvenime. Džiaugtis ar verkt prisieis besigrumiant jame dėl šviesesnio rytojaus — nieks nežino.
Tačiau šiandien mes turime retą, gal ir vienintelę progą pasisakyti, kuriomis kryptimis gimnazija mus išleidžia. Kur link ji nori pasukti, nustatyti mūsų likimo vairą. Į savo tėviškę sugrįžo nuo rusų—japonų karo dingęs lietuvis. Rankos žvangėjimas po svorio prisiminiau jį todėl, kad noriu žodis į žodį pakartoti vieną jo sakinį, išskaitytą storoje kruvinų lapų krūvoje, kurią tasai žmogus su savimi parsinešė.
Visų mūsų pastangų vyriausias tikslas: vieningai ir tvirtai žengsime kurti jaunos Lietuvos! Teisingai šaukdami: tautai visos jėgos! Tautai ir žmonijai! Miesto sodo alėja vaikščiojantį Kazį užkalbinęs vyriškis pakviečia jį į gimnazijos bufetą, nes su juo norinti susipažinti Kaziui jau anksčiau į akį kritusi gražuolė Milda. Ją labai sužavėjusi Kazio kalba. Moteris pristato Kaziui savo partnerius — inžinierių Visockį ir daktarą Matušką, pagiria Kazio iškalbą. Muzikantai pradeda groti fokstrotą.
Repšys: prarasti kilogramai, tūkstančiai litų ir mergina iš sporto klubo foto Nuoroda nukopijuota aA Plungiškis Donatas Repšys 22 m.
Milda išveda Kazį šokti. Šokdama ji įsižiūri į Kazio veidą, ir Mildai abejonių nelieka — jis tikrai jos pažįstamo teisės daktaro Stasio Galinaičio brolis. Kazys, išgirdęs netikėtą naujieną, klausia, ar jie gerai pažįstami. Milda eina šokti su inžinieriumi, ilgą paguodos žvilgsnį ir platų šypsnį palikdama Galinaičiui.
Tarsi žaisliuką vaikui, kad jis neverktų, kol sugrįš mama. Kazys, išliejęs savo nuoskaudą bendraklasiui Pranui, nusprendžia neturėti reikalų su moterimis, bet siekti savo gyvenimo tikslo. Važiuoja į kaimą aplankyti brolio Baltro. Iš tolo pamato jį, sėdintį ant šieno vežimo ir raginantį arklius. Užlipęs ant vežimo, Kazys broliui pasipasakoja, kad sumanęs prekiauti, atidaryti, ko gera, manufaktūros krautuvę, nes Šiauliuose vos rankos žvangėjimas po svorio tokios krautuvės priklauso lietuviams, pasidžiaugė, kad jam pritaria ir žada padėti Šiaulių prekybininkų skyriaus pirmininkas Valiulis.
Baltras tiki brolio sėkme. Matydama sūnaus ryžtą, nusileidžia ir Galinaitienė. Cypiantį Sargį paglostęs, leidęs jam palaižyt savo ranką, Kazys išeina į kiemą. Derlingi metai kvepia obelų šakose ir kriaušėse, linkstant nuo vaisių. Noreika, numesti svorio miegant aprašęs miestą, senamiesčio architektūrą, apylinkes, nepamiršęs paminėti naujų statinių, iškilusių Lietuvos nepriklausomybės metais, grįžta prie savo personažo Martyno.
Autorius sako, kad Martynas nemėgo ko nors daryti prieš savo nusistatymą. Jis norėjo visų pirmiausiai gerai įsigilinti į tą, ką daro. Karininko gyvenimas traukė jį kaipo garbingiausias amatas. Bet ką daryti tada, kai tavo viršininkas yra daug kvailesnis už tave?
Tokie ir kitokie klausimai dar Karo mokykloje kamavo Martyną, ir jis ieškojo atsakymų. Į pastarąjį klausimą jam atsakė kariūnas Dimša: — Įsakymas yra visada šventas dalykas. Jis turi būti vykdomas net ir tada, kai atrodo, kad viršininkas klysta jį atiduodamas.
Nuorodos kopijavimas
Ir turi būti vykdomas dėl to, kad už viską atsako tas, kuris tą įsakymą duoda, o ne tas, kuris jį vykdo. Martyno viršininkas kuopos vadas kapitonas Bučkus, anksčiau tarnavęs Rusijos kariuomenėje, už drąsą Širvintų ir Giedraičių kautynėse apdovanotas Vyties Kryžiumi, taikos metais dėl daugelio priežasčių nekilo karjeros laiptais, mėgo patinginiauti, o dar blogiau — ką nors įskųsti pulko vadui, tuo tarsi rodydamas savo uolumą.
Žodžiu, 3 pagrindiniai valgymai ir 2 užkandžiai tarp jų. O tarp visų valgymų vertėtų daryti maždaug 3 valandų pertraukas. Pertraukas reikia suprasti tiesiogiai — jų metu žandikaulis ilsisi ir nieko nekramsnoja. Ir nereikėtų daryti ilgesnių nei 4 val. Vaisiai pirmoje dienos pusėje.
Taip kad geriau vaisius valgyti ryte, per priešpiečius, na gerai, per pietus. Ir nevalgyti jų po sočių pietų, geriau — užkandžiams ar prieš maistą. Cukrų pakeiskite medumi. Arba agavų sirupu. Et… Kalorijų skaičiavimas. Čia gal labiau stropuoliams ir tiksliukams, ir šiaip drausmingiems žmonėms tinkamas metodas, bet žinoti, KIEK suvalgei, yra gerai.
- Keičiamo svorio hantelis Bowflex SelectTech i 23,8 kg
- Mesti svorį per 16 dienų
- paplaujosprojektai.ltšys: prarasti kilogramai, tūkstančiai litų ir mergina iš sporto klubo (foto) - DELFI Veidai
- Programa numesti svorio
Kiek girdėjau, jei teisingai ir sąžiningai viską skaičiuoji, ir jei kalorijų nepainioji su 20tai metodas veiksmingas. Arba čia gal alternatyva gali būti vienos skaitytojos pasiūlyta dieta tinginiams? Pacituosiu vieną komentatorę tiesiogiai: a salad and a walk a day per dieną 1 kartą valgyti salotas ir 1 kartą išeiti pasivaikščioti.
Atrodo paprasta, perskaičius nepasigirsta visokių kankinimo įrankių žvangėjimas, ir gana sveikai skamba. Tikrai salotos ir daržovės kartą per dieną niekam nepakenkė, kaip ir pasivaikščiojimas. O merginų?
Su jomis jau sunkiau. Šiaip prie rankos žvangėjimas po svorio prieiti nebijodavau, bet jei kuri tikrai patikdavo, iškalba dingdavo. O jei ir pasisekdavo, būdavo, padraugaujame keletą savaičių ir einame savais keliais. Mane visus kartus jos paliko Ir vis tiek išvadų nedarei?
Svarstyklės, iki tol rodžiusios kilogramus, greitai ėmė rodyti tiesiog "Error" "Klaida" — angl. O mano svoris jau siekė kg O iš kur turėjai pinigų maistui? Paprastai į miestą atvykę studentai lesa kruopas be spirgų. Man pinigų netrūkdavo. Jau nuo pirmųjų kursų padėjau tėčiui plėtoti jo verslą. Pardavinėjame padangas.
Ir šiaip domėjausi visokiais pirkimais-pardavimais. O kur gaudavai drabužių? Apsipirkimo malonumas man buvo svetimas dalykas, nė vienoje populiarioje parduotuvėje nerasdavau savo dydžio. Pažįstami prekiavo turkiškais drabužiais, tai pasakydavau, kad, pavyzdžiui, noriu kelnių, megztinio ir, ką parveždavo, tą nešiodavau. Norite tikėkite, norite ne, bet iki televizijos laidos jau porą mėnesių vakarais nevalgydavau. Kaip sužinojai apie šou "XXL"? Sėdėjau ketvirtadienio vakarą namie prie kompiuterio ir naršiau internete.
Norėjau pažiūrėti, kokį filmą rodys. Ir užkliuvo to šou reklama su anketomis. Prieš tai mačiau amerikiečių laidą apie storulius — ją žiūrėdamas pasvajodavau, kad atsiradus panašiam projektui Lietuvoje, būtinai dalyvaučiau. Ir še tau kad nori — noras išsipildė. Visi draugai mane palaikė, užpildžiau anketą ir jau kitą dieną sulaukiau kvietimo.
Tačiau dideliam nusivylimui, pamačiau, kad ten klesti korupcija, ar bent taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vienas dalyvis gyrėsi, kad visus pažįsta, staipėsi prieš komisiją 20 minučių, o kitai merginai vos užlipus ant scenos, visi pasakė: "Labas, Lenočka".
Aš gi nežinojau, kad ji populiarios kavinės šokėja ir dėl to visiems yra matyta. Kai pats pagaliau užlipau ant pakylos, išgirdau vos porą klausimų. Laimė, anketoje buvau parašęs, kad sugebu padaryti špagatą. To Donatas išmoko lankydamas dziudo būrelį. Tai komisija ir sako: "Įrodyk". Po sėkmingo išsitiesimo ant grindų man visi ėmė ploti. Truputį pralinksmėjau, bet vis tiek išėjau abejodamas, ar špagatas nugalės pažintis. Sakė: "Neliūdėk, Donatai, nė vienas realybės šou nevyksta be plungiškio ar žemaičio, nugalėsi kaip Jurga".
Apie tai per interviu herojus užsiminė mažiausiai 3 kartus. Jie buvo teisūs, nes greitai man paskambino organizatoriai ir pasakė, kad esu atrinktas į mėlynųjų komandą.
Kaip apsidžiaugiau! Prieš šou jie norėjo filmuoti laidą mano namuose. Kadangi ten vyko remontas, paprašiau draugo, kad įsileistų į savo butuką Vilniuje ir suvaidintume, neva aš ten gyvenu.
Viskas vyko sklandžiai, bet staiga režisierius pamatė draugo dviratį balkone. Sako: "Davai, pavažiuok juo, bus geras kadras. Tai pamelavau, kad jis sugedęs. Išsisukau, bet liko mintis — ateis laikas, ir dviračiu važiuosiu be problemų. Gražėjau ne dienomis, o valandomis "Prasidėjo žaidimas. Aršiai koviausi kiekvienoje rungtyje, aktyviai skatinau savo komandos narius nepasiduoti, tačiau man buvo svarbiausia laimėti ne rungtyje, o užlipus ant svarstyklių.
O tam reikėjo daug valios. Juk mes nebuvome uždaryti — gyvenome savo gyvenimus, susirinkdavome vos porą kartų per savaitę nusifilmuoti ir pasisverti.
Be abejo, mums padėjo dietologai, treneriai, galėjome nemokamai lankytis sporto klube, bet tik nuo mūsų pačių priklausė, kaip maitinsimės, ar prisiversime treniruotis kas dieną po porą valandų. Man, įpratusiam prie trigubų porcijų ir ramių vakarų prie kompiuterio, pirmas tris savaites buvo ypač sunku.
D.Repšys: prarasti kilogramai, tūkstančiai litų ir mergina iš sporto klubo (foto)
Tačiau kai mačiau, kad nuo mano kūno ritasi kilogramai, įgavau dar daugiau noro lieknėti. Be to, kokia aš žvaigždė? Rodydavo kartą per savaitę su gauja kitų apkūnių žmonių, niekas manęs neatsimindavo. Net universitete?
Na, girdėjau, kad mane apkalba, o vieną kartą metodininkės net tokį bajerį iškrėtė. Atnešiau studijų knygelę, o viena jų sako: "Eik į kitą kabinetą". Nustebau, nes būtent ši metodininkė buvo atsakinga už informatikų kursą, bet nuėjau.
Account Options
Kita metodininkė pasiuntė atgal pas šitą. Aš jos ir klausiu: "Kodėl mane vaikote? O buvo neigiamų reakcijų? Be abejo, tai komentarai internete. Kažkas aiškino, kad naudoju diuretikus, kad gerus atsiliepimus pats rašau. Dažnai tuose komentaruose pajusdavau kitų "XXL" dalyvių šnekėjimo manierą.
- Kaip sulieknėti lėtai bet efektyviai
- Да, убит.
- Да… и… - слова застревали у нее в горле.
- Geriausias vokiečių riebalų degintojas
Tačiau juos perskaitęs nepuoliau į isteriją. Kitų žmonių keiksmai mane kaip tik įkvėpė. Galvojau apie savo šmeižikus darydamas kiekvieną pratimą, keldamas kiekvieną svarmenį. Svajojau šou metu atsikratyti 30 kg, bet pavyko daugiau — net 43 kilogramus. Be abejo, nesakau, kad lieknėjau aklai. Šou padėjo matematinis protas. Aš pasiskaičiuodavau, kiek kilogramų turėčiau numesti, kad nepakenkčiau sau ir būčiau naudingas komandai.