Mūsų atveju svarbu yra vieta ir infrastruktūra. Foto: Joëlle Girard Užkrėstas laikas. Šventumas — tai grįžti namo. Kartu tai geras pavyzdys, kaip galima daryti kitaip, ne rašant paraiškas Lietuvos kultūros tarybai ir užsibrėžiant tikslą profesionalizuotis. Ten buvo Hornis - mudu ten susipažinome.
Document Information
Author Archives: Jogintė Bučinskaitė Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė — kultūros žurnalistė, tekstų autorė, šiuolaikinio meno kritikė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto menotyros doktorantė.
Domisi praktinėmis ir teorinėmis meno komunikacijos sąveikomis, šiuolaikinio meno reprezentacija.
Baigė žurnalistikos ir kultūros vadybos bei politikos studijas. Dirbo Lietuvos nacionalinėje televizijoje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje, yra kuravusi parodas, simpoziumus, redagavusi ir sudariusi leidinius. Gintauto Trimako nuotrauka.
Didjė Levi buvo įpusėjęs penktą dešimtį.
Toje pačioje erdvėje menininkas užfiksavo netikro akmens stalus, o jų identiško dydžio, plaunama plėvele padengtus atvaizdus iškabino greta jų. Ironiška, kad tai, ką matome kaip meno vartojimą kritikavusio projekto liudijimus, šiandien neretai sėkmingai pasitarnauja pačių meno kūrinių pardavimams ar menininkų dalyvavimui dėmesio ekonomikoje.
Taigi, keičiasi ne tik miesto ar meno scenos rūbai, bet ir fotografiniai ledynai, įšaldantys parodas kaip mamutus. Gintauto Trimako nuotrauka Šis tekstas yra glausta atliekamo tyrimo ištrauka, kurioje punktyriškai bandau apžvelgti, periodizuoti, nustatyti, o svarbiausia — klausti apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos šiuolaikinio meno parodų fotodokumentavimo procesus, dalyvius ir raidą.
Šiandien tokie vaizdai nuviva svorio netekimas marijos ežeras vis daugiau funkcijų — ne tik tampa menininkų ar institucijų veiklos archyvavimo priemone, bet ir neretai naujose parodose tokiu pavidalu atstovauja seniau sukurtiems kūriniams. Ką jau kalbėti apie parankumą sklaidai ir kaip greičiau prarasti pilvo riebalus fotodokumentacijas paversti kūrybiniu projekto įrankiu.
Taigi tam, kad būtų žengta toliau už tokių atvaizdų naudojimo sampratų ir praktikų analizės, svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
Išsami pažintis su Nobelio premijos laureato, rašytojo Ernesto Hemingvėjaus gyvenimu Havanoje. Pasivaikščiojimas žvejų, šeimų ir porų pamėgta Malekono krantine, vedančia iš Havanos senamiesčio į Vedadą. El Moro tvirtovė, menanti kolonijinės epochos laikus, įspūdinga Havanos panorama nuo jos apžvalgos aikštelės.
Pirma, parodinio atvaizdo organizavimo aplinkybes, apimančias net tik institucionalizuotą ir programišką vaizdų gamybą, bet ir pačių fiksavimo ar sklaidos medijų padiktuotas sąlygas; antra, tamprius ir interpretacinius tokių atvaizdų ryšius su paties projekto konceptualia idėja.
Tad čia trumpai pristatomi per pastaruosius Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius šioje srityje įvykę pokyčiai, tai lėmę instituciniai, technologiniai bei konceptualūs veiksniai. Klausiama kaip ir kur formavosi tokių atvaizdų sankaupos, kurias šiandien galime pavadinti savotiškomis parodotekomis.
- Didysis Grūdos turas po visą Kubą | Poilsis Varadero kurorte
- Valstybės ir visuomenės veikėjų, verslininkų ir mecenatų, kultūros ir meno kūrėjų, mokslininkų, sportininkų, dvasininkų ir kitų mūsų visuomenės atstovų fotografiniuose atspindžiuose siekiama autentiškai perteikti jų bendražmogiškąją pusę — gyvas emocijas, kasdienę veiklą, gyvenimiškas situacijas ar laisvalaikio akimirkas — bei priminti, kad ŠIANDIEN MES PATYS esame savo ir visų mūsų šalies ateities sėkmės kūrėjai.
- Kaip atrodo riebalų deginimas
- Jogintė Bučinskaitė, Author at paplaujosprojektai.lt
- Didysis Grūdos turas po visą Kubą | Poilsis Varadero kurorte
Neatsitiktinai ir šis tekstas prasideda nuo paties autoriaus užfiksuoto savo darbo atvaizdo. Trimakas jį tarsi pakelia kvadratu ir sukuria savotišką reikšmių bei prasmių skersvėjį, priverčiantį suabejoti mus pasiekiančių fotodokumentacijų plokštumu, kad ir kaip parodoksaliai tai skambėtų atsižvelgus į kūrinio pavadinimą.
Beje, G. Trimakas šiame glaustame pasakojime atlieka vieną iš pagrindinių šio proceso liudininkų ir kūrėjų vaidmenų, mat dokumentavo ne tik tuometiniuose Dailės parodų rūmuose, bet ir vėliau vietoje jų įkurtame Šiuolaikinio meno centre ŠMCkur kartu su kolegomis Aleksandru Šiekštele ir vėliau ten dirbusiu Audriumi Kemežiu, analogine kamera fiksuodavo visas ten organizuotas ekspozicijas.
Nors fotoreportažus iš parodų atidarymų, kuriuose meno kūriniai akivaizdžiai buvo mažiau reikšmingi nei lankytojai, darydavo ir kiti fotografai pavyzdžiui dirbę periodinėje spausdintinėje žiniasklaidojenepriklausomybės pradžioje kurtą šiuolaikinį meną ir daugelį svarbiausių to meto parodų šiandien matome būtent per Trimako optiką, kaip jis pats sako — artikuliuoto parodinio vaizdo fotografijas.
Nacionalinis Lietuvos paviljonas ojoje Nuviva svorio netekimas marijos ežeras Bienalėje.
Jums taip pat patiks!
Mindaugas Navakas, Nepavadintas,asbocemento lakštai, medinė konstrukcija, silikonas. Mindaugo Navako fotografija. Mindaugas Navakas, Nepavadintas,cemento lakštai, medinė konstrukcija, silikonas.
Šaltinis: NDG dailės informacijos centras Be jau paminėto m.
Būtent jos ir anapus jų vykdomos menininkų iniciatyvos aktyvavo parodinę kultūrą, o su ja ir parodų, bei meno įvykių fiksavimą, sklaidą, vaizdų archyvavimą. Šio reiškinio genezei didelės įtakos turėjo Atviros Lietuvos fondo m.
Jums taip pat patiks!
Tuo metu tai buvo viena pirmųjų privačia iniciatyva įkurtų nevyriausybinių įstaigų. Be Lietuvos tokios organizacijos paskutiniame XX a. Šiame kontekste SŠMC svarbus, kaip institucinis organas, kuris ne tik finansavo kūrėjų projektus, steigė stipendijas, organizavo parodas ar rūpinosi posūkiu globalaus diskurso link, pavyzdžiui, m.
Be viso to, ši institucija formavo Lietuvos menininkų kūrybos duomenų banką, daug dėmesio skirdama projektų dokumentacijoms ir jų archyvavimui.
Šias, strategiškai svarbias sritis patikėjus privačiam fondui, centras sistemingai užsiėmė informacijos kaupimu ir jo sklaida. Aktyvų šešerių metų centro darbą šioje srityje pastebi ir tuo metu — m. Soroso šiuolaikinio meno centro direktorės Ramintos Jurėnaitės pavaduotoja dirbusi, o šiuo metu Nacionalinei dailės galerijai NDG vadovaujanti Lolita Jablonskienė: Turėjome aiškų informacijos kaupimo formatą, tuo metu parengėme 85 išsamias Lietuvos dailininkų dokumentacijas ne tik šiuolaikinių, bet ir modernių dailininkų ir keletą šimtų laisvos formos informacinių bylų.
Svarbu buvo atsižvelgti į tai, jog informacija yra ne tik kapitalas, ji — tam tikras vandenynas, kuriame būtina mokėti naviguoti, t. Dalis jų kūrė ir tebekuria kaip savarankiški foto menininkai, dalis dirbo profesionaliais fotografais muziejuose, leidinių redakcijose ar taikomosios, reklaminės fotografijos srityje. Railos asmeninio archyvo nuotrauka Pavyzdžiui, čia minimas Antanas Lukšėnas, pas kurį neformaliai mokėsi ir G.