Vadinasi, jūs tas protingas jaunas gydytojas? Smulkučių įtrūkiu voratinklis uždengė visą jos veidą, o tai, kas liko iš blizgančios plėvelės, su siraitė į tokią daugybę mažyčių rudens lapų, kad moters bruožus galėjai tik nuspėti. Jųpuskarininkiai budėdavo prie upės, neleisdami saviškiams žvejoti; kai kurie iš 47 anglų karininkų tebeturėjo meškeres ir nenorėjo, kad eiliniai bra konieriautų gaudydami, kaip jie įsivaizdavo, jų žuvis.
Užėjo liūčių metas, ir iš pradžių, kol dar nežinojo visko, ką tas lietus pranašauja, jie buvo jam dėkingi. Paskui prasidėjo Skuba. Tai reiškė, kad poilsio dienų nebeliko, kad darbo kvotos vėl ėmė tolydžio augti, kad pamainos darėsi vis ilgesnės ir ilgesnės.
Skuba panaikino jau ir taip miglotą skirtumą tarp sveiko vyro ir ligonio ir paskatino atsirasti dar labiau miglotą skirtumą tarp ligonio ir mirštančiojo, ir dėl Skubos kaliniams vis dažniau ir dažniau buvo liepiama dirbti ne vieną, o dvi pamainas, dieną ir naktį. Lietūs virto smarkiomis liūtimis, tikmedžiai ir bambukai suėmė juos į savo gniaužtus; pulkininkas Reksrotas mirė nuo di zenterijos ir buvo palaidotas drauge su visais kitais džiunglėse.
Va dovavimą perėmė Dorigas Evansas. Kai tas didžiulis žalias svoris, siekiantis juodas padanges, vėl įklampino juos į juodą purvą, Evansas apmokestino karininkų atlyginimus, kad galėtų nupirkti maisto ir vaistų ligoniams.
Jis įtikinėjo, įkalbinėjo, paskui rei kalavo, kad karininkai dirbtų, tam nesiliaujančiam žaliam siaubui vis smarkiau slegiant jų niežais išbertus kūnus ir išgverusius vi durius, karščiuojančias galvas ir purvinas opomis nusėtas kojas, jų amžinai triedžiančias subines. Kreipdamiesi tiesiogiai vyrai vadindavo Dorigą Evansą pulkininku, o visais kitais atvejais - Didžiavyriu.
Būdavo valandėlių, kai Didžiavyris jautėsi per mažas viskam, ką jis jų pageidavimu turėjo ištverti. Buvo Dorigas Evansas ir buvo tas kitas vyras, su kuriuo jį siejo išvaizda, įpročiai ir kalbėjimo maniera. Bet Didžia vyris buvo kilnus, o Dorigas ne, jis buvo pasiaukojantis, o Do rigas - savanaudis. Tai buvo vaidmuo, į kurį jis jautė dar tik čiuopiąs kelią, ir juo ilgiau tai truko, juo labiau aplinkiniai buvo linkę tą vaidmenį pa tvirtinti. Rodės, jie verčia jį tapti tokį, sakytum jiems primygtinai reikėjo Didžiavyrio, ir tas žūtbūtinumas bei auganti jų pagarba, 53 jų pašnibždomis ištartos replikos, jų nuomonė vertė jį elgtis taip, kaip elgiasi žmogus, kuriuo Dorigas tikrai žinojo nesąs.
Tarytum ne jis vedė juos į priekį savo pavyzdžiu, o jie vedėjį į priekį liaup sėmis. Ir dabar, vilkdami jį paskui save, jie svirdinėdami kasėsi drauge per tas dienas, kurios susiliejo į nesibaigiantį riksmą, į tokį drėgną, žalią klyksmą, kuris, kaip Dorigui Evansui atrodė, iškreiptai pagarsėdavo dėl kurtumo, atsiradusio nuo chinino, dėl maliarijos rūko, o šitai reiškė, kad minutė truko visą gyvenimą ir kartais visiškai ištrindavo vargo ir siaubo savaitės prisiminimą.
Atrodė, kad laukiama atomazgos, kuri vis neateina, kažkokio įvykio, kuris įprasmintų visa tai jam ir jiems, cialis sukelia svorio kritimą katarsio, kuris išlaisvins juos iš šito pragaro. Ir vis dėlto kartais netyčia būdavo ištraukiamas anties kiau šinis, vienas kitas palmių cukraus gabalėlis, nuolat kartojamas koks nors pokštas, kruopščiai nupoliruotas ir įvertintas kaip gražus retas daiktas, ir tai darydavo išlikimą įmanomą.
Viltis vis dėlto dar gyvavo. Ir iš po savo tolydžio didėjančių skrybėlių riestu kraštu tolydžio mąžtantys belaisviai vis dar laidė replikas ir keikė savo dalią, sušluoti į kitą pasaulį, kur gyveno kaip skruzdėlės ir kur jiems rūpėjo tik geležinkelis.
Pliki savo Linijos atkarpos vergai, neturėdami nieko, išskyrus virves, kuolus ir plaktukus, laužtus, šiaudinius krepšius ir kaplius, savo nugaromis ir kojomis, ran komis ir delnais jie pradėjo kirsti džiungles dėl Linijos, skaldyti akmenį dėl Linijos, stumdyti žemes dėl Linijos ir nešti pabėgius bei geležinius bėgius tai Linijai nutiesti. Pliki vergai, jie badavo, buvo talžomi ir dirbo prie tos Linijos, kol visiškai išseko.
Ir kaip pliki vergai pradėjo dėl tos Linijos mirti. Niekas negalėjo jų suskaičiuoti, nei silpnas, nei stiprus. Mirusiųjų daugėjo. Trys aną savaitę, aštuoni šią. Vienas Dievas težino, kiek jų bus šiandien. Ligoninės barakas - ne tiek ligoninė, kiek vieta, kur labiausiai paliegusiems buvo leidžiama atsigulti į 54 purviną ir gangrenuotą dvoką ant ilgų lentinių sunkiausia pasaulio moteris praranda svorį, dabar buvo prigrūstas mirštančiųjų.
Sveikų vyrų nebeliko. Buvo tiktai ligoniai, dideli ligoniai ir mirštantieji. Seniai praėjo tie laikai, kai Galipoliui fon Kesleriui bausmė atrodė negalėjimas paliesti moters. Seniai praėjo net tie laikai, kai apie moterį buvo galvojama. Dabar vienintelės jų mintys buvo apie maistą ir poilsį. Australus persekiojo badas. Jis slypėjo kiekviename kiek vieno vyro poelgyje, kiekvienoje mintyje. Kaip atsvarą jie galėjo pasiūlyti tik savo australišką išmintį, kuri išties buvo ne kas kita, kaip nuomonės, tuštesnės už jų pilvus.
Jie stengėsi laikytis išvien pasitelkę savo australišką sausumą ir savo australiškus keiksmus, savo australiškus prisiminimus ir savo australišką bičiulystę. Tačiau staiga Australija pradėjo labai mažai ką reikšti grumiantis su utėlėmis, alkiu ir beriberiu, grumiantis su vagystėmis, mu šimais ir dar vergiškesniu darbu.
Australija traukėsi ir raukš lėjosi, ryžio grūdelis dabar tapo kur kas didesnis už žemyną, ir sulig kiekviena diena didėjo tik sulamdytos vyrų skrybėlės riestu kraštu: dabar jos niūksojo kaip sombrerai virš jų išsekusių veidų ir tuščių tamsių akių, akių, kurios atrodė jau neką didesnės už juodais ratilais apėjusias įdubas, laukiančias kirmėlių.
O mirusiųjų vis daugėjo ir daugėjo. Spoksodamas žemyn į kreivai atpjautą, kremzlėtą ir perkeptą žlėgtainį, gulintį ant stačiakampio jo alavinio katiliuko dangčio, kur suodini riebalai sutepė rūdijančią skardą, jis neprisiminė, kad būtų norėjęs ko nors labiau per visą savo gyvenimą.
Jis pakėlė akis į virėjo padėjėją, atnešusį jam tą žlėgtainį balarato svorio metimo centras. Virėjo 55 padėjėjas papasakojo jam, kaip naktį Juodojo Princo vadovaujama gauja pavogė karvę iš kažkokių prekijų tajų, paskerdė ją krūmuose, paskui papirko sargą jos išpjova, o visą kitą mėsą paslapčia atidavė į stovyklos virtuvę.
Žlėgtainis - žlėgtainis! Dorigas matė, kad virėjo padėjėjas ligonis - kaipgi kitaip jis būtų atsidūręs virtuvėje? Skubriu mostu jis parodė virėjo pa dėjėjui, kad neštų žlėgtainį į ligoninę ir padalintų jį sunkiausiems ligoniams. Virtuvės padėjėjas nesuprato, ar jis kalba rimtai. Ir ne pajudėjo iš vietos. Ir vis dėlto, nors ir puikiai žinojo, kad niekas jam tos mėsos nepavydės, jis suprato ir tai, kad tas žlėgtainis - išban dymas, kuriam reikia liudininkų, išbandymas, kurį jis turėjo iš laikyti, išbandymas, kuris taps visiems jiems būtina pasakojama istorija.
Jis nugurkė suplūdusias į burną seiles. Bijojo, kad neišprotėtų arba kaip nors siaubingai ar žeminančiai nepalūžtų. Jautė, kad jo siela neužgrūdinta, kad jam stinga daugybės dalykų, kurių jiems dabar iš jo reikia, dalykų, kurie suteikia teisę gyventi brandų gyvenimą. Ir vis dėlto jis vadovavo tūkstančiui vyrų, kurie keistai vedė jį prie to, kad jis taptų tais daugeliu dalykų, kuriais nebuvo. Jis vėl nugurkė seiles, balarato svorio metimo centras burna vis dar buvo jų pilna.
Jis negalvojo apie save kaip apie stiprų žmogų, kuris žino, kad jis stiprus, - toks stiprus kaip Reksrotas. Reksrotas, pamanė Dorigas 56 Evansas, buvo žmogus, kuris būtų suvalgęs žlėgtainį, laikydamas tai savo teise, o paskui patenkintas krapštęsis banditiškus dantis priešais badaujančius savo vyrus.
Priešingai nei Reksrotas, Dorigas Evansas suvokė save kaip silpną žmogų, kuriam nėra suteikta jokios teisės, silpną žmogų, kurį tas tūkstantis formavo kaip savo vilčių, sudėtų į jį kaip stiprų žmogų, įsikūnijimą.
Tai prieštaravo sveikam protui. Jie buvo japonų belaisviai, o jis buvo jų vilčių ka linys. Virėjo padėjėjas nepajudėjo iš vietos, gal manė, kad Dorigas juokauja, o gal bijojo, kad ne taip suprato. Ir visą tą valandėlę Do rigas Evansas baiminosi: balarato svorio metimo centras tas žlėgtainis šmėkšos jam prieš akis dar akimirką, jis čiups jį abiem rankomis ir praris nesukramtęs, neatlaikęs išbandymo, parodydamas, kas jis yra iš tikrųjų.
Su pykęs, kad tas žmogus juo manipuliuoja, įsiutęs ant savęs, kad jis toks silpnas, jis staiga atsistojo ir ėmė piktai klykti Jis tavo, ne mano! Pasiimk jį! Pasidalink juo! Ir virėjo padėjėjas, kuriam palengvėjo, kad dabar jis pats gali paragauti gabaliuką to žlėgtainio, patenkintas, kad pulkininkas yra Didžiavyris, kuo visi jį ir laikė, išslinko lauk ir nunešė žlėg tainį į ligoninę, o drauge su juo ir dar vieną istoriją apie tai, koks nepaprastas žmogus jų vadas.
Ir juo labiau sendamas jis buvo kaltinamas dorybe, juo labiaujamtai buvo nepakenčiama. Jisnetikėjo dorybe. Dorybė buvo išsičiustijusi ir plojimų laukianti tuštybė. Kilnumo ir nuopelnų jam 57 buvo jau per akis, ir kaip tik savo trūkumais Linetė Meison atrodė balarato svorio metimo centras žavingiausiai žmogiška.
Neištikimame jos glėbyje jis jautėsi ištikimas keistai tiesai, jog viskas praeina ir išnyksta. Gavusi šią privilegiją, ji naktį niekad nedvejodavo. Jos grožiui pamažėle traukiantis, bangelėms tolstant nuo jau nurimusio laivo, jai jo reikėjo daug labiau negu jam jos. Abudu net nepastebėjo, kaip ji jam tapo dar viena pareiga. Kita vertus, dabar visas jo gyvenimas buvo vien pareiga.
Pareiga žmonai. Pareiga vaikams. Pareiga darbui, komitetams, labdaros organizacijoms. Pareiga Linetei. Pareiga kitoms moterims. Jį tai sekino. Tam reikėjo iš tvermės. Kartais jis net ir pats stebėdavosi savimi. Pagalvodavo: tokie laimėjimai turi būti kaip nors pripažinti. Tam reikėjo keistos drąsos. Tai buvo pasibjaurėtina. Tai vertė jį nekęsti savęs paties, bet jis negalėjo dabar nebūti savimi, kaip negalėjo nebūti savimi su pulkininku Reksrotu.
Ir savotiškai tai, kas teikė jam prasmę, kryptį ir gebėjimą žengti toliau, pareiga, pranokstanti visas kitas pareigas, buvo tai, už ką jis jautėsi skolingas vyrams, su kuriais buvo toje stovykloje. Jis ir vėl nieko neatsakė. Kaip ir atlikdamas visas kitas savo pareigas, su Linete jis elgėsi taip, kaip jam atrodė vyriška, - kitaip tariant, juos skiriančiam nuotoliui tolydžio didėjant, jis darės vis prieraišesnis.
Ji kėlė jam vis didesnį nuobodulį; jei ji nebūtų likusi jam nuotykiu, jis jau seniai būtų liovęsis su ja susitikinėjęs. Jų mylėjimasis tapo nesistemingas, ir jis turėjo prisipažinti sau ir jai, kad viskas jau nebe taip kaip anksčiau, bet Linetei, regis, tai ne rūpėjo. Tiesą pasakius, jam irgi. Jam pakako, kad ji leisdavo jam uosti jos nugarą, laikyti ranką tarp jos minkštų šlaunų. Gal ji ir buvo pavydi bei savanaudė, ir čia jis nieko negalėjo padaryti, bet jos menkumas jį tenkino.
Kol ji sapaliojo apie politiką ir žurnalo, kuriame dirbo re daktoriaus pavaduotoja, paskalas, apie niekingus pažeminimus, 58 patirtus iš viršininkų, kuriuos ji laikė žemesniais už save, apie savo pergales tarnyboje, baimes, slapčiausius troškimus, jis vėl regėjo tą Skubos metų dangų, visada purviną, ir galvojo apie tai, kaip daugybę metų neprisiminė Juočkio Gardinerio, iki pat vakar dienos, kai pamėgino papasakoti, kaip jis buvo išplaktas.
Jis buvo paprašytas parašyti pratarmę Gajaus Hendrikso, Li nijoje mirusio karo belaisvio, eskizų ir piešinių knygai: Dorigas paslėpė jo eskizų knygelę ir išsaugojo per visą likusį karo laiką. Dangus visada būdavo murzinas ir visada judėdavo, lėkdavo tolyn, ar bent jam taip atrodydavo, į kažkokią geresnę vietą, kur žmonės nemiršta be priežasties, kur gyvenimas paklūsta ne vien tik atsitiktinumui.
Tas mėlynėmis išmuštas dangus, mė lynai apkraštuotas ir išplūktas krauju. Dorigas norėjo prisiminti Juočkį Gardinerį, jo veidą, jį dainuojantį, jo suktą skeltą šypseną. Bet kad ir kaip stengėsi jį prišaukti, regėjo tik purviną dangų, le kiantį tolyn nuo viso to siaubo. Juk galvoji? Galvoji apie ją? Dešimt svorio netekimas kurortas. Ir stengiausi prisiminti, kada jie sutalžė Juočkį Gardinerį.
Tai buvo tą pačią dieną, kai mes kremavome vargšą senį Gajų Hendriksą. Pamėginau užrašyti, ką balarato svorio metimo centras iš tos dienos. Išėjo siaubinga ir sykiu tauru. Bet tai nebuvo nei viena, nei kita. Turiu galvoje ja ponus. O gal jų buvo trys?
Koks iš manęs liudytojas? Turiu galvoje, gal jie iš tikrųjų norėjo jį sužaloti, bet paskui jiems nusibodo, taip pat nusibodo, kaip plak tukas ir kaištis nusibodo mūsų vyrukams. Ar gali tai įsivaizduoti?
Vien darbas, be to, nuobodus, bukas darbas. Kaip griovio kasimas. Vienas valandėlę liovėsi talžęs. Ačiū Dievui. Kaip niekur nieko. Paskui ir vėl įniko malti Juočkį. Tai neturėjo jokios prasmės, nei tada, nei dabar, bet to aprašyti neįmanoma, argi ne taip? Lauke, tamsoje, tarsi ieškodamas beviltiškai pamesto daikto, vienišai pyptelėjo savivartis sunkvežimis.
Argi kentėjo ne daugybė žmonių? Jis nieko neatsakė. Gulėdamas toje viešbučio lovoje Paramatoje, jis jautė, kad turi galvoti apie kupiną gerų dalykų pasaulį anapus jų kambario, apie tą žydrą dangų, kuris tik laukia, kada galės nušvisti po kelių valandų, apie tą didžiulį žydrą dangų, kuris jo sąmonėje visiems laikams buvo susijęs su prarasta vaikystės laisve.
Tačiau jo protas taip ir nesiliovė regėjęs juodai dryžuoto stovyklos dangaus. Balarato svorio metimo centras visada primindavo jam purvinus, panaudota alyva per mirkusius skarmalus. Aš pavydžiu tiktai gyvoms. Ir gavo pusę dienos atostogų, iš kurių, tiesą pasakius, nebuvo jokios naudos.
Tomas atsiuntė jam iš Sid nėjaus telegramą, kurioje pranešė, kad jų dėdė Kifas, turintis alinę ant jūros kranto prie pat Adelaidės, trokšta jį pamatyti ir pasi rūpins tavimi karališkai. Dorigas niekada nebuvo matęs Kifo Malvanio. Žinojo apie jį tik tiek, kad jis buvo vedęs jauniausią jų tėvo seserį, kuri prieš kelerius metus žuvo avarijoje.
Nors buvo vedęs antrą kartą, Kifas palaikė ryšius su pirmosios savo šeimos gimine per Kalėdų atvirukus, kuriuos siųsdavo Tomui, šis ir pranešė jam, kad Dorigas dislokuotas Adelaidėje.
Dorigas susiruošė tądien aplankyti dėdę, bet automobilis, kurį jis tikėjosi pasiskolinsiąs, sulūžo. Neturėdamas kur dėtis iki renginio pradžios Dorigas vaikštinėjo po miestą ir galiausiai užsuko į seną knygyną netoli Randlo gatvės.
Pagrindinis spalvingos masinės pavasario šventės Viktorijos valstijoje renginys. Jaunas, pasitikintis savimi vyriškis pašiauštais plaukais ir laisvai užmegztu plačiu kaklaraiščiu skaitė iš žurnalo: Neturim jokio priešnuodžio nuo nevilties. Dorigui Evansui visa tai buvo kinų raštas. Jo skonis jau stabarėjo kaip prietaringųjų, kurie paauglystėje buvo nuklydę toli į klasiką ir retai kada iš to kelio iškrypdavo. Jis nieko neišmanė apie šiuo laikinę literatūrą, ir jam mielesnės buvo pusės amžiaus senumo literatūrinės mados: jo atveju - karalienės Viktorijos laikų poetai ir Antikos rašytojai.
Kadangi susirinkęs klausytojų būrelis jam kliudė prieiti prie lentynų, jis patraukė prie tuščių medinių laiptų, stūksančių par duotuvės balarato svorio metimo centras, kurie atrodė daugiau žadantys.
Antrajame aukšte buvo du mažesni galiniai kabinetai, tušti, ir didelė salė, irgi be žmonių, su šiurkščiai nuobliuotų lentų grindimis, siekiančiomis į gatvę žvelgiančius stoglangius.
Visur buvo knygos, po kurias jis galėjo naršyti; knygos svyruojančiose stirtose, knygos dėžėse, jau naudotos knygos, per daug sugrūstos arba kyšančios kaprizingais kampais it nedrausminga atsargos kariuomenė lentynose, kurios driekėsi per visą šoninę sieną nuo grindų iki lubų. Salėje buvo karšta, bet jam tas karštis atrodė kur kas mažiau troškus nei eilių skaitymas apačioje.
Jis išsitraukdavo knygą čia vienur, čia kitur, nors labiausiai jo dėmesys telkėsi į įstrižus saulės spindulių tunelius, kurie skverbėsi vidun pro mansardos langus. Dulkių krislai sukosi aplink jį, mirgėdami, virpėdami tuose drumsčiamos šviesos tvyksniuose. Jis rado kelias lentynas, pilnas senų Antikos rašytojų leidinių, ir pradėjo po jas naršyti, tikėdamasis rasti pigų Vergilijaus Eneidos leidimą: kadaise jis 66 skaitė ją pasiskolintą.
Nors iš tikrųjų Dorigas Evansas norėjo ne didžiosios Antikos poemos, o tos auros, kurią jis jautė gaubiant tokias knygas, - auros, kuri spinduliavo į išorę ir sykiu traukė jį vidun, balarato svorio metimo centras kitą pasaulį, bylojantį jam, kad jis ne vienišas. Ir ta nuotaika, tas balarato svorio metimo centras jausmas kartais jį užvaldydavo. Tais kartais jam atrodydavo, kad pasaulyje tėra viena knyga, o visos kitos - tik vartai į tą didingesnį, tebekuriamą kūrinį - neiš senkamą, gražų pasaulį, kuris buvo ne vaizduotės pasaulis, o toks, koks jis buvo iš tikrųjų, tokia knyga be pradžios ir pabaigos.
Ant laiptų pasigirdo šūksniai, paskui pasirodė būrelis triukš mingų vyrų ir dvi moterys, viena stambi, raudonplaukė, užsi maukšlinusi tamsią beretę, kita smulkesnė, šviesiaplaukė, užsikišusi už ausies ryškiai raudoną gėlę. O jie, regis, jos visiškai nedomino. Kažkas atskyrė ją nuo jų, ir kad ir kaip jie stengėsi atsidurti arčiau jos, jokia uniformuota ranka nesiilsėjo ant jos peties, jokia unifor muota koja nesitrynė į jos šlaunį.
Dorigas Evansas iškart pamatė tai labai aiškiai, tada ir ji, ir jie pasidarė jam neįdomūs. Jie tik sudarė jai foną, ir jis juos niekino, kad jie taip vergiškai siekia to, riebalų netenka nėščia akivaizdžiai niekada jiems ne priklausys. Jam nepatiko jos galia paversti vyrus ne kuo daugiau kaip apsiseilėjusiais šunimis, todėl ir ji jam veikiau nepatiko.
Jis atsuko jiems nugarą ir vėl įniko į knygas. Juk jis galvojo apie E1ą, kurią sutiko Melburne riebalų degintojo pilvukas savo kaip chirurgo praktiką. O ji pati buvo mokytoja. Nors kartais E1ą būdavo nuobodi, jos aplinka ir išvaizda vis dar švietė Dorigui ryškia šviesa. Nors jos kalbos buvo kupinos banalybių, tarsi atmintinai išmoktų ir kartojamų taip ryžtingai, kad jis iš tiesų nežinojo, ką E1ą galvoja, ji vis tiek jam atrodė maloni ir atsidavusi.
Elos šeima buvo pakankamai liberali, kad priimtų į tą pasaulį daug vilčių teikiantį jaunuolį iš žemesnių sluoksnių, ir pakankamai konvencionali, kad duotą jam suprasti, jog priėmimo sąlygos bus visiškai diktuo jamos to pasaulio. Jaunasis Dorigas Evansas nenuvylė. Jis buvo jau chirurgas, ketino vesti E1ą, ir nors jiedu niekada reikia sulieknėti per 4 mėnesius tai nekalbėjo, žinojo, kad balarato svorio metimo centras ji pritaria tam ketinimui.
Jam atrodė, kad vedybos su E1ą, kaip ir mediko diplomas, kaip ir karininko laipsnis, - tai dar vienas žingsnis aukštyn, tolyn, pirmyn. Nuo pat Tomo urvo laikų, kai jis patyrė skaitymo galią, kiekvienas Dorigo žingsnis į priekį buvo toks. Jis paėmė iš lentynos knygą, ir kai prisitraukė ją prie krū tinės, ji perėjo iš šešėlio į saulės spindulį. Dorigas laikė ją, žiūrėjo į tą knygą, į tą šviesą, į tas dulkes. Rodės, kad egzistuoja du pa sauliai. Šitas pasaulis ir kažin koks užslėptas, kuriam atskleisti ir padaryti realiam prireikė blyksinčių vėlyvos popietės saulės spin dulių - ore sklandančių, pašėlusiai besisukančių ir mirgančių da lelyčių, netyčia atsitrenkiančių viena į kitą ir vėl pažyrančių į visas puses.
Stovint toje vėlyvos popietės šviesoje neįmanoma buvo pa tikėti, kad bet kuris jo žingsnis bus ne į gera. Jis neklausė, kur link ar ko link, ir negalvojo kodėl, niekad nesvarstė, kas nutiktų, jeigu, užuot žengęs į priekį, atsitrenktų į kliūtį kaip kuris nors iš tų saulės nutviekstų dulkių krislelių. Jie judėjo kaip žuvų guotas ar paukščių pulkas su temose.
Nenorėdamas atsidurti greta jų, Dorigas paėjėjo tolyn palei lentynas, arčiau langų į gatvę. Bet kaip paukščiai ar žuvys tasai būrelis sustojo taip pat staiga, kaip pajudėjo, ir susitelkė už kelių žingsnių nuo lentynų. Jausdamas, kad kai kurie jų žvilgčioja jo pusėn, Dorigas dar labiau įsispoksojo į knygas. O pakėlęs akis suprato, kodėl tas būrelis pajudėjo. Moteris su raudona gėle už ausies žengė jo link ir dabar, subrūkšniuota šešėlių ir šviesos, stovėjo priešais jį. Atrodė nuožmios.
Kurį laiką jis nieko daugiau nematė, tik tas akis. Ir jos žvelgė į jį. Bet žvilgsnio jose nebuvo. Atrodė, kad ji tik geria jį. Gal vertino? Stengėsi susidaryti nuomonę? Kas žino. Gal kaip tik tas užtikrin tumas jį papiktino ir privertė pasijusti nejaukiai. Jis baiminosi, kad tai kažin koks rafinuotas pokštas, kad ji netrukus nusikvatos ir ją apspitę vyrai ims juoktis iš jo balarato svorio metimo centras su ja.
Jis žingtelėjo atgal, atsitrenkė į lentyną ir trauktis nebebuvo kur. Taip ir stovėjo vieną ranką prispaudęs prie lentynos, nepatogiai išsilenkęs priešais ją. Vėliau, jeigu kas būtų paklausęs, kaip ji atrodė, Dorigas būtų suglumęs. Geriausiai ją apibūdina ta gėlė, galiausiai nusprendė jis, ta drąsa įsismeigti į plaukus didžiulę raudoną gėlę ir užsikišti juos už ausies.
Nors jis žinojo, kad iš tikrųjų tai nieko nesako apie ją. Jis tylėjo. Po teisybei visiškai nesumojo, ką pasakyti. Niekada nebuvo girdėjęs nieko keistesnio. Ir, pats to nenorėdamas, pasijuto atsakąs į jos žvilgsnį, žiūrįs į ją įdėmiai, geriąs ją taip, kaip 69 jinai gėrė jį. Rodės, jai tai buvo nė motais. Radosi kažkoks keistas, nerimą keliantis artumas, kažkoks nepaaiškinamas, sukrečiantis žinojimas - kad jis gali nesivaržydamas spoksoti į tą moterį, o jai tai visai nė motais, jeigu žiūri jis.
Tai svaigino lygiai taip pat, kaip stulbino. Ji tarsi susidėjo iš krūvos menkučių defektų,-kurių ryškiausias buvo apgamėlis virš lūpų. Ir jis suprato, jog tų defektų visuma, kad ir kaip keista, daro ją gražią ir tas grožis turi galios, o ta galia sąmoninga ir sykiu ne sąmoninga.
Ką gi, jo ji negaus. Tai buvo ne visai tiesa, bet niekas to nesakė būtent taip, kaip pasakė ji. Kažkas sulaikė jį, neleido nusisukti nuo jos, nuo jos keistos kalbos ir išeiti. Jis žvilgtelėjo į vyrų būrį lentynų gale. Kažkaip nerimastingai jautė, kad ji kalba nuoširdžiai, ir tai, ką ji pasakė, buvo pasakyta tik jam.
Jis visiškai nenutuokė, kas tai per gėlė. Ji, regis, visiškai neskubėjo jo įvertinti, o tai padariusi ir supratusi, kad jis jai patinka, nusijuokė taip, kad jis pajuto, jog ji rado jame viską, kas pasaulyje patraukliausia.
Atrodė, kad jos grožis, jos akys, viskas, kuo ji buvo nuostabi ir žavinga, dabar buvo ir jame. Paskui jos juokas - veikiau negarsus kikenimas, ūmus, truputį gerklinis ir kažkoks labai intymus - liovėsi.
Ji palinko į priekį. Jis užuodė jos kvepalus. Ir alkoholį. Ir dar suprato, kad jai nė motais, jog jam nesmagu, ir kad tai nėra ketinimas jį apžavėti. Ir nevalingai, pats to nenorėdamas, pajuto, jog kažkas perbėgo per juos, kažin kas nenuneigiama. Jis nuleido ranką, kurią laikė už nugaros, ir pasisuko į ją veidu.
Juos skyrė įspindęs pro langą saulės pluoštas su kylan čiomis jame dulkėmis, ir jis regėjo ją tarsi pro celės langą. Jis šyp telėjo, kažką pasakė - pats nežinojo ką. Pažvelgė į vyrų būrelį už to šviesos pluošto, į šešėlyje laukiančią jos pretorijonų gvardiją, tikėdamasis, kad vienas jų savanaudiškai prieis, pasinaudos jo ne rangumu ir nusives ją atgal. Balarato svorio metimo centras plekštelėjo knyga per rudą trikampį lopą su žaliu aps kritimu viduje, prisiūtą ant jo palaidinės peties.
Aš gydytojas.
Jis pasijuto kiek įsižeidęs ir sykiu susinervino. Koks tos gra žuolės reikalas, kas jis. Juoba, kad jos kalbėjimo maniera, balsas, drabužiai - viskas bylojo, kad ji užima nežemą padėtį visuo menėje, ir nors jis buvo jau gydytojas ir karininkas, dar nebuvo taip nutolęs nuo savo šaknų, kad nebejustų aštriai visų tų dalykų.
O, ne. Manau, jie džiaugiasi bet kuo, kas dar gyvas. Ir net nebūtinai gyvas.
Tipe, ana tenai, - ji mos telėjo ranka į tą kitą moterį, - Tipe sako, kad poetas, kuris skaitė savo eiles, sukels revoliuciją australų literatūroje. Aš stojau į kariuomenę tik tam, kad susi rungčiau su Hitleriu.
Ji plačiai nusišypsojo, lyg jie būtų perėję per kažkokį sunkiai įveikiamą tiltą. Ji buvo to poeto studentė. Mes klausėmės Melburno taurės balarato svorio metimo centras radiją kažkokiame karininkų klube, ir ji pasiūlė ateiti čia pasi klausyti Makso.
Bet tai nesvarbu. Tai irgi nesvarbu. Jis nutilo, nežinojo, ką pasakyti, jos žodžiuose nebuvo jokios prasmės, jos žodžiai neturėjo jokio ryšio su tuo, kas tarp jųdviejų vyko. Jeigu ir arklys, ir poetas nesvarbu, tai kas gi svarbu? Kažkas jos užsidegimas? Ko ji nori? Ką visa tai reiškia?
Jis troško, kad ji išeitų. Jos žvilgsnis nusekė paskui Dorigo žvilgsnį, ir, atpa žinęs tą žydrą uniformą, jos veidas visiškai pasikeitė. Ji tarsi tapo kita moterimi, ir jos akys, tokios gyvos, kol žvelgė į Dorigą, dabar, žiūrėdamos į tą kitą vyrą, staiga užgeso. Žydroji uniforma pasistengė išvengti jos žvilgsnio ir pa sisuko į Dorigą.
Vienas prieš šimtą. Didžiausias statymas per visą Melburno taurės istoriją. Ir ji žinojo, ką daro. Ji velnioniškai puikiai žinojo, kurį arkliuką rinktis. Haris laimėjo tik dvidešimt dolerių. Tai pasakiusi vėl pasisuko į Dorigą ir tuo galutinai sustingdė žydrąją uniformą: po trumpos valandėlės jis grįžo pas saviškius. Jis išsigando, kad ji žaidžia su juo. Instinktas ragino jį išeiti, bet kažkas laikė jį vietoje. Dorigas Evansas norėjo išsilaisvinti iš jos, tačiau nepajėgė.
Tos akys, ta raudona gėlė. Tai, kaip - nors jis tuo nepatikėjo - ji šypsojosi jam. Jis kyštelėjo ranką už nugaros, perbraukė pirštais knygų nugarėles: Lukrecijų, Herodotą ir Ovidijų. Bet jie jam ne atsakė. Jis atvertė knygą, nudelbė akis, paskui pakėlė jas. Dorigas pažvelgė į knygą ir perskaitė: 73 Alkis ir vėl mane baksnoja. Žiūrėk, pradurs tuoj tuniką ir skraistę. Ir užvertė knygą. Jis tikėjosi ją tuo eilėraščiu įžeisiąs, tačiau suprato, kad jam nepavyko.
Ji vėl šypsojosi. Net kažkaip sureagavo į tą jo įžeidimą kaip į flirtą, ir jis galiausiai ėmė abejoti, ar tik jis iš tikrųjų ne flirtavo. Ieškodamas pagalbos, jis įsistebeilijo į langą. Bet nesulaukė jos. Jis paskubomis pervertė kelis puslapius, stabtelėjo, pervertė dar kelis, tada pradėjo: Lesbija, gyvenkim ir mylėkim! Pikti liežuviai priekabingų senių Visi mums vieno asio teverti. Jei saulės nusileido, grįš jos vėlei; Tik mes Pajuto, kaip jam keistai sukyla pyktis.
Kodėl jis skaito būtent šitą eilėraštį? Kodėl ne kokį kitą, kuris galėtų įžeisti? Bet kažkokia kita jėga nepaleido jo, jam vadovavo, padėjo išlaikyti žemą ir stiprų balsą, kai jis skaitė toliau: Tik meSy šviesos akimirkų išvydę, Miegot nakty turėsim amžinoj.
Churgino vertimas. Jis užvertė knygą. Nežinojo, ką pasakyti.
Daug dalykų lėkte pralėkė jo sąmonėje: blaškančių, nekaltų dalykų, žiaurių dalykų, nubloškusių jį nuo tos knygų lentynos, nuo jos ir nuo to siaubingo žvilgsnio, nuo jos nuožmiai degančių žydrų akių, - bet jis ne pasakė nė vieno iš jų. Vietoj visų tų kvailų dalykų, kuriuos galėjo pasakyti, visų tų dalykų, kuriuos jautė esant šiurkščius ir būtinus, išgirdo save sakant: - Jūsų akys tokios Pasisukęs Dorigas pamatė, kad didžiausias nevykėlis iš pre tendentų, artimas draugas iš to gerbėjų būrio, priėjo prie jų, matyt, ketindamas parsivesti žydrąsias akis.
Ko gero, jausdamas, kad turi kreiptis ir į Dorigą, draugas nusišypsojo jam, mėgindamas, - Do rigas tai pajuto, - nustatyti, kas gi tasai Dorigas Evansas ir kas jį sieja su ta moterimi.
Pražuvau, būtų norėjęs pasakyti jam Dorigas. Draugas nusišypsojo, išsiviepė Dorigui ir lėtai pravėręs lūpas sąmoksliškai pakvietė ją grįžti į jo draugiją, į jo pasaulį, į tą tranų būrį.
Ji nepaisė šio pretendento, pasisuko į jį šonu ir pasakė, kad balarato svorio metimo centras grįš, aiškiai parodydama, jog jis turi pasišalinti, kad ji galėtų likti su Dorigu. Nes tai buvo grynai jųdviejų reikalas, nors, skaitydamas jos bežodį, bet aiškų pranešimą, Dorigas suvokė to nenorįs ir tam nepritariąs.
Meilė visai nereikalinga. Geriausios santuokos pagrįstos suderinamumu. Mokslas rodo, kad visi mes skleidžiame elektromagnetinius laukus. Kai žmogus sutinka kitą žmogų su tinkama kryptimi išsidėsčiusiais priešingų krūvių jonais, jiedu pajunta trauką.
Bet tai anaiptol ne meilė. Per savo vertėją leitenantą Fukuharą Nakamura padėkojo pulki ninkui australui ir majorui už vakarą.
- Sulieknėkite pilvą
- Повисла тишина.
- Стратмор смущенно посмотрел на труп, затем перевел взгляд на Сьюзан.
- Geriausias riebalų rūšis
- Neurologijos seminarai m. Nr. 4(70) by Dalius - Issuu, Svorio metimo vietos oksforde ms
- Сьюзан протянула карточку и приготовилась ждать обычные полминуты.
- Мозг как бы не поспевал за ногами.
- Трудно поверить, что такие ножки носят 170 баллов IQ.
Majoras japonas atsistojo, susverdėjo, vos nepargriuvo, tačiau atgavo pusiausvyrą. Nepaisant to, kad vos neišsitiesė paslikas, jis atrodė keistai įsikarščiavęs.
Svorio metimo vietos oksforde ms,
Mekongo viskis, kurio parūpino majoras, paveikė ir abu karininkus australus, tad Dorigas Evansas stojosi labai atsargiai. Jis žinojo, kad dabar privalo vaidinti Didžiavyrio vaidmenį. Visą vakarą jis laikėsi santūriai, dabar nusprendė, kad jau atėjo metas veikti. Nakamura pažvelgė į jį šypsodamasis. Do rigas Evansas atsakė jam šypsena. Kad sėkmingai nutiestume geležinkelį, vertėtų duoti mūsų vyrams pa ilsėti, užuot juos žlugdžius. Vienos dienos poilsis labai smarkiai pagelbės tausojant ne tik vyrų energiją, bet ir juos pačius.
Jis tikėjosi, kad Nakamura pratrūks, smogs jam ar pagrasins, ar bent užriks ant jo ir klyks. Tačiau vadas japonas tik kvatojo, kai leitenantas Fukuhara vertė jam tuos žodžius. Jis paskubom kažką 76 pasakė į šalį ir buvo jau beišsvirduliuojąs lauk, kai Fukuhara iš vertė jo atsakymą Dorigui: - Majoras Nakamura sakyti, kad kaliniams pasisekė.
Pažintys australiškasis baldai, Mergina iesko vaikino com: ieskau vyro nuo 18 cm sexy moterys ir vyras Man regis, mylėti galima tik nedidelius miestus, tuos, kurie lengvai telpa į širdį. Po stogeliu susispietę įvairaus plauko svečiai.
Mirdami už Imperatorių jie susigrąžina garbę. Nakamura sustojo, atsigręžė ir pradėjo jiems aiškinti. Bet karas - tai žmonės. Karas - mes. Karas - ką mes darom. Geležinkelis gali nužudyti žmones, bet aš darau ne žmones.
Aš darau geležinkelį. Pažanga laisvės nereikalauja. Pažangai laisvės nereikia. Majoras Nakamura sakyti, kad pažanga gali rastis dėl kitų priežasčių. Jūs, daktare, tai vadinate nelaisve. Mes tai vadiname dvasia, tauta, Imperatoriumi.
Jūs, daktare, tai vadinate žiaurumu. Mes tai vadiname lemtimi. Su mumis ar be mūsų. Tai ateitis. Dorigas Evansas nusilenkė. Skvizis Teiloras, majoras ir Dorigo pavaduotojas, padarė tą patį. Tačiau majoras Nakamura buvo pasakęs dar ne viską. Jis vėl prabilo, ir kai baigė, Fukuhara išpyškino: - Ojūsų Britų imperija, sakyti majoras Nakamura.
Nukreipimus čia:
Jis klausti: jūs manote, kad jai balarato svorio metimo centras nelaisvės, pulkininke? Ji buvo su kurta iš nelaisvės pabėgis po pabėgio, tiltas po tilto. Majoras Nakamura pasisuko ir išėjo. Dorigas Evansas nu svirduliavo iki karininkų trobos karo belaisvių stovykloje, iki savo sulankstomos lovos, kuri jam buvo per trumpa. Ta lova buvo ab surdiška privilegija, kuri jam patiko, nes, po teisybei, nebuvo jokia privilegija. Jis dirstelėjo į savo laikrodį.
Šis rodė 12 val. Jis sunkiai atsiduso. Kad tilptų ilgos kojos, Dorigas Evansas buvo su rentęs bambuko trikojį, ant jo uždėjo suplotą žibalo skardinę su dar daugiau bambuko. Ta skardinė dažnai apvirsdavo, kai jis per miegus apsiversdavo ant kito šono. Jis uždegė žvakigalį prie lovos krašto ir atsigulė.
Z-Library single sign on
Balarato svorio metimo centras to, šis kardinolas yra labai artimas Lotynų Amerikos Bažnyčiai bei asmeniškai draugavo su Gustavo Gutierrezu, vienu iš išsilaisvinimo teologijos tėvų. Mülleris palaikė garsaus El Salvadoro kankinio Oscaro Romero beatifikacijos bylą, tokią brangią popiežiaus širdžiai. Tad jeigu Pranciškus tikrai būtų norėjęs atskirti pelus nuo grūdų, dar nežinia, kurion pusėn būtų tekę dėti Mullerį, reziumuoja Allenas.
Be to, naujasis prefektas — Ladara tikrai nėra laikomas entuziastingu liberalu. Į lig šiol turėtas pareigas jį paskyrė tas pats Benediktas XVI aisiais, ir akivaizdu, kad buvęs kongregacijos prefektas negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik šiai svarbiai pozicijai svorio metimo vietos oksforde ms asmenį, kuris nekeltų jokių doktrininių įtarimų. Kaip ir kitas jėzuitas Karlas Beckeris, kuris buvo vienas svarbiausių patarėjų kongregacijoje, kai jai vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris ir vėliau pakėlė jį į kardinolus, tapęs Benediktu XVI, Ladaria visada buvo matomas kaip atstovaujantis konservatyvų jėzuitų flangui.
Net ir tokiu daug diskutuojamu klausimu, kaip leidimas priimti komuniją antrą santuoką sudariusiems katalikams, nėra aišku, ar Ladaro nuomonė labai stipriai skiriasi nuo Mullerio. Net jeigu Pranciškus šiuo gestu patraukė žmogų tam, kad dirbtų su jam labiau patinkančiu asmeniu, tai nebūtų jokia naujiena visų iki jo buvusių popiežių praktikoje.
Mullerio pasitraukimas gal ir nebuvo idėjinis, ypač matant, kad jo vietą užima Ladaria, tačiau tuomet tai su pačiu asmeniu susijęs žingsnis — savotiškas atsilyginimas Mülleriui už jo artumą popiežiaus kritikams. Remiantis tokiu vertinimu, Pranciškus aiškiai parodė, kad Mullerio kontrakto neatnaujinimas buvo visiškai asmeninis, į jo vietą paskiriant žmogų, kuris iš esmės palaiko didžiąją dalį Mullerio pažiūrų. Tuo tarpu Mülleris vokiečių žiniasklaidai persakė Pranciškaus patikinimą, jog nuo dabar nė vieno Vatikano departamento vadovo kadencija pasibaigus 5 metams nebebus pratęsiama, o Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas paprasčiausiai buvo pirmasis atvejis.
Nėra abejonių, kad spėliojimų žaidimas apie Pranciškų dar tęsis. Faktorius, galintis analizę pakreipti viena kryptimi ar kaip numesti riebalus po krūtimis, anot J.
Žiugždaitė Skaityti ir kitus šio autoriaus tekstus. Komentarai Brangūs Bernardinai. Kiekvienas metimas - visada pirmasis metimas. Na, argi ne graži mintis? O po akimirkos karas juos prisivijo. Kai Dorigas Evansas stovėjo prie krėslo ir pylėsi kavą, o Vėžiukas Barouzas buvo ką tik atėjęs iš lauko virtuvės su karšta jų pusryčių dėže, jie išgirdo atlekiant septyniasdešimt penkinės sviedinį. Juočkis Gardineris pašoko nuo kėdės, čiupo Dorigą Evansą už peties ir prispaudė prie žemės. Visos jos turi balarato svorio metimo centras sergėtoją, kurio tėvas, senelis, prosenelis iš kartos į kartą uoliai saugojo šventyklą.
Pažintys su piktnaudžiavimu survivor Michelevičiūtės. Kai Dorigas atsimerkė ir apsidairė, mėlynas krėslas su sidab rinėmis žuvelėmis buvo jau dingęs. Dulkių rūke išniro stovintis berniukas arabas. Jie suriko liepdami jam gulti ant žemės, bet jis pažintys australiškasis baldai nepaisė, ir Vėžiukas Barouzas pritūpęs pamojavo, kad gultų, o kai nepaveikė ir šitai, jis prie berniuko pribėgo. Tuo metu kirto kitas sviedinys.
Sprogimo banga nusviedė berniuką arabą į juos: jo gerklė buvo perrėžta šrapnelio. Nė vienam dar nespėjus prie jo pribėgti, jis jau buvo nebegyvas. Dorigas Evansas pasisuko į Juočkį Gardinerį, kuris jį vis dar laikė. Greta Triušis Hendriksas kišo atgal į burną dulkiną protezą. Iš Vėžiuko Barouzo nieko nebuvo likę. Dorigas buvo jau beatsakąs, bet priešo lėktuvas grįžo ap šaudyti kito jų sparno. Savo balarato svorio metimo centras A. Pocius Žurnalistams pastebėjus, kad šalies vadovas ragina ko- motyvavo tuo, jog pateikus voti su skurdu šalyje, o jo vadovaujama institucija atlieka pažymas iškiltų grėsmė brangius remonto darbus, prezidentas atsakė, jog verti- pakenkti operatyviniam nant iš tokių pozicijų "visos valstybinės įstaigos atrodo tyrimui.
Pasipiktinusiems kaip aukso pilys". Drauge prezidentas priminė, kad ne jo NSGK nariams pradėjus kelti darbas yra kontroliuoti įstaigos remonto darbus. Pakilęs viršum jų, lėktuvas staiga virto juodų dūmų kamuoliu. Iškritusi iš jo tamsi dėmelė pražydo 43 parašiutu, ir tapo aišku, kad pilotas spėjo iššokti. Nustūmęs vamzdį šalin, Dorigas Evansas liepė jam nekvailioti. O tas vaikis? Irgi kvailiojimas? Pažvelgus iš arti, gražus jo veidas atrodė tarsi sudėtas iš at sarginių dalių, kaip pastebėjo Džekas Vaivorykštė.
Parašiutininkas krūptelėjo, lyg pamėtėtas staigiai pakilusio vėjo šuoro, paskui staiga susmuko. Tądien vėliau, kai jie galiausiai valgė jau atšalusią košę, bu vusią toje karštoje dėžėje, kurią nešė Vėžiukas Barouzas, prie Gaidžio Makniso pažintys australiškasis baldai neprisėdo. O paskui Javoje, jiems jau pasidavus, - moterys ar batos rinkėjos šlapiais sarongais; kartais, eidami parsinešti malkų laužui, jie matydavo, kokios jos gražios, kai persivilkdavo sausais sarongais ir traukdavo viena kitai iš plaukų glindas.
Po pusės metų juos susodino į sunkvežimius, nuvežė prie jūros ir išplukdė į naują žygį Siame; visas jų tūkstantis, kaip silkės suspausti alyvuotame kažkokio laiviūkščio korpuse, tris dienas plaukė į Singapūrą, paskui pėsti patraukė į Čangio kalėjimą.
Išsekę, vilkintys australų ir olandų uniformų kratiniu, dauguma basi, Dorigo vyrai išsirikiavo. Javos padugnės, pakrikštijo juos brigadi ninkas Laužtuvas Kalahanas, Čangio kalėjimo karo belaisvių aus tralų vadas; nepaisydamas Dorigo Evanso maldavimų, jis atsisakė parūpinti jiems drabužių, batų ir maisto.
Geros pažintys - www draugas lt paz: sex education lt Bet pamėgino, nors ir nesėkmingai, atstatyti Dorigą Evansą iš jų vado pareigų dėl subor dinacijos nesilaikymo ir įžūlumo reikalaujant, kad jis, Kalahanas, atidarytų savo sandėlius.
Mažasis Votas Kunis priėjo prie Čamo Fahio su pabėgimo planu. Jiems reikia prisidėti prie darbininkų brigados Singapūro prieplaukoje, pasirūpinti, kad juos užkaltų į dėžes, pakrautų į laivą, ir taip jie grįžtų į Sidnėjų.
Vistas: Transcripción 1 Respublikos leidinys Nr. Jie sužaidė futbolą su Čangio stovyklos geriausios komandos kaliniais ir pralaimėjo aštuoni nulis, tačiau prieš tai išgirdo tris ketvirčius rungtynių laiko trukusį Avigalvio Mortono kreipimąsi, prasidėjusį žodžiais, kurie tapo jiems nemirtingi Dabar oficialiai vadinami Evanso J būriu, jie buvo nugabenti į geležinkelio stotį ir sugrūsti į mažus, uždarus vagonus - plieno dėžes, naudojamas ryžiams vežti: po dvidešimt balarato svorio metimo centras vyrus kiekviename, nebuvo vietos net atsisėsti.
Balarato svorio metimo centras va žiavo svilinant tropiniam karščiui pro kaučiukmedžių tunelius, per džiungles, pro gausybę prakaitu žliaugiančių žemės kasėjų, pro praviras slankiąsias duris virš jų švysčiojo bekraštė žalia raizgalynė, tolo sarongais vilkinčios malajės, indės, juodadarbės kinės ryžių laukuose, visos su margaspalviais galvos apdangalais, o jie tuo tarpu grūdosi troškioje tų žiaurių orkaičių tamsoje. Jau nuoliai, kaip ir visi jaunuoliai, patys nežinantys, ką sugeba.
- Kiek sėdi kad degintų riebalus
- Bašio 1 Kodėl visa ko pradžioje visada esti šviesa?
- Svorio metimo vietos oksforde ms, Spausdinti Tomas Uroška Asmeninio archyvo nuotr.
- Sulieknėti nesulėtinant medžiagų apykaitos
- (DOC) Pavyzdžiai. Empirical data | Adrija Kalpokaite - paplaujosprojektai.lt
- Время ввода - двадцать три тридцать семь и восемь секунд, однако время завершения дешифровки не указано.
- Смутные очертания тележки все еще виднелись у двери в мужской туалет, поэтому Беккер снова подошел к дамской комнате.
- Она изучала записку.
Dabar jie vyko atrasti gausybės viso to, pažintys australiškasis baldai glūdėjo jų sukurti greitasis pažintys renginį. Geležinkelio bėgiai po jais driekėsi pažintys australiškasis baldai tolyn ir tolyn, kai jie lingavo žliaugiant prakaitui, susipynę rankomis ir kojomis. Į trečios dienos pabaigą jie jau išvysdavo greitai pro šalį prale kiančius ryžių laukus, cukrinių palmių guotus ir tajes, tamsia plaukes, kūningas, su varno juodumo plaukais ir maloniomis šypsenomis.
Jie sėdėdavo pasikeisdami, miegodavo užkėlę kojas ant kaimyno, apgaubti troškaus sudvisusių kūnų, mėšlo ir vėmalų tvaiko, ir taip važiavo tolyn, apėję suodžiais, bloguodami, tūks tantį mylių, penkias dienas be kąsnio burnoje, - šeši sustojimai ir trys lavonai.
Penktos dienos popietę juos išleido iš traukinio Ban Ponge, už keturiasdešimties mylių nuo Bankoko. Jie buvo sugrūsti į sunk vežimius aukštais bortais kaip galvijai, po trisdešimt vyrų kiek viename; įsikibę vienas į kitą kaip beždžionės, jie važiavo per džiungles keliu, kur ratai grimzdo į smulkų smėlį per šešis colius.
Virš jų plasnojo ryškiai mėlynas drugelis. Karo belaisvis iš Vakarų Australijos sutraiškė jį, kai tas nutūpė jam ant peties. Tako gale išlipo ir ėjo pėsti iki vėlyvos balarato svorio metimo centras, galiausiai sustojo mažame skynime prie upės.
Sušoko maudytis į palaimingą vandenį. Penkios dienos plieno dėžėse, dvi dienos sunkvežimiuose - kaip apsakyti vandens grožį? Kūnų palaima, pašventinimas pasaulio, nuo kurio nuimtas šydas, - švari oda, nejunti svorio, plūsta taki ramybė. Jie miegojo kaip užmušti ant savo nešulių, kol vos išaušus juos išbudino bež džionių klyksmai.
Sargybiniai varė juos per džiungles penkis kilometrus. Prieš kreipdamasis į juos japonų karininkas užsilipo ant kelmo. Būti pažintys australiškasis baldai - didelė gėda. Atgaukit garbę tiesdami Imperatoriui pažintys australiškasis baldai.
Richard - Flanagan. .Siauras - tinkama.ltja - siaureLT - tinkama.lt
Didelę garbę. Jis parodė į matininkų sukaltų smaigų liniją, ženklinančią geležinkelio trasą. Smaigai netrukus pradingo džiunglėse. Jie plušo kirsdami tikmedžių mišką savo pirmajai geležin kelio atkarpai, ir tik kai balarato svorio metimo centras buvo atlikta, po trijų dienų, jiems buvo pasakyta, kad dabar jie turi įsirengti savo pačių stovyklą sklype už kelių kilometrų. Milžiniški, dvidešimties metrų aukščio bambukų guotai, didžiuliai kapokmedžiai su horizontaliomis ša komis, kinrožės ir žemesni krūmokšniai - visa tai jie nukirto ir išrovė kelmus, sudegino juos, sulygino žemę, būreliai beveik plikų vyrų išnirdavo iš dūmų ir liepsnų ir vėl išnykdavo tarp jų, dvi dešimt vyrų visi kaip vienas traukė virvę it jaučių jungas, raudami bjaurių dygių bambukų kelmus.
Kai kitąsyk patraukė ieškoti malkų, už pusantro kilometro praėjo anglų stovyklą; ji dvokė, ten buvo pilna ligonių; karininkai labai rūpinosi savimi ir labai menkai savo vyrais.