Kai jis pasireiškia įsipjovus pirštą ir dėl to kilus infekcijai, gali išgelbėti gyvybę. Apie tai, kaip pavėlavome ir nieko nespėjome išgelbėti, tik per plauką išsigelbėjome patys, jeigu, aišku, šitai galima pavadinti išsigelbėjimu.
Ji beveik nekalbėjo apie tas paskutines dvi dienas, prasi dėjusias senos uogienės stiklainiu ir užsibaigusias tuo, kad vi dury nakties Serioža staiga paskambino j duris, nes patruliai, saugantys miestą, išsibėgiojo ir jis pagaliau įstengė atvažiuoti.
- Be to, jums nereikės valgyti iki gyvo kaulo įgrisusių produktų.
Žinau tik tiek, kadji jam atidarė ne iš karto, iš pradžių ilgai žiū rėjo pro akutę bandydama nustatyti, ar jis neserga, - juk Liza tikrai sirgo ir todėl neprašė atidaryti, tik sėdėjo pas duris šno puodama, kol galų gale pakilo laikydamasi sienos ir ėmė iš lėto lipti žemyn, sustodama ties kiekviena laiptų aikštele. Daugiau nieko nežinau. Ji išvis papasakojo labai nedaug - nepaisant to, kad, vos tik lauke ima temti ir vieninteliu šviesos šaltiniu troboje tampa blausiai oranžinis stačiakampis plyšelis aplink aprūkusias krosnies dureles, mums nelieka nieko dau giau, tik šnekėtis.
Dar yra truputis alison ragas svorio netekimas, bet mes jį taupome itin iškilmingoms progoms - ir todėl visi vakarai, visi be išim ties, praeina vienodai: šviesos per maža netgi valyti žuviai ar 12 taisyti daiktams, todėl paprasčiausiai sėdime rusvoje alison ragas svorio netekimas doje - astuoni suaugę žmonės ir trys vaikai - ir kalbamės; ti kriausiai galėtume pripasakoti vieni kitiems kaži ko, visi nu gyvenome jau tokį ilgą gyvenimą, pilną visokiausių įvykių, bet mes visada šnekame apie tą patį alison ragas svorio netekimas apie paskutines savaites prieš pat galą.
Apie tai, kokie buvome nerūpestingi idiotai. Apie tai, kaip ničnieko nesupratome. Apie tai, kaip pavėlavome ir nieko nespėjome išgelbėti, tik per plauką išsigelbėjome patys, jeigu, aišku, šitai alison ragas svorio netekimas pavadinti išsigelbėjimu. Per pastaruosius mėnesius visa tai peršnekėjome tokią dau gybę kartų, kad jau išmokau visas istorijas atmintinai ir kuo smulkiausiai galiu įsivaizduoti kiekvieną kiekvieno jų, visų kitų, dieną - kiekvieną dieną iš tų kelių savaičių, kai tapo aišku, jog jau nieko neištaisysi, bet vienintelis dalykas, apie kurį nie kaip negaliu liautis galvojusi, - tai tos paskutinės dvi dienos, per kurias ji skaičiavo uogienės šaukštelius: vienas, du, trys, ke turi Įsivaizduoju dabartinį savo Mišką - didelį, su nepažįsta ma suaugusiojo išraiška siaurame veide - penkiametį ir bandau suprasti, ar įstengčiau užsirakinti ir visiškai neišeiti, jokiomis aplinkybėmis.
Neatidaryti durų seseriai, nenueiti prie produk tų sunkvežimio, tiesiog atsukti nugarą alison ragas svorio netekimas tam košmarui, vykstančiam išorėje, ir apsimesti, jog ten, už alison ragas svorio netekimas, nieko nėra - liko tik šitas butukas ir serbentų uogienės stiklainis. Ir ji tikrai neapsiriko, - jai tikrai nereikėjo, negalima buvo išeiti, - nes tur būt tik dėl to ir ji, ir berniukas dabar čia, su mumis.
Buvusioji mano vyro žmona ir jo vienturtis sūnus.
Ir negaliu negalvoti dar apie vieną dalyką - žinau, jog ne gerai, tikrai labai negerai, aš nė už ką niekam neprisipažinčiau 13 galvojanti apie tai, bet vis tiek negaliu liautis - kas būtų, jeigu ji vis dėlto būtų tai padariusi? Jeigu būtų išėjusi į lauką. Prieš atvažiuojant Seriožai.
Dažnai bandau įsivaizduoti miestą - ne tą, kurį pažinojau iki katastrofos, o šiandieninį, ištuštėjusį ir negyvą. Manęs ten nebuvo, kai viskas prasidėjo, o svetimi pasakojimai ir televizijos reportažų nuotrupos kažkodėl mano vaizduotėje niekaip nesi- siejo su tuo, alison ragas svorio netekimas apie jį prisiminiau pati.
Net jeigu pabandyčiau uždėti viską, ką pamatėme vėliau, kituose miestuose, pasitai kiusiuose mūsų kelyje, ant pažįstamų nuo vaikystės gatvių, - bežades ir abejingas pakele slenkančių žmonių voras su rogutė mis Ustiužnoje, gyventojų palikto Kirilovo tuštumą, - vis tiek nieko neišeitų, per daug nepanašūs į mūsų milžinišką didmiestį buvo tie mažučiai šiaurės miestai, kurių kiekvieną galėjai per važiuoti daugiausia per ketvirtį valandos.
Kad negaliu pamatyti, kaip dabar atrodo mūsų paliktas miestas, visai nebaisu - man juk nėra kur skubėti, ir tai pui kus būdas nors kuo užimti mintis. Įsivaizduoju jį fragmentais, gabaliukais - Bicevo parką su eglutėmis ir suoleliais, kuriame abu su Mišką vaikščiodavome, kai jis buvo mažas.
Miasnicka- jos gatvę su kavine ir krautuvėlėmis, kurias su Lenka aplėkda vome per pietų pertrauką. Mažą ir drumzliną, geležine ar iudas praras svorį suspaustą tvenkinį Patriarcho tvenkinių parke.
Dulkiną plokščią zoologijos sodą su nulieto mis iš ketaus Ceretelio pabaisomis. Kai kas grįžta akimirks niu, kai ką prisieina sunkiai traukti iš atminties, bet, kai tik 14 paveikslėlis pagaliau pasirodo, galima tęsti - mintyse užpilti jj sniegu. Pašalinti praeivius. Išjungti šviesą. Įsivaizduoju užpustytas negyvenamas gatves su aukštomis pusnimis ant pamestų automobilių.
- Подумайте, мистер Клушар, - тихо, но настойчиво сказал Беккер.
- Svorio netekimas gliukozės netoleravimas
- Mesti svorį su savo žmona
- В шифровалке.
- Он подбежал к крепко сбитому охраннику.
Vėjuje linguojančius užge susius šviesoforus. Apsilupinėjusius, pablukusius reklaminius skydus. Tuščius ir gaudžius marmurinius metro vestibiulius.
Kino teatrus su tamsiais ekranais ir pakeltomis minkštomis kėdėmis, daugiaaukščius prekybos centrus su dulkančiomis vi trinomis ir sustojusiais eskalatoriais.
Jei kažkokiu stebuklu mil žiniškas miestas būtų paprasčiausiai netekęs tik savo žmonių, bet išsaugojęs visus kitus civilizacijos ženklus, - šviesą, šilumą, vandenį GUMo fontane, - koks būtų keistas, didingas paveiks las. Miestas, esantis tik dėl miesto. Dėl savęs vakare įžiebiantis žibintus tuščiuose prospektuose, pats sau mirksintis neoninė mis iškabų šviesomis ir stumiantis didžiulių laikrodžių rodykles bokštuose ir stotyse.
- Jana Vagne. Like Gyvi | PDF
- Ji beveik nekalbėjo apie tas paskutines dvi dienas, prasi dėjusias senos uogienės stiklainiu ir užsibaigusias tuo, kad vi dury nakties Serioža staiga paskambino j duris, nes patruliai, saugantys miestą, išsibėgiojo ir jis pagaliau įstengė atvažiuoti.
- Dr. Josh Axe - Ketogenine Dieta | PDF
Ko gera, tokį ir norėčiau įsiminti - bet šitai neįmanoma, ir aš žinau, jog ten viskas atrodo visiškai kitaip. Elektros seniai nėra, kaip niekur nebuvo visą paskutinį mūsų kelionės trečdalį, o kartu su šviesa, be abejo, dingo ir šilu ma, į tylius tamsius namus įsismelkė šaltis. Sniego niekas neva lo, jis guli gatvėse, braunasi prie pirmųjų aukštų langų, kaupiasi ant plokščių stogų - ir kartkartėm tai vienas, tai kitas neišlaikęs įlūžta nuo jo sunkumo.
Ši žiema mano miestui nepadarys labai didelės žalos - ji greitai baigsis, sniegas ištirps, bet paskui ateis kitos žiemos ir sniegai, užsikimš nuotakai, trūks vamzdžiai, ir jis visas po truputį pradės trupėti ir irti - be galo lėtai, ne iš karto, bet nesulaikomai, nes tie, kurie jį prižiūrėjo, jį valė ir re montavo, išnyko ir jau negrįš.
Dr. Josh Axe - Ketogenine Dieta.2020
Tikriausiai liko paukščių, - ančių 15 neužšąlančiuose tvenkiniuose, varnų virš dykviečių, gal liko ir valkataujančių šunų, nors dabar jie veikiausiai neturi ko ėsti. Ir žmonės liko. Tie, kurie mirė savo namuose, ir tie, kurie mirė gatvėje ar skubiosios pagalbos punktuose, - visi liko ten. Įsivaizduoju, kaip jie guli užkloti gailestingo šalčio ir tamsos, nelyginant koriuose miegančios bitės, kiekviena savo akutėje, jau bevardžiai ir vienodi, niekieno.
Bet būna dienų, kai tikiu, jog visa tai neįmanoma, - nepai sant visko, kas kalbėta per žinias alison ragas svorio netekimas ką matėme savo akimis, - neįmanoma, kad trylika milijonų žmonių būtų ėmę ir visi kar tu išmirę, tuo pačiu metu, nesipriešindami. Visi matėme tiktai pradžią - ir nė vienas nematėme pabaigos, tad negalime tikrai žinoti.
Tai ko nesustabdėte? Ko gi nesugalvojote, kaip jiems visiems padėti, jeigu ne maras? Mes juk paprasčiausiai išmirėm kaip kokie mamutai, velniop jūsų atsparumą, nebuvo jokio atsparumo - ten nieko nėra, ten išvis daugiau nieko neliko, mes išgyvenome tik todėl, kad pabėgo me, todėl dabar ir sėdime čia bijodami nosį iškišti, ojis ten, lau ke, mūsų tik ir laukia, tas jūsų ne maras.
Vargšas, vargšas daktaras. Reikėjo jam likti čia, su mumis - ir dabar būtų gyvas. Jog turbūt vis dėlto be reikalo išvažiavome. Galimas daiktas, baisiausia alison ragas svorio netekimas praeityje, epidemija išsikvėpė ir jie grįžo - tie, kurie neužsi krėtė, kas pasislėpė ne taip toli. O mes toliau gyvensime čia, pačiame pasienio zonos nusavinimo ruože, kurio net nėra rei kalo saugoti, - nes joks žmogus nebūtų galėjęs pėsčias ateiti taiga aštuoniasdešimt kilometrų; mes liksime čia, nes mūsų mašinos, dabar krante šąlančios tuščiais bakais, jau visiškai nenaudingos, ir mes galime praleisti čia metus, dvejus, dešimt metų - taip ir nesužinoję, kad viskas baigėsi.
O kartais man atrodo, jog tikrai visi išmirė - visut visi, mes likome vieni. Paskutiniai vienuolika žmonių vidury žiemos - astuoni suaugusieji, trys vaikai. Ir aš tikrai nežinau, katra min tis mane labiau gąsdina. Ir štai dar kas - kažkodėl man svarbu žinoti, kuri šian dien diena.
Nepasakysi, kad aiškiai suprantu, kam šitai man reikalinga, bet pirmiausia, ką pagalvoju pabudusi, - kuri va kar buvo diena? Arba: - Šiandien vasario antro ji.
Dar kelios savaitės, ir Maskvoje sniegas alison ragas svorio netekimas tikriausiai pra dės pamažėle tirpti, pusnys susigūš ir pasitrauks prie gazonų atidengdamos sauso, švaraus asfalto alison ragas svorio netekimas, o čia šita pra keikta žiema nė neketina baigtis, tarsi ką tik būtų įsibėgėjusi, tarsi čia visada bus žiema - šioje užkerėtoje vietoje, kur su stojo laikas.
Ir tamsu, visą laiką tamsu. Truputį prašvinta apie vidurdienį, o trečią valandą jau vėl tirštėja sutemos, ir per tas tris valandas, nepaisydami šalčio, išlendame į lauką, išbalę ir papilkę kaip apsnūdę kurmiai, gauti nors lašelio šviesos; jeigu neskaičiuosime tų trumpų trijų valandų, visą kitą laiką čia nak tis - šalta ir tuščia. Mieste niekada nebūna tokios aklinos, be prošvaisčių ir bežadės tamsos - miesto naktys šviesios nuo gatvės žibintų geltonio ir sklidinos pravažiuojančių mašinų triukšmo, tylaus elektros prietaisų dūzgesio, milijonų organizmų, alsuojančių aplinkui, pulso; o šioje vietoje, kurioje mes savanoriškai alison ragas svorio netekimas įkalinome, naktį vos nueini nuo trobos porą žingsnių - ir vis kas akimirksniu ištirpsta tirštoje rašalinėje tamsoje, ir tu skubi 18 sugrįžti, kas kartą beveik bėgi ištiesusi rankas į priekį, bijoda ma, kad per tas kelias minutes, kol tavęs nebuvo, ir ši alison ragas svorio netekimas troba, kurios buvimu ką tik nė trupučio neabejojai, ir visi, esan tys viduje, jau išnyko, dingo be pėdsako, ir dabar, nors ir kiek žengtum žingsnių, delnais sugausi tik neįžvelgiamą tuštumą.
Serioža sako, normalu - tai, kad čia visą laiką tamsu, jis sako - taip ir turi būti, nes arti poliarinis ratas. Tiesa, nežinau, tai toli ar arti, ir niekas nežino, kada šituose kraštuose ateina pavasaris, - nesusipratome paklausti, kol turė jome tokią galimybę, o dabar jau vėlu - klausti nebėra ko.
La bai galimas daiktas, todėl man taip svarbu žinoti, kuri šiandien diena, - kad prisiminčiau, jog kada nors, gal ne balandį, bet alison ragas svorio netekimas tikrai, - šita velnio žiema baigsis. Dar keturi mėnesiai - ir bus vasara.
Tiktai maisto mums liko mėnesiui, ne daugiau.
Jis pasibaigė kažkaip staiga, netikėtai - gal kad jo tikrai buvo per mažai vienuolikai žmonių, o gal ir todėl, jog nė vie nam iš mūsų neatėjo į galvą rimtai susirūpinti, kad atsargos ilgiau nesibaigtų. Visi žinojo, kad maisto striuka, ir niekas, 19 atrodo, nedrįso lengvabūdiškai užkandžiauti ne laiku - bet vis tiek būtų buvę labai keista, jei kas vienas, bet kuris, būtų ėmę sis spręsti, kiek kiekvienas mūsų turi teisę suvalgyti per dieną. Juk tai buvo mūsų bendras maistas, dabar niekas ir nesiimtų nustatyti, kam konkrečiai priklausė šita žuvies konservų dėžė, šitas cukraus maišelis ar makaronų pakelis, - visas tas karto nines dėžes, maišelius ir pakus, kurių, kaip atrodė pradžioje, buvo tiek daug, mes tiesiog sumėtėme į vieną krūvą.
Nebuvome įvedę ir jokios tvarkos, nebuvo jokio susitarimo, kas šiandien gamins valgį, - tiesiog gaminome, čia vienas, čia kitas, juk buvo aišku, kad mažiausiai du kartus per dieną vi siems reikia užvalgyti ko nors karšto; ir vaikai, vaikai visada buvo alkani - be saldumynų, be vaisių jie labai greitai nustojo aikštytis ir rinktis, abu, ir berniukas, ir mergytė, dabar valgė alison ragas svorio netekimas ir daug, tarsi kažkoks instinktas, kurio suaugusieji dar nespėjo išgirsti, jiems sakė, jog taip reikia.
Pirmiausia pabaigėme bulves. Jos užėmė daugiausia vietos ir pastarosiomis savaitėmis elgėsi keistai - ėmė raukšlėtis alison ragas svorio netekimas žaliuoti pasidengdamos riebiais ir baltais diegais. Vasario pra džioje buvo likęs vienas nepilnas maišas - ir, tiesą sakant, dabar jas valgyti jau buvo baisoka. Kažkas, rodos, Marina, pasiūlė pa laikyti jas iki pavasario ir pamėgint pasodinti, bet buvo aišku, jog šios bulvės iki pavasario neištrauks, be to, nė vienas mūsų neįsivaizdavo, nuo ko reiktų pradėti tokį darbą; nors čia, saloje, padaryti lysvių vis tiek nepavyktų - sala per maža ir užgriozta milžiniškais, nepajudinamais rieduliais.
Pilki, rudi ir juodi luistai kyšojo iš po sniego prisišlieję prie kreivų tarp jų augančių pušų kamienų; įaugę į žemę ir sugulę vienas ant kito, jie buvo panašūs į kažkieno milžiniškus žaislus, 20 netvarkingai išmėtytus ir savininko pamirštus. Jų nebuvo tik alison ragas svorio netekimas vietoje - ten, kur stovėjo troba, kreivais tilteliais įsi rėmusi tiesiai į blausiai balkšvą ledą, dengiantį užšalusį ežerą.
Čia vis tiek nė velnio neužaugtų, - kal alison ragas svorio netekimas jis, - net jei nebūtų šitų akmenų: vasara trumpa, naktys šaltos, juk taiga, iš kur čia daržai; iki pavasario išsilaikysime, o tada atskris ančių, bus mėsos, daug mėsos, vėliau prasidės grybai, čia tokie baravykai, auga tiesiog pakelėj, ir ieškoti ne reikia - pasilenkei, ir kibiras pilnas, dar bruknės, žinai, kiek čia bruknių, ištisos laukymės, lyg tyčia prisodinta, nesi mačiusi to kio dalyko. Jis net mėgino išmėžti iš mūsų būsto visokį nereikalingą pilką šlamštą, kurį paliko dešimtys bevardžių žvejų ir turistų, kada nors čia apsistojusių, - ir neįstengė, nes pats šis namas, visas visutėlis, su savo trūnijančiomis sienomis, įlinkusiomis lubomis ir blau siais apyžlibiais langučiais, alison ragas svorio netekimas iš šito šlamšto.
Bet Serioža stengėsi. Mes buvome per daug nukamuoti kelionės, dvylikos dienų skubaus bėgimo, sklidino netikrumo ir baimės, ir, užuot pajutę palengvėjimą atvykus, jau kitą dieną po to, kai daiktai iš mašinų buvo pernešti čia, į salą, mes visi dėl kažkokios neaiškios priežasties nugrimzdome į ny kią, beviltišką apatiją.
Tai, kas mus čia supo, - trys šviesios va landos per parą, kai saulė vis tiek net nepakyla virš horizonto, visur įsiskverbiantis šaltis, mažutė nešvari troba, - nepakelia mai slėgė ir, skaičiuodama dieną po dienos, vienodas, tuščias, beprasmiškas, negalėjai neklausti savęs: nejaugi viskas, nejau dėl šito bėgome, nejau tai galima ištverti?
Jis mėgino atrodyti tvirtas, bet alison ragas svorio netekimas jam sekėsi vis sun kiau - ypač po to, kai mes supratome likę vieni; regis, visa, kas nutiko krante, geriausiai patvirtino jo teisumą, tačiau vienatvės jausmas, užgriuvęs mus dabar, išnykus šitam mažam ir sąlygiš kam, bet vis dėlto buferiui tarp mūsų salelės ir viso kito pasaulio, buvo per sunkus net ir jam, nes nuo tos dienos mums nelikojo kių atsarginiųvariantų ir mes iš tikrųjų buvome palikti patys sau.
Manau, jam buvo sudėtingiau negu mums, - mat, kol ban dėme susitaikyti su mus supančiu beviltiškumu, darydami pertraukėles tik pavalgyti, pamiegoti ir vangiai pasibarti, jis, ne kas kitas, visą gruodį praleido ant ežero mokydamasis gau dyti apsnūdusias retas žuvis po storu greitai numesti svorio kalendorius betono plokštė ledu ir tada, kai jau tapo aišku, jog mums likusių konservų, miltų, makaronų ir cukraus užteks geriausiu atveju trim savaitėms, jis 22 jau tiksliai draugo laikiklis multi slim, kad šiais tamsiais žiemos mėnesiais ežeras mūsų neišmaitins.
Iš pradžių sujuo eidavo tik Mišką - kasdien iškart po pusryčių jie prisipildavo termosą karštos arbatos, iki akių apsimuturiuodavo veidus ir žygiuodavo tikrinti iš vakaro pastatytų tinklų. Vėliau, sausį, prie jų prisidėjo ir kiti - bet par- nešamos alison ragas svorio netekimas nuo to beveik nepadaugėjo.
Tinklai viso alison ragas svorio netekimas buvo du - tas, kurį atsivežė Andrejus, ir dar vienas, rastas kolektyviniuose soduose prie Čerepoveco, prarasti bet katrą mums būtų buvęs alison ragas svorio netekimas nuostolis.
Pir miausia reikėjo sunkiais kirviais kapoti ledą, paskui į ledinį klampų vandenį atsargiai įleisti tinklus. Mūsų neseni kaimy nai turėjo visokių priemonių, neleidžiančių tinklams nugrimzti ar prišalti prie ledo, laimė, Serioža spėjo vogčia nužiūrėti, kaip jie jomis naudojasi. Akivaizdu, kad, be šitų šiaip jau paprastų fokusų, buvo dar kažkas - ko jis nespėjo išmokti, nes tinkluo se niekada nerasdavome daug žuvų ir jos daugiausia būdavo smulkios ir liesos, aštriais lyg skustuvai pelekais, iki kraujo su pjausiančiais pirštus, o tos žaizdos labai lėtai gijo.
O gal Serioža iš pat pradžių suprato, kad maisto neužteks, - gerai nežinau. Per tuos kelis mėnesius man, kad ir keista, nė karto nepavyko su juo žmoniškai pasišnekėti, - nors kas vakarą guldavomės į tą patį guolį ir visą kitą laiką, išskyrus tris keturias šviesias valandas, kurias praleisdavo ant ežero, jis būdavo čia, šalia.
Tiesiog dabar mes niekada nelikdavome vieni, nebuvo ga limybės ankštoje dviejųkambarių lindynėje, užgrūstoje senomis geležinėmis lovomis kaip kokia apleista vaikų stovykla iš pigaus trilerio; nė vienoje kertėje nebūtų atsiradę vietos, kurioje mūsų pokalbio nebūtų išgirdęs kas nors pašalinis, be to, su nuostaba įsitikinau visiškai nemokanti kalbėtis sujuo prie liudytojų.
Jana Vagne. Like Gyvi
Iš dalies buvo dargi blogiau negu tos dvylika dienų, praleistų kelyje, skirtingose mašinose, - tada bent galėdavau per trum pas, neramias poilsio pertraukėles prieiti prie jo ir apglėbti, ir man būdavo nusispjaut, kad jie žiūri, nes aplinkui būdavo per nelyg baisu.
Dabar irgi buvo baisu - tačiau šiandieninė baimė buvo jau kitokia, tąsi ir klampi, kasdienė, ji man nebedavė to kios laisvės. Man rodosi, pirmą kartą per tuos mėnesius įstengiau pasi kalbėti su Serioža kaip tik tą dieną, kai tapo aišku, jog maisto iki pavasario neužteks, - atnešusi dvi konservų dėžutes ir pakelį grikių, Nataša staiga prabilo į nieką nesikreipdama: - Nepatikėsite, bet aš ką tik atplėšiau paskutinę dėžę su troškiniu.
Ir nedrąsiai nusišypsojo, lyg būtų pajuokavusi, nelabai vy kusiai, tačiau tik pajuokavusi. Mes visi, aišku, puolėme ten, kur buvo sukrautos mūsų maisto atsargos, ir, užuot pietavę, sėdėjome ant grindų alison ragas svorio netekimas vis iš naujo skaičiavome dėžutes ir maišelius mėgindami nustatyti dienos normą, net, regis, nutarėme tą dieną pasitenkinti viena troškinio dėžute, ne dviem, bet, nors ir kaip skaičiavome, mūsų buvo vienuolika, įskaitant vaikus, kurie dabar valgė už suaugu siuosius, vadinasi, vėliausiai po mėnesio nebeturėsime nieko.